"Vilna - tai nuostabi medžiaga", - sako Klaipėdos rajono Judrėnų  ūkininkas Antanas Poška, ne tik auginantis avis, bet ir karšiantis vilną, veliantis milą bei darantis mongoliškas jurtas, kurias itin noriai perka kaimo turizmo sodybos. O žmona Anžela, profesionali siuvėja, iš vilnos siuva šiltas anktkoldes, o iš veltinio - minkštus paklotus. Antanas tvirtina, kad vilnonė patalynė  ne tik šilta, bet ir gerina kraujo apytaką bei gali pasitarnauti kaip  profilaktikos priemonė apsiginti nuo vėžio.

Jurta - namas be leidimo ir projekto
Pagrindinė Poškų produkcija - vilnoniai paklotai ir antklodės, kurias žmonės dažniausiai perka vaikams ir ligoniams, bet dabar vis didėja susidomėjimas jurtos. Jų sienos daromos iš plonų medinių juostelių, kurios susistumia kaip armonika ir yra patogios transportuoti. Medinių į piramidę suremtų strypų stogas irgi nesunkiai išardomas. Sienos ir stogas  nuklojami storo milo lakštais ir uždengiami nuo lietaus "kvėpuojančia" plėvele.

- Jurta - tai juk klajoklių namas, - sako Antanas. - Jis turi būti greitai pastatoma ir išardomas, nesunkus, žiemą saugoti nuo šalčių, o vasarą - nuo  karščio. Tokiam pastatui nereikia jokio leidimų ir projektų. Tai labai greita statyba vestuvėms, kaimo šventėms ir kitiems didesniems renginiams.

Vieną tokią jurtą jis išnuomojo gretimo Šalpėnų kaimo bendruomenei, kai ta šventė kaimo gimtadienį, ir dabar padidėjo kitų bendruomenių susidomėjimas tokiomis erdviomis ir greitai pastatomomis salėmis. Antanas jau gavo pirmąjį avansą kur kas didesniam projektui - kartu su Klaipėdos kirgizais ir keliomis kitomis bendruomenėmis jis rengiasi statyti turistinį  aulą, tokį klajojantį jurtų miestą, kurį būtų galima pastatyti tai Klaipėdoje, tai Šiauliuose, tai Šilalėje ar kokiame kitame tikrame  mieste. Kirgizai supažindins žmonės su savo nacionaline kultūra, o kaimo bendruomenės ne tik rodys senus lietuviškus amatus,. bet ir pardavinės savo produkciją.

- Močiutės mezga, siuva, siuvinėja ir audžia, jis mielai parduotų savo gaminius, bet neturi kur, - sako Antanas. - Norėdami skatinti kaimo verslumą, mes turime pradedantiesiems padėti įveikti kitą labai sunkią kliūtį - baimę parduoti, išeiti į turgų, pasiūlyti savo produkciją. Aš pats neseniai pradėjau ir žinau, koks tai sunkus psichologinis barjeras. O būryje, tokiame klajojančiame verslo aule, naujokams turėtų būti drąsiau.

Avis -  nereiklus padarėlis
Didžiausią paklausą šiandien turi vilniniai paklotai ir  Anželos siuvamos purios vilnos antklodės, nuo kurių Poškai ir pradėjo savo pramonę. Kai tik užaugino pirmąsias  avis, o jų mėsą pardavė Klaipėdos turguje, netruko pamatyti, kad auginti avis tik dėl mėsos būtų nedidelis pelnas. Reikėtų parduoti vilną, bet kas ją pirks? Ji niekam  nereikalinga! Pasirodo, tai ne tik Lietuvos problema -  visa Europa užversta Australijos ir Naujosios Zelandijos chemiškai apdorota vilna. Tose šalyse ne tokie griežti gamtosaugos reikalavimai, o Europoje vilną balinti chloru ir plauti kitais chemikalais būtų labai rizikinga. Nerizikuos ir Poškai.

Bet vilną parduoti reikėtų... Tada jie prisiminė, kad Anžela turi siuvėjos profesiją. Kodėl neiškaršus vilnų ir nepasiuvus šiltų vilnos antklodžių? Pasirodo, tai - einama prekė.

