Paskelbė Petras Ket, 2011/06/30 - 09:22.
Kategorijos:
Žmogelis dešimt metų nešiojasi nuoskaudą ir negali atleisti už pusbrolio pasakytus žodžius. O pusbrolis tai jau seniai pamiršo, jis gyvena be rūpesčio. Kam žmogeliui kankintis? Ar ne geriau nutraukti savo kančias? Bet jis sako: ne, aš JAM nė už ką neatleisiu. Tarsi atleisdamas ir atsikratydamas skausmo, jis padarytų malonę JAM, o ne sau.
Dabar supratai, kodėl Mokytojas liepė atleisti?
- Koks mokytojas? - klausia žmogelis.
O taip, pamiršau, kad tu uolus krikščionis ir žinai tik apie dievažmogį, kuris negali ateiti iš pasakos.
Kartais supykęs sakau: tegu priešai man neatleidžia, tegu neužmiega nuo pykčio, tegu baudžia save ir vartosi jie per naktis.
Komentarai
34
Idomus, bet teisingas poziuris. O kalbant apie pykti ,koks jis bebutu, manau jo isvis reiktu vengti.
Nemaloni emocija
Pyktis - nemaloni neigiama emocija, bet ji - natūrali, gamtos (dievo) duota emocija. Vadinasi, išvengti jos nepavyks. Ir jeigu gamtos dalis, tai netgi reikalinga. Kovodami su prigimties dalykais dalykais, mes nieko gero nepasieksime - tik bėgsime nuo savęs į ligą, kaip tai daro vegetarai, asketai ir kiti neurotikai.
Tai kaip čia išeina? Kodėl daug sveikiau atleisti, negu piktintis visą gyvenimą? Kodėl reikia atleisti, jeigu pyktis - natūralus, vadinasi, geras, reikalingas dalykas?
Vengti reikia ne pykčio, bet pagiežos, kitaip sakant, sugįžusio, ilgai trunkančio ir varginančio pykčio, kuris palaipsniui perauga į neapykantą ir apakina žmogų.
Kad būtų aiškiau, pyktį palyginkime su alkiu. Alkis, kaip ir pyktis, yra neigiamas, bet gamtos duotas ir labai reikalingas pojūtis. Vengdami alkio, žmonės nutunka. Jie vis kramto ir kramto,, nes bijo išalkti, o tos baimės netgi nejaučia, nes ji glūdi kažkur pasąmonėje. Neatsikratęs alkio baimės, nutukėlis niekaip nesutvarkys savo mitybos, o jeigu numes svorio - tai tik per didelius vargus ir laikinai. Vadinasi, žmogus turi išalkti, o valgyti tik išalkęs. Alkis yra signalas, kad reikia valgyti. O kaip su badavimu? Gal metant svorį, reikia badauti? Ne, jokiu būdu! Badas - baisus dalykas, jo tikrai reikia vengti. Badas - tai ilgas varginantis alkio pojūtis. Taigi alkis kaip ir pyktis yra natūralus, reikalingas dalykas. O badas, kaip ir pagieža ar neapykanta - tikrai vengtinas, nieko gero neduodantis.
Taigi pykčio, kaip ir lietaus, nereikia nei vengti, nei slėpti. Labai svarbu jį suvokti ir labai paprastai išreikšti. Pavyzdžiui, pasakyti: "Aš ant tavęs pykstu". Tada galima išsiaiškinti pykčio šaltinį ir jį likviduoti. Tai bus daug sveikiau, negu veidmainingai šypsotis ir maivytis: "Ką jūs, ką jūs, čia nieko tokio...", o užanty neštis akmenį.
Antanas
Ar Petrai, tokiu teiginiu „bėgsime nuo savęs į ligą, kaip tai daro vegetarai, asketai ir kiti neurotikai“ neužlipai ant savo padėto grėblio?
Kai kalbėjai apie alkoholio vartojimą, tai dėstei aiškiai, kad tai nuodai ir be jokių išlygų...
Kodėl taip? Todėl, kad sugebėjai to atsikratyti, suvokei, kaip tai pražūtinga žmogui.
O va, kol mėsa patinka, kol dar nesuvokei jos žmonijai ne ką mažiau pavojingo, tik labiau užslėpto poveikio, tai jos nevalgantys jau tamstai „neurotikai“.
Bet jeigu užteks noro ir kantrybės, jei tikrai rimčiau pasikapstysi, nesunkiai pats įsitikinsi, kad tie tamsių sumanymų autoriai, kurie sugalvojo padaryti žmones lengvai valdomais vergais, savo klastingą strategiją sukūrė tūkstantmečiams į priekį!
Jie patys puikiai suvokė, kad neprivers išmintingų, blaiviai mąstančių, įžvalgių žmonių nuodytis alkoholiu, narkotikais... Todėl jie žmonių išminties atbukinimui palengva, kai kurias tautas, per šimtmečius ar net tūkstantmečius (čia neblogas pavyzdys ir žydų istorija, aprašyta ST), sudarę atitinkamas sąlygas, pripratino valgyti žuvį, mėsą. Per gana ilgus amžius, pasitelkdami religijas, įkalė į galvas turbūt patį klastingiausią žmonijos istorijoje teiginį „duona šventa“. Beje, šito teiginio klastą sau įvardijau visai neseniai.
Pradėję gyvuliškai, žvėriškai, plėšrūniškai maitintis, žmonės labai susilpnino savo sugebėjimą mąstyti. Taip labai susiaurėjo jų supratimas apie pagrindinį visoje Visatoje galiojantį priežasties – pasekmės dėsnį. Nebesugebėjo numatyti, kur nuves viena ar kita „nereikšminga smulkmena“...
Pažiūrėk, netgi šiandien tose tautose, kur dar neįpratinti žmonės masiškai valgyti mėsą (pvz: Indija, Kinija...), alkoholis yra žymiai mažiau paplitęs. Jo vartojimo dozės yra daug mažesnės.
Panašiai klysti ir dėl badavimo. Taip, jis nėra labai svarbus ir būtinas teisingai besimaitinančiam, niekada nepersivalgančiam žmogui (ar daug tokių pažįsti? :)).
Mane kažkada gydytojai buvo „nurašę“, kaip nebepagydomą (buvau stipriai nukentėjęs nuo radiacijos, po Černobylio katastrofos). Bet, kai sužinojau, jog nepagydomų ligų nebūna, būna tik nepagydomi žmonės, truputį pakoregavau savo kai kurias nuostatas... dar kaip matai ir šiandien gyvas, ir pas daktarus jau gana daug metų nebesilankau.
Ir kas mane pažįsta, nelabai laiko neurotiku.
Puikiai rašai apie tai, ką gerai žinai ir supranti. O kur dar „terra incognita“ gal nebūk labai kategoriškas... ;)
Su tikėjimais nediskutuosiu
Baik, Antanai... Skaičiau, skaičiau protingus tavo komentarus ir staiga - ši beprotybė...
Ką aš vadinu beprotybe? Ogi ėjimą prieš gamtą, prie save, prie Kūrėją. Tai pats trumpiausias kelias nuo savęs į ligą, o ta liga - neurozė.
Aš savo argumentus jau išdėsčiau, daugiau nebekartosiu. Su tavimi irgi ta tema nediskutuosiu. Nediskutuoju su jokiais tikėjimais, nes žinau, kad apsėstas žmogus negirdi argumentų. Aš nieko prieš, kad tu nevalgytum mėsos, neužsiimtum seksu ir nedarytum kitų gamtos mums nustatytų dalykų, bet mano svetainėje nepropaguok jokių neurozių.