Šešiolika laisvės metų

Kategorijos: 

Pasirodo, aš jau 16 metų nebe alkoholikas. Šiandien radau tokius užrašus ir pats nustebau. 1997m. liepa. Kaip greitai eina laimingos dienos!
Nebe alkoholikas, nebe ligonis, nebe pamišėlis. Suklaidintas anoniminių ir vieno nepagijusio psichologo, kurį laiką save dar tokiu laikiau. Jie man siūlė skaičiuoti iškentėtas dienas. Iškentėtas? Iškentėtą sveikatą, iškentėtą laisvę, iškentėtą sveiką protą?.. Man tai nederėjo su logika.
Kur tu matei, kad laimingi skaičiuotų dienas?
Kažkada rusų kariuomenėj skaičiavau nelaisvės dienas iki dembelio. Girdėjau, kaliniai irgi skaičiuoja savo dienas iki laisvės. Įtikintas nepagijusių ir niekada nepagysiančių anoniminių alkoholikų, skaičiuoti bandžiau ir laimingas blaivias dienas. Netgi nueidavau pas AA ir klausydavausi, kaip jie iškentėjo dar vieną dieną negėrę ir kaip jiems buvo sunku. Ir netgi mėginau su jais kartu džiaugtis ta "pergale". Bet tai visiškai nederėjo su mano būsena.
Aš juk visiškai nieko nekentėjau, ir buvo tikras absurdas didžiuotis laimingai nugyventa diena, tuo labiau - prisiskirti sau medalį tarsi už žygdarbį. Tokie medaliai priklauso tik anoniminiams alkoholikams, kuriems alkoholis tebėra begalinė vertybe ir kuriems blaivybė yra baisi girtavimo netektis. O man alkoholis jau 16 metų - nebe vertybė, todėl aš ir pasveikęs. Todėl aš pasveikau, o jie niekada nepasveiks.
Esu nemažai su jais diskutavęs, mėginau įtikinėti, kad keistų savo vertybių sistemą (alkoholizmas - tik vertybių yda), bet jie užsispyrę laikosi krikščioniškos dogmos, kad žmogus laisvas būti negali. Jeigu jie negali, tai tegu nebūna.
Teisingas liaudies pastebėjimas - laimingi dienų neskaičiuoja. Yra skaičiuojamos tik nelaisvės ir vargo dienos. O laiminga diena paprasčiausiai džiaugiesi, ir skaičius visai nesvarbu. Kad būtų jos kuo ilgesnės, kad eitų jos kuo lėčiau!..
Gali būti, per laiką ir AA apsipranta be savo didžiosios vertybės. Man sunku patikėti, kad žmogus 10 ar daugiau metų kankintųsi be nuodo. Turėjau tokį draugelį iš anoniminių alkoholikų, dar ir AA klubo steigėją, jų neformalų lyderį, kuriam labai patiko mano metodas ne kentėti, bet džiaugtis. Jis sakė: "Ar tu neateitum į mūsų susirinkimą, ar nepapasakotum visiems?" Žinoma, sutikau.
Po kurio laiko paklausiau: "Tai kada tas jūsų susirinkimas?" Draugelis nuleido akis: "Tai kad jie nesutinka... Jie sako, kad tu sujauksi jų galvas".
Manau, vertėtų kalbėti apie mazochistinį AA kančios poreikį. Net jeigu tikroji kančia be girtavimo pamažu išnyksta (o ji turi išnykti) - kultivuojamas tariamos kančios kultas. Juk tai - krikščioniškas judėjimas, o krikščionybė ne kančios kulto neįsivaizduojama. Be to, AA nuolatos įtikinėja save, kad niekada nepasveiks, kad jie - nepagydomi. Argi ne mazochistinis ligos poreikis? Juk alkoholizmas net nėra liga tikrąja žodžio prasme, tai tik liguistos kultūros (religijos) reiškinys, vertybių yda. Pasikeičia psichologija - akimirksniu išgaruoja "liga". O kaip be ligos, jeigu taip miela kentėti?
Argi AA klubai - tokia baisi vieta?
Sakyčiau, pirmomis dienomis, jeigu metęs gerti žmogus dar kenčia negėręs, AA klubas yra visai neblogai. Jie užsiima vienu geru dalyku - savistaba ir savianalize, pasakoja apie savo pojūčius ir išgyvenimus, o norėdamas papasakoti, turi sutelkti į tai dėmesį. Tai nebloga savianalizės mokykla.
Visa bėda, kad AA yra krikščioniškas judėjimas, o krikščionybė nė už ką neatsisakys alkoholio (savo dievo kraujo) kulto. Jie atviru tekstu sako: alkoholis yra geras dalykas, bet ne mums, ligoniams. Jeigu AA mestų kančios (ligos) ir alkoholio kultą, jų klubai taptų laisvės mokyklomis. Tačiau antro žingsnio į laisvę jie negali žengti dėl religinių (krikščionybė) ir psichologinių (mazochizmas) priežasčių.
Tikras žingsnis į laisvę skambėtų taip: alkoholis yra nuodas, tai ne vertybė, o šūdas, aš esu sveikas žmogus, todėl srutų negeriu, savęs nekankinu ir nenuodiju.
Katalikų bažnyčia ir protestantų sektos palaiko anoniminių alkoholikų judėjimą, vienuolynai ir sektos patys steigia AA klubus. Nesunku suprasti, kodėl jiems tinka šis metodas. Juodarkverniai nori žmogaus priklausomybę nuo alkoholio paversti kita - priklausomybe nuo bažnyčios. Ar priklausomybė nuo bažnyčios nėra geriau?
Ar gripas geriau už plaučių uždegimą? Žodis "geriau" čia visiškai netinka - vergovėje ir apgaulėje nėra jokio gėrio. Yra tik mažesnis blogis. Žinoma, religija yra mažesnis blogis už alkoholizmą, priklausomybė nuo bažnyčios yra ne tokia pavojinga, kaip priklausomybė nuo alkoholio. Jeigu žmogus apsisprendė rinktis blogį, tegu gyvena bent mažesniu blogiu.