- Vos tik pradėjome siūti antklodes, išlindo kita problema, - pasakoja Antanas. - Į anktlodes reikia dėti tik pačią geriausią, švariausią vilną - kitaip ji smirdės mėšlu. O kur dėti prastesnę? Iš jos būtų galima ką nors suvelti, bet reikia mokėti...

Anžela išvyko į Klaipėdoje rengiamus milo vėlimo kursus, kur išmoko velti ranmkomis. Milas išėjo neblogas, bet darbas, pasirodo, labai sunkus. Rankomis daug nesuvelsi.

- Esu didelis tinginys, ir toks darbas - ne man, - juokiasi Antanas. - Man reikia kokios mašinos... Nėra - turiu susikurti pats.

O  kodėl vis dėlto vilna? Kodėl - avys? Ar nebuvo galima užveisti kokių kitų gyvulių?

- Avys - labai nereiklūs padarėliai. Užtvėrei pievos kampą, ir tegu ganosi. Nei melžti, nei šerti. Jeigu yra koks upelis ar kūdra, nereikia nei girdyti. Žiemą išleidi į lauką - irgi nereikia girdyti. Labai menka priežiūra. O ėda jos viską - net medžių lapus ir jaunas šakas. Aptversi miško kampą - padarys švarų kaip parką. Aptverti jas galima specialia tinkline tvora, bet galima ir paprastu elektriniu piemeniu, tik reikia ištempti kelias jo vielas, -  aiškina šeimininkas. - Svarbu avių  žiemą nelaikyti ankštuose tvankiuose garduose lygt kiaulių - tada per keletą metų jų atsparumas ligoms nusilpsta, ir jos ima kristi. Avis turi laukinio kraujo, nebijo šalčio, ją ir žiemą reikia išleisti į lauką - už šilumą jai svarbiau grynas oras ir didesnė erdvė pasilakstyti. Šitaip laikomos avys auga sveikos ir stiprios.

Dvejus metus kurta technologija
Dabar milą Poškai velia ne rankomis - Antanas tam reikalui padarė specialią mašiną. Iškarštą vilną jie storu sluoksniu vynioja apie ilga skylėta vamzdį ir dengia audeklu. Vamzdis sukasi, po jo skyles bėga šiltas muilinas vanduo, plauna ir velia vilną, kuri  besisukdama liečiasi su kitu vėlimo volu. Veliant tokiu būdu, nereikia vilnos apdoroti chemiškai - ji puikiausiai išplaunama muilinu vandeniu. Iš esmės tai sena lietuviška technologija, kai  buvo veliama, naudojant muilą bei vandenį, tik rankas pakeičia elektrinis vėlimo volas.

- Dvejus metus vargau, kol pasiekiau kokybę. Daug vilnos sugadinau... Suvelti suveldavau, bet milas išeidavo arba netolygaus tankumo, arba per retas, arba šiaip kas nors negerai, -  pasakoja šeimininkas.

Vėlyklą jis įsirengė buvusio kolūkio fermose, kuriose žiemą  dar laiko avis. Čia pat ir karšykla, kurią jis nusipirko iš vieno šiauliškio. Antanas sako apleistą fermą ir senų mašinų nusipirkęs palyginti nebrangiai - kur kas sunkiau buvo pasidaryti ir  sureguliuoti vėlimo mašiną.

Iš kur ją nužiūrėjo? Iš niekur! Mašiną teko išrasti iš naujo.

- Sako, vėlykla yra buvusi Kvėdarnoje. Anksčiau kiekvienas malūnas turėdavo dar ir karšyklą bei vėlyklą. Nuo penkioliktojo amžiaus, kai buvo išrastas, milas visoje Europoje buvo labai populiarus, jis netruko ateiti ir į Lietuvą. Girdėjau, sena vėlykla stovi Rumšiškių muziejuje. Norėčiau pamatyti, bet dar nemačiau. Žinojau tik patį vėlimo principą, o  mašiną turėjau daryti nuo nulio.

Ar nebūtų buvę paprasčiau nusipirkti gatavą?

