Šilalės rajone dar tik pastatytos pirmosios vėjo jėgainės, o mūsų kaimynai tauragiškiai jau keletas metų gyvena jų kaimynystėje. Važiuodami nuo Tauragės link Tilžės, tuoj už Lauksargių privažiuojame tikrą jų mišką - 22 vėjo malūnai mojuoja savo didžiuliais sparnais. Dalis jų stovi Tauragės rajone, dalis – Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Iš viso 12 kaimų išgirdo keistą ritmingą šniokštimą, prie kurio niekaip negali priprasti. Kas atsitiko?

Pajuto žmonės ir gyvuliai
Ona Mockienė iš Žilučių kaimo sako, kad „seniams dabar visai blogai“ - jie ir taip miega prasčiau, o dabar tas keistas garsas juos baigia pribaigti. Niekur nuo jo nepasislėpsi, ne vėjo jėgainė stovi vos ne kieme, už kelių šimtų metrų, o sunkiausia naktį, kai nieko daugiau negirdi, tik tą nepaliaujamą „žikt – žikt“.

- Karvė niekaip neapsibėga, - tvirtina močiutė. - Kelis sykius vedėme pas bulių, kelis sykius sėklintoją šaukėmės, o apsibėgo tik iš kokio penkto karto. Karvė sveika, tikrinta, anksčiau to nebūdavo.

 

Tą patį sako Onos kaimynas Vytautas Petrošius ir Gilandviršių kaimo ūkininkas Rimantas Lazdauskas. Pastarasis valdo 300 hektarų žemės, laiko daugybę gyvulių, bet anksčiau nebūdavo tiek veršių kritimų ir persileidimų.

- Negalėčiau tvirtinti, kad taip yra būtent nuo vėjo jėgainių – tai dar reikėtų įrodyti, bet kritimų padaugėjo pastaraisiais metais, kai jos pradėjo veikti, - sako ūkininkas. - Sutapimas ar ne – spręskite patys. Aš pats jaučiuosi blogiau. Daug blogiau.

- Gyvename šalia geležinkelio, seniai pripratau prie traukinių bildesio, net nebegirdžiu, kada jie pravažiuoja. O prie šito ūžesio niekaip negaliu priprasti. Nežinau, kaip čia yra, - stebisi V. Petrošius.

Kamščių kaime sutiktos moterys guodėsi, kad nuo vėjų jėgainių triukšmo nėra kur pasislėpti. Nepadeda net plastikiniai langai. Jos pasakojo, jog žmonės mėginę reikalauti vėjininkų, kad tie jiems sudėtų plastikinius langus ir apsaugotų nuo ūžesio, bet tie atsakę: „O ko mes turime dėti? Dėkitės patys!“ Langus jie susidėjo patys, bet tie menkai tepadeda. Jėgainių sparnai šniokščia visai šalia jų namų, o jų garsas eina kiaurai per sienas.

- Senelį invalidą vasarą išvežėme vežimėliu į gryną orą, tas kiek pabuvo kieme ir pradėjo šaukti: vežkit atgal, atgal į trobą! - pasakojo Genė Ruzgienė. - Aš ir pati nenoriu ilgai būti kieme. Kiti garsiai paleidžia muziką, kad ta bent kiek užgožtų šniokšimą. Užtat naktį, kai visi garsai nutyla, savo atsiimam. Būna, kad per visą naktį miegame tik po kelias valandas.

Žmonės pasakojo, kad ūžesio stiprumas bei įkyrumas priklauso ir nuo vėjo krypties, ir nuo oro. Bet visi tvirtino tą patį: sunkiausia yra naktį. Nemiga užpuolė visus – ir senus, ir jaunus. Tame pragare esąs tik vienas geras dalykas – sumažėjo žiurkių.

Išankstinio nusiteikimo nebuvo
O gal žmonės iš anksto nusiteikė prieš vėjo jėgaines? Tarkim, jie bijo naujovių ir dabar juos erzina pats nematytų gigantų buvimas? O paskui pasklido gandai nuo kaimo į kaimą, atsirado visuotinis priešiškumas... Ar taip negalėjo būti?

- Ne, iš pradžių mes labai džiaugėmės, tai mums atrodė kaip kokia atrakcija, - „Šilalės artojui“ pasakojo R. Lazdauskas. - Aš pats ėjau žiūrėti, kaip kasa šachtas, montuoja pamatus, bokštus. Šitiek betono, metalo, tokia jėga! Vienai kaimynystėje statomai jėgainei netgi daviau sutikimą. Atsilygino ne pinigais – šiek tiek patvarkė kiemą. Iš visų mano pažįstamų žmonių tik mano sūnui visa tai nepatiko. Jis sakė, kad tokie gigantai atrodo nenatūraliai ir gadina peizažą.

