Kategorijos:
Tikėjimas gali būti jėga. Turėčiau tikėjimą kaip aguonos grūdą - kalną pajudinčiau. Deja, aguonos grūdelis nepajuda…
Kiti sako, jog viskas labai paprasta - nueini į artimiausią bažnyčią ir įsirašai į dorus katalikus, dorus liuteronus arba dar doresnius baptistus. Tapęs doru kataliku, dar ir giminėms įtikčiau. Nauda būtų dviguba.
Veikdami sykiu, žmonės supanašėja. Vadinasi, vaikščiodamas būriu ratais apie bažnyčią, pagal vieną komandą klaupdamasis, pagal vieną komandą stodamasis, aš turėčiau supanašėti į savo tikėjimo brolius. Ir kuo gi aš tapsiu, susidėjęs su krikščionimis?
Imkime Evangeliją ir panagrinėkime, kuo tampa žmonės, įsirašę į Kristaus mokinius arba sekėjus.
Skaitant Evangeliją, pirmiausia man krito į akis Jėzaus propaguojama ramybė. Sekdamas savo mokytoju, gali sėkmingai atsikratyti nerimo - tikri krikščionys visai nesuka galvos dėl rytojaus, nes kiekviename žingsnyje pasikliauja savo Viešpaties garantijomis.
Todėl nerasi krikščionies, kuris būtų sutaupęs bent kiek juodai dienai arba rūpintųsi pensija. Iš tiesų jiems ir nėra ko rūpintis - juk aplink gausybė tikėjimo brolių, kurie sunkią valandą nepaliks tavęs alkano, neaprengto, nepaslaugyto. Mat krikščionys šventai tiki, kad nepadarydami paslaugos savo broliui, jie nepatarnautų Jėzui. Todėl apie vieną vargšą tūpinėja bent keli stipresnieji ir iš akių stengiasi nuspėti, ko jam reikia.
Krikščionių šalyse nėra senelių prieglaudų, vaikų namų ir kitų valdiškų socialinės globos įstaigų - visus specialių poreikių turinčius žmones bemat išgraibsto kaimynai, giminės ir kiti Jėzaus tarnai.
Padaryti artimui paslaugą - didžiausia kiekvieno krikščionio laimė. Jie mielai skolina pinigus į kairę ir į dešinę, visai nesitikėdami skolą atgauti. O jei negali grąžinti skolos, jie mielai nurašys - mat tiki, kad jiems patiems yra nurašyti kur kas didesni dalykai.
Gal dėl tos priežasties krikščionių kraštuose bankai neišsilaiko. Be to, kaupti tokius turtus, kuriuos infliacija gali suėsti ir vagys išvogti, krikščionims atrodo kvailas dalykas. Vietoj to jie kaupia dvasinius turtus dangaus karalystei.
Krikščionių kraštuose striuka ne tik bankams, bet ir teismams. Nė už ką krikščionių neprikalbinsi dirbti teisėjais, nes teisdami kitus, jie bijo patys atsidurti dar baisesniam teisme. Teisėjais samdomi kitatikiai, bet ir jie trinasi be darbo, nes krikščionys nemėgsta bylinėtis - gavę šaukimą į teismą, jie atsiskaito su ieškovu dar pakeliui į teimą, ir teisėjui belieka patvirtinti taikos sutartį.
Teisėsaugos darbą paralyžuoja ir begalinis krikščionių atlaidumas - už padarytą skriaudą jie savo broliui atleidžia ne vieną, ne du ir ne devynis, bet devyniasdešimt devynis kartus. Jie net nesigina, gavę antausį - vietoj to atsuka kitą žandą, ir nebekyla ranka smogti dar sykį.
Krikščionys neturi ir savo kariuomenių. Jie ne tik bijo pakelti kardą, nuo kurio žūtų patys. Kristaus mokiniai negali tarnauti kariuomenėje ir dėl vienos formalios priežasties: kareiviai turi prisiekti, o krikščionių Viešpats kategoriškai uždraudė priesaikas.
