Alius Sakinis susigalvojo, kad Dievą turėtų sutikti kur nors paežery. Nuėjo į parko pakraštį, įsitaisė ant kelmo netoli kranto, įtraukė į plaučius vėsaus oro ir pajuto tokią ramybę, tarsi garmėtų į sapną.

Tačiau Dievo aplink nebuvo matyti.

Iš kažkur atlėkė didelis gauruotas šuo, puolė prie Aliaus iš šlapiu liežuviu palaižė veidą.

- Kam tą šunį atsiuntei? – nustebo Alius.

- O ko negalėjau tavęs palaižyti? – atsakė šuo ir šokinėdamas nubėgo tolyn.