Panašiai kalbėjo ir Petras Dedūra, ir kiti sutikti aplinkinių kaimų žmonės. Kai kurie netgi tikėjosi, kad vėjo jėgainės atkreips visų dėmesį į apleistą užkampį, gal net patrauks smalsuolių ir padės kaimo turizmui. Bet atsitiko priešingai.

- Kai paleido tas jėgaines, iš pradžių irgi nesukom galvos, - prisimena R. Lazdauskas. - Po kažkiek laiko, negaliu tiksliai pasakyti – po kiek, gal po mėnesio, gal po dviejų, pradėjau jaustis prasčiau, pabusti naktimis nebeužmigti. Užtat dieną – nuovargis, nesinori dirbti. Maniau – gal kokie pasikeitimai su amžiumi? Juk man nebetoli 60. Bet pakalbėjau su jaunesniais vyrais – ir jiems tas pats. Ir net visai jauniems... O paskui tie keiti dalykai su gyvuliais. Pasidarė sunkiau apsėklinti karves.

- Jeigu malūnas nekenkia gyvuliams, tai ko mano karvė neina arčiau, tarsi jis būtų vielike aptvertas? -  klausė O. Mockienė. - Žolės yra, o ji – ne, suka ratu kuo toliau...

Bet ar gali triukšmas šitaip paveikti žmones ir gyvulius? Juk patys sako, kad yra seniai pripratę prie traukinių bildesio, nebegirdi ir mašinų ūžimo plentu. Tai kaip juos gali varyti iš proto ne ką didesnis vėjo jėgainių šniokštimas?
Pasirodo, gali! Kai žmonės pasijuto blogiau, Griežpelkių bendruomenės aktyvistai pradėjo domėtis vėjo jėgainėmis ir sužinojo įdomių dalykų. Pasirodo, kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, jos yra statomos ne arčiau kaip per 3 kilometrus nuo sodybų, o čia – per kelis šimtus metrų nuo gyvenvietės. Visur kitur – daug mažesnės leistino triukšmo normos, nei Lietuvoje. Be to, žmonės abejoja, ar čia buvo teisingai nustatytas triukšmo lygis – esą jis kur kas didesnis, nei rodoma popieriuose.

- Kai triukšmą matavo pačių vėjininkų samdyti tyrėjai, pūtė trijų metrų per sekundę vėjas, - sakė „Šilalės artojui“ Raimondas Stankevičius. - Prie tokio vėjo jėgainės net negamina elektros. Vidutiniai vėjai čia daug stipresni, jie siekia 6 metrus per sekundę. Taigi ir triukšmas realiai didesnis.

O pats pavojingiausias esąs infragarsas – labai žemo dažnio bangos, kurių žmogaus ausis net negirdi. Kaip žmogus nemato gama spindulių, taip negirdi ir infragarso. Jis nieko apie tai net nežino, bet yra patyliukais ardomas. Štai iš kur visuotinė nemiga, depresija ir kiti negalavimai!

Žmonės jaučiasi išduoti
- Mūsų ponams gerai – pardavė žemę, leido statyti jėgaines, o patys čia negyvena. Vienas Pagramantyje, kiti – Tauragėje... Kas jiems darbo dėl mūsų? - sakė  V. Petrošius ir juokais pridūrė: - Tik nepainiokit manęs su rajono meru Petrošiumi – aš jam net ne giminė.

Kodėl jis taip šalinasi giminystės su meru? Ir kas tai per užuominos apie „ponus“, kurie pardavė žemę, bet patys gyvena kitur?

Bendruomenės pirmininkė Virginija Stankevičienė „Šilalės artojui“ sakė, kad tai – paini istorija, ji neseniai aprašyta rajono laikraštyje „Tauragės žinios“. Kaip teigiama, atkeltos žemės Gilandviršių jame turėjusi viena  Tauragės rajono mero giminaitė, kurią iš jos 2008 metais nusipirko dabartiniai rajono tarybos nariai Arūnas Jancevičius, Arūnas Beišys, tuometinis Seimo narys Vaclovas Karbauskis ir rajono meras Pranas Petrošius. Visi keturi politikai, jau praminti „keturiais komunarais“, nupirktą žemę pardavė „BM Service“ bendrovei, kuri po kelių dienų kreipėsi į savivaldybės administraciją, prašydama leisti pradėti rengti detalųjį planą. Ledai pajudėjo iškart – dar po kelių dienų savivaldybės administracijos direktorius tokį leidimą duoda, įsakyme nurodydamas, kad detaliojo plano tikslas – žemės sklypų padalijimas, pagrindinės tikslinės paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitą – inžinerinės paskirties objektų statybą.
Kodėl reikėjo žemę dalyti į keturis sklypus, kodėl bendrovė negalėjo turėti vieno?