Įdomu tai, kad į visus, net menkiausius savo Mokytojo nurodymus krikščionys žiūri itin rimtai - žinodami ir nevykdydami Jo nurodymų, krikščionys jaustųsi tarsi kokie kvailiai, pasistatę namą ne ant olos, o ant smėlio.
Beje, krikščionių pasaulyje seniai išnyko tokie žodžiai, kaip kvailys, beprotis, idiotas. Kristaus sekėjai bijo kam nors juos ištarti, nes už tokį žmogaus paniekinimą jų Dievas pažadėjo nutrenkti į tokią vietą, kur bus verksmas ir dantų griežimas.
Būdami nepaprastai reiklūs sau, krikščionys žavi savo pakantumu kitiems. Jų kraštuose negirdėsi nei religinių, nei etninių, nei rasinių rietenų. Ir ne vien dėl to, kad šie žmonės išmoko mylėti savo priešus. Jie laikosi savo Mokytojo nuostatos: kas ne prieš mus, tas su mumis.
Jų neįmanoma suskaldyti į priešiškas konfesijas ir kitas grupuotes, nes visi laikosi vieno mokslo ir vieno Mokytojo, o žmonių mokymai jiems yra antraeilis dalykas. Įdomu ir tai, kad krikščionių nepamatysi meldžiantis kur nors aikštėje, šventykloje ar kitoje viešoje vietoje. Jie užsirakina savo kambarėliuose ir kalbasi su savo Tėvu akis į akį, o šventyklų nė neturi, nes jų Dievas gyvena ne žmonių rankomis pastatytose šventovėse, bet širdyse.
Buitinės rietenos krikščionių pasaulyje tikriausiai išnyko dėl to, kad Kristaus mokiniai neskuba krapštyti šapelio iš brolio akies - pamatę jį, jie pirmiausia bėga išsiridenti rąsto iš savo akies.
Paprastai būna taip: išvydę brolio nuodėmę, jie tuoj ima muštis į krūtinę - girdi, aš esu padaręs dar baisesnį dalyką! Gal todėl neišgirsi, kad krikščionys būtų ką nors pasmerkę - nė vienas iš jų nemeta akmens pirmas, bet visi jaučiasi esą tokie pat arba dar didesni nusidėjėliai.
Kristaus mokslą Jo sekėjai platina labai taikiu, neįkyriu būdu - paprasčiausiai daro gerus darbus ir savo asmeniniu pavyzdžiu šviečia kitiems tarsi žibintai arba miestai, pastatyti ant kalno.
Niekada jie neplatino krikščionybės šventaisiais karais, kankinimais, moraline prievarta, bet visada traukė aplinkinius savo romumu, išmintimi ir meilumu. Tik teisumo darbus krikščionys daro slapta - jie aukoja lengva ranka, bet niekada neprasitars, kad yra paaukoję bent centą. Jeigu atsidursi krikščionių šaly ir tau kas nors paaukos tūkstantį litų, namą ar automobilį, nė nemėgink išsiaiškinti, kas tai padarė - atsidėkodamas savo geradariui, sugriautum jo viltį, kad atlygins pats Jėzus.
Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad skyrybos krikščionių šalyse seniai išnykusios, o jų šeimos labai stiprios. Krikščionys taip vertina meilę, kad jiems net nesvarbu, ką mylėti - kitą žmogų jie myli taip pat, kaip ir save.
Gyvendamas tarp krikščionių, jauti ne konkurenciją, ne pavydą, bet meilę. Gali būti ramus - iš krikščionio niekada nesulauksi to, ko jis pats nenorėtų sulaukti iš kito. Konfliktuoti su juo beprasmiška - pareikalausi, kad atiduotų švarką, o jis priedo nusivilks marškinius.
Tikiuosi, užteks marškinių - ką čia daugiau pridėsi?..
