Eucharistija be licenzijos

Kategorijos: 

Mane sužavėjo alkana tremtinių istorija.

Gyvendami kažkur Sibiro tolybėje, žmonės pasiilgo ne tik savo namų ir įprasto maisto - jie išalko ir Kristaus. Tokiame svetimame ir neteisingame pasaulyje jiems Kristaus reikėjo labiau, nei kažkada per pamaldas, kai kunigas išdalydavo komuniją. Lageryje nebuvo nė to, jie neturėjo nė vieno kunigo, kuris būtų galėjęs
padalyti komuniją. O Kristus jiems buvo viskas, kas galėjo numalšinti žmoniškumo ilgesį, ir tas alkis darėsi nebepakeliamas.

Per vienas Velykas žmonės valgykloje susislėpė į rankoves duonos riekių, susirinko
į vieną baraką, meldėsi, laužė, dalijosi duoną kaip pirmieji krikščionys ir taip sustiprino savo sielas Kristaus kūnu.

Šis simbolinis aktas visus labai paveikė. Žmonėms pasidarė lengviau, po šitiek kančių jie patyrė pirmąją šventę.

Kai tą istoriją iš savo naivumo papasakojau vienam bažnyčios funkcionieriui, tas
negyvu išminčiau balsu atsakė, kad tai buvusi labai graži tikėjimo išraiška, bet jokiu būdu - ne Eucharistija. Nėra kunigo - negali būti Kristaus kūno dalybų.

Ar reikia aiškesnio atsakymo? Nėra  bažnyčios licenzijos - savo kūno dalyti Kristus neturi teisės.

O štai mano mama valdininkų leidimų nepaisė.

Vis prisimenu karštą vasaros dieną, kai ji atidavė man sutaupytą gabaliuką cukraus. Taip ji norėjo kompensuoti nepaprastą vyresniųjų sesių man padarytą skriaudą.
Juk visas pasaulis žinojo, kad šiandien jų eilė ganyti karves, bet jos iš gudrumo kažkur pasislėpė, ir ginti bandą vėl teko man - pačiam mažiausiam, kvailiausiam, nelaimingiausiam pasaulio žmogui.

Aš taip įsiutau ant viso pasaulio ir jo neteisybės, kad mamos paduotą cukrų šveičiau į avietyną.

Gerai atsimenu tą vietą, kur jis nukrito.

Kitą dieną keliais apėjau visas avietes, tačiau naktį buvo praūžęs lietus, ir gabaliuko neberadau.

Netikėtai supratau, koks tai praradimas.

Mes gyvenome sunkiai. Tėvai kolūkyje tada dirbo už dyką, lepinti mūsų nebuvo iš ko. Cukraus gabaliukas, jeigu jo kada gaudavai, buvo visa pasaulio saldybė. O mama jo kažkodėl nemėgdavo, nedėdavo jo nė į arbatą - visą atiduodavo mums. Nemėgdavo ji ir sausainių, ir saldainių, ir kitų skanėstų, žiemą imdavo nemėgti medaus, o pavasariop, kai išsekdavo maisto atsargos, ji pradėdavo nebemėgti mėsos ir sviesto. Kažkas atsitikdavo su jos skrandžiu, ir jis nebepriimdavo bent kiek
skanėlesnio maisto. Verčiau ji užtepdavo storesnę riekę mums, ir mes, keturi vaikai, viską čia pat prarydavome.

Turėjau gerokai paaugti, kol pamačiau - yra truputį ne taip.

Skrandis čia nieko dėtas.

Viskas kur kas saldžiau.

Turėjau prarasti jos sutaupytą, nuo savęs atitrauktą gabaliuką cukraus, kad
galėčiau žinoti, kokia tai saldybė - gabaliukas aukos.

Juk tai - gabaliukas kito žmogaus.

Gabaliukas gyvenimo, gabaliukas dėl manęs nualinto kūno.

Aš ir dabar užmetu akį į tą šventą vietą pakrūmėj.

Juk ten kažkur - gabaliukas Kristaus.

Komentarai

deimantukas

Labai gražus pasakojimas. Net susigraudinau. Ir supratau dar vieną juokingą dalyką. Pasirodo be gerb.kunigų leidimo aš ko gero neturiu teisės pasidalinti paskutine dešra su draugu. Na,ne. Galiu pasidalinti, bet anot kunigų, tai nebus taip nuostabu ir gražu, kaip tai daro kunigas dalindamas dešr....oi vaflius. Ir nebus taip nuoširdu. Ir nebus taip šventa.

Ir vistik, aš manau, be kunigų pašventinimo, nuoširdus pasidalinimas gali būti tikrai nuostabus. Ir net nuostabesnis ir tikresnis. Toks gyvenimiškas, o ne sintetinis.

