Protas gali įveikti baimes. Tai matė ir ši pirtis.

Iš pradžių ji buvo mažesnė, bet atrodė gera. Netgi mano jaunystės draugas Vacas, dirbęs už pagalbinį, labai didžiavosi darbu.

Netrukus pamačiau, kad priepirtis mažas. Keli žmonės vos telpa persirengti. "Didink priepirtį, kam tau terasa?" - patarinėjo draugai.
Pagalbinio jau neturėjau, o vienas nesiryžau pradėti.

Tada prisistatė Deimantas Motiejūnas, sako: darome, darome!
Daryti jis norėjo labiau, nei aš.

Darėme ir padarėme. Kur buvo terasa - dabar padidintas priepirtis. Net lubas paaukštinome, išlenkdami arką. Visai kita pirtis!

Kuo čia dėtos baimės?

Verčiau paklauskit, kodėl Deimantas šitaip veržėsi rekonstruoti. Jis Vilniuje turi sodo namelį, kurį rengėsi perdirbti. Bet niekada nedaręs panašaus darbo, kažko nesiryžo. O jei neišeis? Kas bus? Ar tai įmanoma - padaryti be specialaus išsilavinimo?..

Pasirodo, įmanoma!

"Dabar žinau", - sakė jis po pirties rekonstrukcijos. O kitą vasarą ėmė ardyti savo namelio stogą. Pats vienas, be pagalbinių. Kaimynai, giminės ir praeiviai rodė pirštu į smilkinį. Kaip tu vienas? Juk tai neįmanoma! Juk tu - ne statybininkas!

Bet tas užsispyrėlis nekreipė dėmesio.

Jis paprasčiausiai žinojo: įmanoma!

Dabar jo namelis Vilniuje nebeatpažįstamas.

Jis ir pats - nebe tas.