Tai štai, koks nuostabus dalykas krikščionių bendruomenė. Kas gali būti puikesnio už tokią krikščionių šalį?
Tik neklauskit manęs, kur ta šalis yra.
Tai aš norėjau paklausti.
Komentarai
deimantukas
Graži pasaka. Norėčiau gyventi tokioj šaly.
noreciau kojas plauti savo
noreciau kojas plauti savo broliams
Norėtumei, bet neplauni.
Norėtumei, bet neplauni. Kodėl? Kas trukdo gyventi pagal deklaruojamus norus?
Matyt, tas gerasis
Matyt, tas gerasis krikščionis neturi jokių brolių arba tie broliai neturi kojų, kurias jis galėtų plauti. :)))
Oi, kaip prajuokino.
atvaziuosiu pas petra ir
atvaziuosiu pas petra ir nuplausiu jam kojas:)jei rasiu ramybe jo namuose(matot visur ir visame yra salygos) ramybe jusu namams,ir jei ramybes sunus nusileis ant jusu,tai pasilikite ir valgykite tuose namuose,o jei nera ramybes tai apsisuke ir dulkes nuo koju nusikratykite.. kazkaip taip mokina ar ne?:)
Seniai laukiu :))
Laukiu, gerasis beveidi krikščioni, jau kada nesimaudau ir nesiplaunu kojų. Tiek laiko gyvenu tarp gerųjų krikščionių, bet nei vienas neateina ir nė piršto nepajudina dykai, apie kojų plovimą nėra ko ir kalbėti. Jie vis kelia visokias sąlygas: vienas nori, kad atlikčiau visus Vatikano patvirtintus magiškus ritualus, kitas reikalauja, kad mano namuose būtų ramu kaip kurorte. Tiek daug reikalavimų, kad beveliju nusiprausti pats. Jeigu šį vakarą neatskubėsi, tai tikrai nusimaudysiu.
maudikis petrai,kojas galima
maudikis petrai,kojas galima ir svarias nuplauti ir murzinas,neesme koju svarume,juk pats supranti,esme tame,kad plausiu tau kojas,atsiklaupes ant keliu,ot bus dziaugsmo visatoj....
Jau nebereikia.
Jau nebereikia. Vakar buvo keli šimtai tavo tikėjimo brolių - man ir padai prakiuro.
koks cia tikejimas,kojas
koks cia tikejimas,kojas nuplauti zmogui,cia zmoniskmumas paprastas,sudetinga yra kai sako,nevok ,gerbk teva ir motina ir panasiai, juk suprantama butu jei pasakytu nekakok i sriuba,paprasta,kaip du kart du.
Aš suprantu, kojaplovi, kad
Aš suprantu, kojaplovi, kad visa tai yra tik religiniai pliauškalai: nei kas plaus, nei tarnaus. Davatkos - tuo labiau. Bet juk taip malonu pakalbėti saldžias durnystes, a ne?
Nulis
Stulbinanti arogancija: štai prisistato kažkoks pamokslautojas, pasisiūlo nuplauti kojas, tarsi Petras pats jų nenusiplautų, ir tuoj pat kelia visokias sąlygas, tarsi Petras labai prašytų jo paslaugos. Įdomu, ar tie pasipūtėliai patys supranta, kaip jie kvailai atrodo?
Taip, Nuli. Vos tik kunigas
Taip, Nuli. Vos tik kunigas prasižioja, tuoj demaskuoja save. Religingas žmogus nė nenutuokia, kad daryti gerus darbus yra reikalinga pirmiausia jam pačiam. Jeigu turi poreikį plauti kojas - plauk, jeigu turi poreikį valgyti obuolį - valgyk. Argi kas sako: aš suvalgysiu tavo saldainį, bet tu įvykdyk keletą sąlygų, pirmiausia, garantuok man ramybę... Visa problema, kad tokio poreikio nėra. Jeigu davatka sako, kad ji norėtų plauti kojas "broliams savo", nereikia į tai žiūrėti rimtai. Tai - toks pat religinis tauzalas, kaip ir jų "artimo meilė" arba "nusistatymas" kito neteisti, nežudyti, nelupikauti... Iš tiesų jie ir teisia, ir žudo, ir lupikaują, ir artimą išnaudoja. Krikščionybė - tai tik gražus išeiginis kostiumas sekmadienio pamaldoms. Ritualai - sau, gyvenimas - sau.
