Šiandien su Vincu išvadavome dvi širšes. Įskrido į trobą, daužosi į langus, kelio į laisvę neranda. Labai lengva jas išnešti lauk. Kai širšė rėplioja lango stiklu, apvoži ją stikline, stiklainiu ar kokiu plastikiniu indeliu. Paskui tarp indelio ir stiklo prakiši popieriaus lapą. Širšė atsiduria indelyje. Išneši lauk ir paleidi.
Viena širšė iškart nuskrido, kita buvo bejėgė. Amžiną atilsį? Ne. Vincas seniai aptiko, kad jas galima atgaivinti, reanimuojant medumi arba cukrumi.
Jis pakabina šaukštelį medaus ir pakiša visai beviltiškai vargšei. Ta, nors ir leistgyvė, ima valgyti. Kartais tašo kokį pusvalandį. Atsibosta žiūrėti ir nueini. Ateini - toji ne tik atsigavusi, bet ir pasišaukusi savo kompaniją. Mat širšės, bitės, vapsvos - bendruomeniniai padarai. Paėdusios pačios, pasiūlo ir savo namiškėms. Jos labai draugiškos.
Neturint medaus, širšes ir vapsvas galima atgaivinti cukrumi. Vincas pasemia atbatinį šaukštelį vandens ir tirpina jame cikraus kiek tirpsta. Nuo tokio tirpalo vabzdžiai irgi labai greitai atgauna jėgas. Vincas kažkur skaitė, kad po karo amerikiečių kariai gabaliniu cukrumi labai greitai atstatydavo ant kojų nacių nualintus konclagerių žydus. Daug valgyti išbadėjusiems žmonėms negalima, o cukraus laižyk kiek nori. Organizmas labai lengvai pasisavina angliavandenius.
Leistyves vapsvas ir bites Vincas dar atgaivina, nunešęs jas ant kokio gėlės žėdo. Tos savo straubliukais pasiurbia nektaro ir labai greitai atkunta. Bet širšių tas dalykas negelbsti. Apžiūrėjome jas iš arčiau. Atrodo, širšė neturi straubliuko, tik žnyples.
Vapsvų ir širšių mūsų sodyboje labai daug. Anksčiau būdavo dar daugiau, bet šią vasarą kažko sumažėjo. Gal per šalta daugintis?
Daugelis žmonių paniškai bijo vapsavų bei širšių, pamatę jas, ima blaškytis, mušti rankomis. Uždavęs vabzdį, gali jį išprovokuoti pulti. Skritingai nei bitės, vapsvos ir širšės yra neagresyvios, jos neturi ir negina savo teritorijos, todėl pirmos niekada nepuola. Bitė - kas kita. Jos gali užpulti tave ir "be reikalo". Bitės įkandinas skaudesnis, vapsvos - tik šiaip, toks kaip ir skruzdės nudeginimas. Ne sykį jas esu užsėdęs ir gavęs tokių perspėjimų. Tačiau žmonės vapsvas bei širšes maišo su agresyviosiosmis bitėmis (juk irgi sparnuočiai), iš savo bailumo netgi naikina jų lizdus.
Esu girdėjęs kalbų, kad širšės įkandimas itin skaudus, pats skaudžiausias iš visų, bet nesutikau nei vieno žmogaus, kuris tai būtų patyręs savo kailiu. Tai gali būti bailių legendos. Mes čia nuo seno gyvename tarp širšių, namo palėpėje visada būdavo jų lizdų. Mano jaunystėje vienas lizdas buvo kaip tik virš lovos, kurioje vasaromis miegodavau. Būdavo, naktį širšė užkrenta ant tavęs, rėplioja veidu, kutena. Pasisaugodavau, kad neprispausčiau, ir ji neįkąstų, nors labai abejoju, ar širšės apskrtiotai kanda. Bailūs žmonės jų bijo labiausiai, nes jos yra didelės. Bet karvė - dar didesnė, o aš negirdėjau, kad būtų kam nors įkandusi.
Komentarai
Prisiminiau,kaip
tvarkėm tavo pirties stogą, o tos didelės širšės skraidė aplink mus, tačiau nei viena mums neįgėlė, nes mes nekliudėm jų. Jos dirbo savo darbą, o mudu -savo.
deimantukas
didziosios vapsvos
Is smalsumo noreciau paklausti: kaip vadinasi tos sirses kur didumo it puse delno. Ir ar jos gali igelti.
Nesu tokių matęs
Tokių pusės delno didumo nesu regėjęs. Gal čia nuo baimės jos padidėja?.. :)
Mūsų namuose gyvena pusės mažojo piršto didumo širšės, niekam jos nėra įkandusios.
Mantas
Nesu vabzdziu specialistas :) Bet manau, kad si savaitgali gavau sirses geluonio paragaut :)Bent jau as visada maniau, kad tik sirses zemeje urvuose gyvena. Kaip ir sake Petras, jos siaip per daug nesikabina. Kol per arti lizdo nepradedi sukiotis. Bet gavos taip, kad ji ties kojos sulenkimu nutupe ir turbut supanikavo, kaip koja lenkliau. Skausmas tikrai buvo labai stiprus, o kas blogiausia dar pora dienu ta vieta maude. Nors nei paraudo, nei istino.
Širšės ir vapsvos yra taikios
Mantai, žiūriu, tu iš tiesų nežinai, kas įkando. Tu tik darai prielaidą, kad tai buvo širšė, nors galėjo būti ir kitas vabzdys, tarkime, bitė.
Aš niekada nesakiau, kad širšės puola, kai prieini prie lizdo. Aš neturiu širšių fobijos ir žinau, kad jos neturi savo teritorijos ir negina jos. Kaip ginsi tai, ko neturi? Jeigu širšių lizdui nedarysi nieko, jos irgi tau nieko nedarys.
Žemiau yra Deimanto komentaras. Jis prisiminė, kaip pernai mes taisėme pirties stogą, po kuriuo gyvena širšės. Mes smarkiai bildėjome, ir joms kilo įtarimas, kad galime kėsintis į jų lizdą. Išlindo kelios ir ėmė lakstyti apie galvą. Bet mes nepanikavome, nesiblaškėme, nemušėme jų, pasėdėjome ramiai, ir jos nusiramino. Mes dirbome savo darbą, jos - savo.
Pernai mūsų kieme metalinėje dėžėje gyveno dvi vapsvų šeimos. Sykį užsimiršęs atsistojau šalia tos dėžės, ir vapsvos ėmė sukti apie mane ratus. Vincas pamatė, sako: "Pasitrauk, vapsvos nori į namus". AŠ pasitraukiau, ir jos sulindo į vidų. Pasirodo, užstojau joms kelią, o jos buvo tokios mandagios, kad nenorėjo brautis pro mane.
Bitė - kas kita. Ji gali nulėkti nuo avilio kokius 100 metrų ir pulti tave, jeigu jai pasirodys, kad tai esanti jos teritorija. Beje, puola ne visos bitės, bet tik senosios, kurios atlieka sargybinių funkciją. Jaunos, darbingos bitės renka medų, jos neturi kada puldinėti priešų. Be to, jos tausoja savo gyvybę. Taigi medų renkančios bitės darbininkės irgi nėra ko bijoti - jeigu jos neprispausi ar nepradėsi mušti, ji irgi negels.