- Yra kiniškų ir amerikoniškų mašinų, kurios labai gerai velia, bet joms reikalinga švari, chemiškai  apdorota vilna, - sako išradėjas. - O man juk reikia panaudoti savą, lietuvišką, kuri nešvari ir nemačiusi chemijos. Mongolai vilną apvynioja apie medinį volą, kurį pririša prie arklio ir ridena po stepę. Nežinau, kiek ilgai jį ridena, bet milą suvelia.  Visa bėda, kad jis dvokia srutomis. Iš tokio milo darytos negerai kvepia  ir mongolų, ir kazachų jurtos.  O lietuviškas milas juk nesmirdėdavo - jis būdavo  veliamas, mirkant vilną šiltu muilinu vandeniu, taigi veldami milą lietuviai vilną kartu išplaudavo... Tai žinodamas, pradėjau daryti mašiną.

Pagaliau jam pavyko! Keleri metai darbo ir keliasdešimt įdėtų tūkstančių nenuėjo perniek. Netrukus išradėjas sužinojo, kad senąja muilino vandens technologija jo veliamas milas yra daug vertingesnis už chemiškai apdorotąjį. Mat Antano mile išlieka lanolinas - nuostabi medžiaga, sauganti avies vilną ir žmogaus organizmą.

Vilnos kuoštai kišami įkaršyklą ir šukuojami volais, o paskui štai toks storas jos sluosnis vyniojamas ant vėlimo volo.

Gydanti vilna
Parduodamas ar dovanodamas veltinį paklotą, Antanas pataria gultis tiesiai ant jo ir nepadengti paklode.  Apdengsi - turėsi tik vilnos šilumą, gulėsi ant atviro pakloto - oda dar bus veikiama ir lanolino, gerės kraujo  apytaka.

Kas tai  per medžiaga?

Lanolinas yra natarūalūs vilnų riebalai, jie sukurti pačios gamtos, ir per milijonus metų evoliucijos ištobulėjo taip, kad gali apsaugoti avių odą ir vilną nuo bet kokių klimato pasikeitimų - ir alinant Australijos karščiams, ir tvyrant drėgmei bei pučiant šaltam ir žvarbiam Lietuvos vėjui. Cheminiu požiūriu lanolinas yra sudėtingas etanolių ir riebalų rūgščių darinys. Jis neturi jokio sintetinio pakaitalo. Dėl savo išskirtinio poveikio ir giminingumo žmogaus odai, o taip pat švarumo ir dermatologinio saugumo lanolinas yra nepakeičiama odos priežiūros medžiaga. Visi brangiausi kremai savo sudėtyje turi lanolino.

Paskaitęs literatūros apie lanoliną, Antanas suprato, jog savo technologiją turi sutvarkyti taip, kad išliktų kuo daugiau šios nuostabios medžiagos. Jeigu vanduo bus šaltas, vilnos nesuvelsi visai, o jeigu karštas - lanolinas ištirps ir nueis niekais. Pagaliau pavyko surasti aukso vidurį.

Veltinio atraižas šiandien perka traumuoti sportininkai - daktarai pataria jomis apvynioti skaudamas sąnarius. Antanas rekomenduoja veltinį, jeigu skauda gerklė - apsivyniojai kaklą, išgėrei karštos arbatos ir savaime praeis. O motinos perka veltinius paklotus kūdikiams. Ant tokio pakloto guli ir Poškų mažoji Auksė.

- Abu sūnūs Aivaras ir Erikas augo be tokių paklotų, naktimis jie dažnai pabusdavo, o štai  Aistė  deda į akį nepabusdama iki ryto, - pasakoja tėvas. - Pasirodo, vaikams būdavo šalta, ir jie visą energiją eikvodavo šilumai gaminti. O vilna turi ir kitų gerų savybių: ji kvėpuoja ir reguliuoja drėgmę. Kada drėgmės per daug - sugeria, o kai per mažai - atiduoda. Vilna neleis nei sušalti, nei perkaisti. Vilna saugo nuo kambarinių nematomų erkučių - gulint ant milinio  pakloto ar užsiklojus vilnos antklode, jų niekada neįsimes. Vilnonės patalynės atvažiuoja pirkti sveikatos problemų turintys žmonės. Jie yra girdėję, kad vilna padeda imuninei sistemai ir gali veikti kaip profilaktikos priemonė. Juk rytuose, kur žmonės gyvena vilna dengtose jurtose ir rengiasi vilnoniais drabužiais, vėžys yra daug retesnė liga...

