Pasirausęs po internetą, skaitydamas laikraščius ir žiūrėdamas internetą, jis rado penkis baisius dalykus: Vokietijoje sudundėjo vulkanas ir gali atgimti, japonai atrado naują greitai mutuojantį virusą, kuris gali apkrėsti visą pasaulį, gėlo vandens atsargos yra mažesnės ir gali išnykti, ozono skylė gali dar padidėti, o mažo Autralijos kaimo žmonės matė du Mėnulius, kurie gali būti apokalipsės ženklas. Ir taip jam kasdien - po baisiausią dalyką!

 

Visa tai jis pavadino realiomis, moksliškai pagrįstomis baimėmis.

 

- Moksliškai pagrįstos baimės? - paklausiau aš jo. - Moksliškai pagrįstas pyktis, moksliškai pagrįsta meilė, moksliškai pagrįstas liūdesys?.. Ar tai nekelia moksliškai pagrįsto juoko?

 

- Nesišaipyk, - atsakė jis man. - Bene nežinai, kad vulkanai pabunda, kad gėlo vandens gali mažėti, kad mutuoja virusai, kad ozono skylė didėja?..

 

- Tai tu kalbi apie grėsmes ar apie baimes?

 

- Koks skirtumas?

 

Žmogus neįstengia skirti vežimo ir arklio, todėl vežimą kinko pirmiau. Jo širdyje tūnančios baimės yra realios ir nuolatos ieško tokių pat realių, "moksliškai pagrįstų" grėsmių. Grėsmė ir baimė jam reiškia tą patį, nors baimė, aišku, apsigyveno anksčiau - tik dabar ji atrado vulkaną, virusus, du Mėnulius... Štai kodėl jis naršo po internetą, štai kodėl laukia baisių spaudos pranešimų - nuo šitų žinių jo baimės tampa "realios" ir "moksliškai pagrįstos".

 

Viena mano kolegė tiki, kad baimė saugo tarsi kokie šarvai, o rūpestis tarsi auksinė žuvelė parūpina jai atsargų.

 

- Baimė - signalas, - sakau aš jai. - Kaip gali signalas apsaugoti?

 

- Jeigu nesaugo, tai kam signalizacija? - atsako ji klausimu. - Kam ji mūsų kontoroj?

 

Nežinau, ar ji prisimena, kaip vieną sykį signalizacija kaukė per naktį, bet neatvyko šmikiai iš apsaugos, ir vagys nušvilpė vieną kompiuterį. Nuo tada pasisamdėme sargą. Saugo budintis sargas, o ta dėžutė, jei kas, tik kaukia ir mirgina lempomis.

 

- Tai kaukesys nesaugo? - klausia ji vėl, lyg negirdėjo ką tik girdėto nuotykio.

 

Didžiausias ginčas tarp mūsų kilo dėl rūpesčio. Kai atvažiavo į mano sodybą, aš skaldžiau kieme malkas.

 

- Tai ką čia darai? - paklausė, lyg nematytų.

 

- Laukiu autobuso, - mėginau pajuokauti.

 

- Lauki žiemos ir skaidai malkas? O vakar sakei, kad žiema visai nesirūpini!

 

Taip, jau nesirūpinu. Jei dirbu rimtai, man išsilaksto rūpesčiai. Kai skaldau malkas, rūpi tik pirštai - nenoriu, kad jie nukentėtų. Užtat galva ištuštėja, jokių debesėlių. Ir kas man turi rūpėti? Malkinė beveik pila!

 

- Todėl ir pilna, kad rūpi.

 

- Malkų daugėja nuo rūpesčio? - nesupratau.

 

- Ogi nuo ko?

 

Visada maniau, kad malkos skyla nuo kirvio. Pasirodo - nuo rūpesčio.

 

Įkirtau kirvį, parėjom į trobą. Pataisiau kavos, susėdom prie stalo ir užvedžiau kalbą apie būsimuosius šalčius. Ar tikrai žiema bus šaltesnė, nei pernai? Ar išsipildys prognozės, kad šiemet bus šalčio rekordas? Ar neužšals vandentiekis? Ar nepritrūksiu malkų?

 

- Nebijok, tavo malkinė beveik pilna, - ji ėmė raminti mane, o tada pastebėjo, kad aš vis dairausi pro langą. - Lauki kažko?

 

- Ne.

 

- Tai ko vis žvalgaisi?

 

- Žiūriu, ar nedaugėja malkų, - atsakiau kuo rimtesniu balsu. - Kai pradėjau rūpintis šalčio rekordais, kai pradėjau bijoti žiemos, krūva turėtų sparčiai didėti. Kelios pliauskos, žiūrėk, tikrai atsirado!

 

Tada ji padėjo puoduką, pasiėmė rankinuką ir pareiškė, kad daugiau niekada, niekada, niekada nekalbės su manimi kaip su normaliu žmogumi.

 

Normalūs žmonės - tai tie, kurių baimės saugo geriau už sargybą, nerimas atveža malkų, o moksliškai pagrįstas juokas kuria kvailas situacijas.