Nepamaldus
Manau kiekvienas tikintysis paskaites turetu save uzgriazt del isvardintu dalyku, bet kaip rodo praktika, tai kam gyvent be nuodemiu, jei jas tau gali atleisti...
As pats netikintis, bet manau padarau daug maziau "nuodemiu" nei tie "krikscionys"...
Tikrai taip, tarp tų
Tikrai taip, tarp tų "krikščionių" ir "nekrikščionių" nėra moralinio skirtumo. Juk religija - tai savotiškas socialinis žaidimas, tam tikra deklaracija ir nieko daugiau. Vadinamieji "krikščioniai" daro atvirkščiai, nei mokė jų garbinamas dievažmogis, todėl į jų kalbas nereikia kreipti dėmesio. Bažnyčia daugybę taisyklių ir taisyklėlių prigalvojo ne tam, kad pasidarytum "geresnis", bet kad jų neįvykdytumei ir pasijustumei kaltas. Bažnytininkai nuo kitų skiriasi nebent tuo, kad dažniau veidmainiauja.
Petras suabsoliutina. jeigu
Petras suabsoliutina. jeigu nėra tokios šalies, kur žmonės gyventų pagal Kristaus Evangeliją, tai dar nereiškia, kad nėra krikščionybės.
Taip,sutinku: jeigu miesto nėra...
Taip,sutinku: jeigu miesto nėra, tai nereiškia, kad nėra miestiečių. Juk nėra Laplandijos, bet yra Kalėdų Senelis,kuris mums iš jos atveža dovanėlių. :)
Šnekant rimtai, aš irgi manau, kad krikščionybė yra, tik gyvena ne tais principais, kuriuos deklaruoja. Kas deklaruojama - tai tik fantazijos, miglos sukelta iliuzija. Tai jau - Laplandija... Krikščionybė - tai veidmainystės rūšis: apsimestinė meilė, apsimestinis dosnumas, apsimestinis gailestingumas. Viską verskit antraip, ką jie deklaruoja, ir turėsit tikrąją krikščionybę: krikščionišką šventosios inkvizicijos sadizmą (čia vietoj gailestingumo), šventuosius karus (čia vietoj priešų meilės), aukso kupinas krikščionių stabmeldyklas (tai jų panieka stabams ir žemiškam turtui).
Dėl kojų plovimo
Petrai, kodėl atsisakei, kad tas šventikas tau nuplautų švarias kojas? Kiek būtum turėjęs naudos iš tokio ritualo!
Aš irgi manau, kad tai buvo kunigas. Jie ten žaidžia tuos žaidimus Vatikane ir kitur.
Gerai sakai
Gerai sakai - ritualas. Ritualas - tai simbolinis, netikras veiksmas. Netikras valgymas, kai imituoja "Kristaus kūno" valgymą, netikras gėrimas, kai imituoja kraujo gėrimą... Viskas pas juos simboliška - netikras pasipūtėlių nuolankumas, netikras šykštuolių dosnumas, netikras savanaudžių altruizmas... Tegu tuos žaidimus jie žaidžia su saviškiais.
Bet jeigu veidmainis pasisiūlytų suskaldyti malkas, pataisyti stogą, padovanoti pinigų ar atlikti kokį kitą realų darbą, niekada neatsisakysiu. Tik ar matėte šventiką, kuris realiai dirbtų kam nors?