Pasirodo, tai labai svarbu:

- Jeigu viename sklype statytų  bent dvi vėjo jėgaines, pagal įstatymą turėtų gauti poveikio aplinkai vertinimą, - sakė  V. Stankevičienė. - O čia jo išvengta, nes vienas sklypas padalytas į keturis, ir kiekviename suprojektuota po vieną jėgainę. Jos pastatytos, netiriant galimo poveikio nei aplinkai, nei sveikatai.

Bendruomenės nariai pasakoja, kad ir detaliojo plano svarstymas vyko nelabai sąžiningai:

-Taip, savivaldybėje buvo pakabintas planas, jame apskritimais pažymėta, kur stovės vėjo jėgainės, bet namų nebuvo parodyta, - prisimena  R. Stankevičius. - Mes klausėme, kur čia namai, ar ne per arti jų, o mums atsakė, kad nieko gal nė nestatys... Dar padavė popieriaus lapą ir parašė pasirašyti, kad dalyvavome svarstyme. Mes pasirašėme. Vėliau sužinojome, kad tokiu būdu mes... sutikę su detaliuoju planu ir jėgainių statybomis. Įsivaizduojate? Darbar dėl to reikalo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

- Ir tie, ir kiti vėjininkai naudojasi kaimo žmonių teisiniu neišprusimu, - sakė bendruomenės pirmininkė. - Iš pradžių mes nė nesupratome, kas vyksta. Jie be jokių ceremonijų kasė per ūkininkų žemes griovius kabeliams, ir tik du žmonės išsireikalavo kompensacijų! Viskas vyko taip greitai, kad daug ko nespėjom suprasti.

Kaimynai linkę padėti
Tauragiškiai jau žino, kad vėjo jėgainės pradėjo dygti ir Šilalės rajone, todėl perspėja nesitikėti iš jų nieko gero ir neleisti, kad jos būtų statomos arti vienkiemių bei gyvenviečių.

- Aš nemanau, kad mums pavyktų sustabdyti šitų jėgainių statybą, - sako R. Lazdauskas. - Būkime realistai. Nors iš jų nebus naudos nei žmonėms, nei valstybei, tik pabrangs elektra, bet ką padarysi. Jeigu valdžia nori ir leidžia, jos bus statomos. Bet tegu stato bent per 3 kilometrus nuo gyvenviečių ir bent per kilometrą nuo vienkiemių. Patikėkite mūsų patirtimi – artima kaimynystė yra baisu.

Ką mūsų žmonės turėtų daryti, jeigu iškiltų grėsmė, kad vėjo jėgainių parkas atsiras kur nors netoli kaimo arba miestelio? Bendruomenės pirmininkė išvardijo keletą patarimų:

- Mes nepatartume pradėti kovą pavieniui. Tai būtų net pavojinga. Kas stato tokius gigantus, tų rankose dideli pinigai, jie daro įtaką valdžiai. Vieną žmogelį užtampys po teismus. Geriau viską daryti bendruomenės vardu. Jeigu kas – atsakysime kaip visuomeninė organizacija. Žodžiu, geriausia steigti bendruomenę. Juk ir mes susibūrėme tik tada, kai prispaudė bėda... Geriausia, kad bendruomenė būtų kuo didesnė, išvengtų kokios vienos partijos poveikio. O po to – imtis savišvietos. Prieš susitinkant su vėjininkais ir valdžia, pirmiau reikėtų surinkti žmones be nieko, viską paaiškinti ramioje aplinkoje, kad tie gudručiai nesusuktų galvų. Labai svarbu nepasirašyti jokių dokumentų, kurių nesuprantate, neduoti jokių sutikimų,  jeigu neaiški bent viena smulkmena. Jeigu turite sąžiningą Seimo narį, būtinai pasinaudokite jo pagalba. Jie geriau žino įstatymus, gali greičiau gauti kokį dokumentą ar reikalingos informacijos. Štai mums labai padeda Seimo narys, beje, kilimo kažkur nuo Kaltinėnų, Stasys Šedbaras. Jis mums pažadėjo surengti Seime susitikimą su Aplinkos apsaugos komiteto nariais, ministrais, kitais įtakingais asmenimis. Kartu su mumis galėtų nuvažiuoti ir koks šilališkis, - pasiūlė V. Stankevičienė.

Kiti bendruomenės nariai irgi siūlė pagalbą bei patarė vienytis. Jie priminė klaipėdiškių patirtį: Klaipėdos rajone bendruomenėms pavyko įtikinti valdžią, kad ši įšaldytų vėjo jėgainių detaliųjų  planų tvirtinimą iki nebus parengtas specialus vėjo jėgainių plėtros planas. Atsirado vilties, kad pagal šį planą jėgainės nebus pastatytos nei šalia vienkiemių, nei arti gyvenviečių.