Antanas nelabai tikėjo  stebuklingomis vilnos savybėmis, kol neišbandė ant... veršio. Kaimynas jam atidavė angina susirgusį ir visai nusilpusį veršelį.  Atseit, pasipjausi, o mėsą galėsi sušerti šunims. Antanas veršio kaklą aprišo veltinio juosta, veltiniu apsuko ir juosmenį, tada paliko nakčiai. Veršis buvo toks silpnas, kad nepakėlė galvos. Rytą naujasis šeimininkas ateina - veršis jau kelia galvą ir žiūri į jį.

- Po savaitės jis jau šokinėjo, - prisimena šeimininkas.

Pagaliau veltinis gatavas, iš jo galima statyti jurtą.  Jeigu klientas nori, į veltinį galima įmaišyti dažytos vilnos  - tada jurta išeina spalvota.

Pasikeitęs gyvenimas
Šiandien Antanas negeria, yra normalaus svorio, daug bėgioja, kartu su savo sūnumis dalyvauja įvairiuose maratonuose. Šie pasikeitimai susiję su parėjimu į Judrėnus ir nauja gyvensena. Didelio pasirinkimo neturėjo: dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, remontavo vilkiko stabdžius ir gavo suspausto oro smūgį. Smūgis buvo toks stiprus, kad vairuotojas apako viena akimi - buvo nutrauktas jos nervas. Į tolimuosius reisus nebevažiuosi. Tada jie iš Klaipėdos atsikėlė čia, į  žmonos močiutės namus. O gautą kompensaciją ir santaupas jis  sudėjo į fermą, į avių bandą, į mašinas, į eksperimentus. Rizika buvo didelė, ir jokios garantijos, kad pasiseks.

- Trauktis nebegalėjau - įdėta per daug. Milas išeina prastas, o sprendimo nėra. Ką daryti? Bėgti! Apsiaunu sportbačius ir - į kelią. Kai nubėgi dešimt kilometrų, problemos palieka tenai, už nugaros.  Toks jausmas, lyg bėgtumei šalia savęs. Kai pažiūri į save iš šalies, viskas atrodo kitaip. Visai kitos mintys, kiti sprendimai.

Paskui tėvą pasileido  bėgti abu sūnūs. Iš pradžių bėgdavo tiktai Aivaras, o mažiuką Eriką tėvas ant rankų nešdavosi. Dabar jie abu bėga geriau už tėvą - jų kambario sienos nukabintos medaliais, o palangės nukrautos nugalėtojų taurėmis.

Antanas pabėgo ir nuo nesėkmių, ir nuo viršsvorio, ir nuo depresijos, ir nuo  alkoholio. Dabar jis po traumos visiškai atsigavęs ir tarsi kitas žmogus. O juk smūgis buvo šitoks stiprus, kad jis neteko sąmonės ir atsidūrė tunelyje. Galėjo pabusti ir kitame to gale, iš kur sklido tokia maloni šviesa.

- Atsimenu, mane taip traukė šviesa iš ano tunelio galo, ir aš iš visų jėgų repečkomis bėgau į  ją. Atsipeikėjęs pamačiau, kad niekur nerepečkoju - paprasčiausiai kruvinas guliu šalia vilkiko ir plikomis rankomis kasu sniegą. Dabar žinau, kad mirties akivaizdoje žmonės tikrai mato tunelius. Nemačiau nei Dievo, nei angelų, bet mačiau ilgą tunelį ir šviesą gale. Ir toks noras eiti į tą šviesą!..

O po to  - bejėgiška būsena, kai negali išvykti į reisą. Pažiūri į vilkiką - kaukti norisi. Panašiai būna jūreiviams, kai jie nebegali išplaukti, lakūnams, kai jie nebegali pakilti.  Jie nebegali žiūrėti į laivus, į lėktuvus. O jis negalėjo žiūrėti į vilkikus.

Bet viskas praėjo. Pagaliau ateina sėkmė. Antanas tai sieja  su nauju, kitokio ritmo gyvenimu kaime, su atgaivintu senuoju verslu, su avimis, su gydančia vilna.

- Po traumos mane kamavo galvos  skausmai. Jie užeidavo tokie stiprūs, kad negalėdavau dirbti. Dabar, patikėkit, aš juos pamiršau! - sako Antanas.