Talentas

Ech, Petrai. Turi tokį rašytojo talentą, o švaistai laiką žaisdamas su alaus skardinėmis...:))

:)

Ačiū už gerą žodį, bet su alaus skardinėmis ir buteliais aš jau senokai nebežaidžiu. :))))

Supratau mintį

Na taip, šilumokaičiai - dideli bosai vandeniui šildyti - yra šiek tiek panašūs į alaus skardines, bet a ir jais nežaidžiu. :))))

Atrodo, supratau, apie ką tu. Apie saulės kolektorius, padarytus iš alaus skardinių. Tokį saulės kolektorių dariau ne aš, jį pasidarė Giedrius Čekanauskas, o aš "talentingas rašytojas", aprašiau jo vertingą sumanymą. Aš susimeistrauju paprastesnius, greičiau padaromus saulės kolektorius.

Bet nesvarbu. Tavo mintis yra aiški: saulės kolektoriai - žaidimas, talentingi rašymai - rimtas dalykas. Iš tiesų viskas atvirkščiai.

Saulės kolektoriai yra labai rimtas dalykas, jie man padeda sutaupyti labai daug pinigų, o tai reiškia - labai daug laiko ir energijos. Kai namą ir vandenį man dykai per saulės kolektorius šildo saulė, aš nenaudoju elektros ir malkų. Man nereikia daug ir sunkiai dirbti, kad padengčiau elektros ir kuro sąskaitas, vadinasi, man lieka daugybė laisvo laiko talentingiems rašinėjimams, iš kurių, tiesą sakant, neturiu ir neturėsiu absoliučiai jokios naudos. Šitie rašinėjimai - tai tik žaidimas, laisvalaiko pomėgis ir nieko daugiau.

Kad mano žodžiai neatrodytų tuščias plepėjimas, siūlyčiau palyginti mano ir kokio miestiečio komunalines išlaidas. Kiek mieste man kainuotų 100 kv.m buto išlaikymas? Mėnesukui tūkstantėlio užtektų? O aš, išsikėlęs į kaimą ir visais tais "žaidimais" susitvarkęs buitį, nusikertu metams keletą beržų. Už elektrą vidutiniškai moku 50 Lt per mėnesį. Viskas. 50 litų - tai ne tūkstantis! Supratot? Man nereikia vergauti, kaip vergauja kiti. Aš laisvas!

Ale tu ir savanaudis, Petrai:)

Vargsti su tais kolektoriais, kad sau sutaupytum kelias dešimtis litų, o paskaitę tavo alegorijas gal keli šimtai ar netgi tūkstančiai žmonių taptų bent per nago juodymą geresni, protingesni. Gal kiek kitoje šviesoje pamatytų save, savo tėvus, vaikus ir savo gyvenimą. Juk tavo svetainė turi virš 30 000 unikalių lankytojų. Tai kur čia rimtas darbas, o kur žaidimai?

Na gerai, Petrai neužsikabink. Čia gi "džiaukas". Aš juokauju (nors kiekviename juoke yra dalelė tiesos). Nejaugi manai jog nesuprantu, kad gyvenime reikia visko: ir poezijos ir saulės kolektorių, ir mėšlo ir švenčių, ir saulės ir lietaus. Džiaugiuosi, kad tavo puslapyje yra ir alegorijos ir saulės kolektoriai:)). Manau ir pats sutiksi, jog tavo sugebėjimai rašyti nuoširdžius tekstus ne mažiau vertingi nei sugebėjimai pigiai apšildyti namus.

geros dienos.

Vladas:))

Kas lemia mūsų pasirinkimus?

Gal ir keista, bet niekada nejaučiau misijos taisyti pasaulį. Tikriausiai todėl, kad nesu religingas ir nesijaučiu už kitus "geresnis". Užtat man sekasi. Nėjau blaivyti Lietuvos -išblaiviau pats save. Nemokiau kitų mesti rūkyti - mečiau pats. Nieko neverčiau numesti viršsvorį - nutukimą įveikiau pats...

Man nuo vaikystės visi sakė, kad esu gabus rašyti ir piešti, bet mane patį visada labiau traukė techninė kūryba ir paties sukurtos veikiančios sistemikės. Aš ir dabar labiau vertinu savo gebėjimus kuri sistemas, konstruoti ir išradinėti, o rašymas man - antraeilis dalykas. Didžiausia šventė, kai su Vincu darom, darom kokį naują dalyką ir galiausiai pavyksta. O piešimą visai apleidau. Tiesios linijos nebenubrėžiu.

Kartais sunku suprasti, kas nulemia mūsų gyvenimą. Kodėl stojau į žurnalistiką, o ne į politechnikos institutą, jeigu taip traukia fizika? Nulėmė mokykla. Turėjau bukaprotį fizikos mokytoją, kuris manęs dar ir nemėgo ("neturėjo akies"), o literatūros mokytoja poetė Elena Skaudvilaitė buvo labai talentinga mokytoja. O vaikas - dulkelė... Mano pasirinkimą nulėmė kiti žmonės, išorinės aplinkybės.

Nei aš gailiuosi, nei ką. Bet širdyje aš labiau inžinierius, nei rašytojas.

Myli daug dievų ir dievuliukų

Mane myli daug dievų, įskaitant Kalėdų Senelį ir jo sugyventinę nekalčiausia Snieguolę bei jų Sūnų Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.