Nereligingiems (tiksliau - mažiau religingiems) anoniminiams alkoholikams išsivysto priklausomybė nuo AA klubo. Aišku, tokia priklausomybė yra mažesnis blogis už girtavimą. Bet jeigu nori rinktis gerą dalyką, tai pasirinksi laisvę.

 

Komentarai

Labai ačiū

už puikų straipsnį.

Kazkokia iskaudinto zmogaus

(Išvalyta. Čia buvo nepagydomo anoniminio alkoholiko mėginimas kąsti. -P.D.)

Ne tik valau, bet ir blokuoju

Ne tik valau, bet ir blokuoju adresą. Šiandien užblokavau dar vieną. Kas labai nepatenkintas mano patirtimi ir veikla, čia neturi lankytis. Jiems patiems bus sveikiau.

Visiškai sutinku su autoriumi

Visiškai sutinku su autoriumi dėl AA nuostatų, kad jie yra neišgydomi, visą likusį gyvenimą "sveikstantys" ligoniai. Pripažįstu turintis problemų dėl alkoholio vartojimo.Buvau nuėjęs į AA susirinkimus keletą kartų, tačiau man labai nepatiko tas nuolatinis atgailavimas, pelenų sau ant galvos barstymas,maldos(kaip rašė Deilas Karnegis - pjuvenų pjaustymas, t.y. kankinimas savęs dėl praeityje padarytų darbų,klaidų) : koks aš negeras buvau sau, kitiems ir t.t. Suprantu jų norą padėti tokiems patiems, tačiau kartais atrodo, kad tas AA judėjimas jau darosi panašus į kažkokį kultą, sektą ar pan., nes kai kurie AA nariai netgi gauna iš savo veiklos pelną, t.y. moko kitus gyventi už pinigus.
Daugiau nėjau į AA susirinkimus. Paprasčiausiai sau užsidaviau klausimus: kodėl savo pinigus turiu atiduoti alkoholio gaminimo pramonei, kažkas iš mano nelaimių sau statysis namus, gadinsiu savo sveikatą, nuodysiuos už savo paties uždirbtus litus. Primečiau, kad per 10 m. pragėriau naują automobilį.
Dabar negeriu apie metus laiko ir visai nesikankinu, nes nematau prasmės gerti. Jei klausia kodėl negeriu, nerūkančiam pasiūlau parūkyti arba sakau, kad nenoriu maišyti narkotikų su alkoholiu, po to klausimų nebūna.

Džiaugiuosi dar vienu bendraminčiu

Na štai, dar vienas bendramintis!
Galėtumei parašyti į mano elektroninį paštą, būtų labai įdomu susipažinti. Tokių kaip mes, pagijusių alkoholikų, yra daugiau, bet mes nematomi, nes jau būname išsprendę savo problemą ir patys vieni gyvename savo gyvenimą. O mums irgi derėtų palaikyti ryšius vieniems su kitais, gal net paskleisti patirtį. Štai kodėl norėčiau surasti bent kelis bendraminčius.

Gal jau 1,5 metų negeriu

Gal jau 1,5 metų negeriu gali manyti , kad ir tu, Petrai, prie to kažkiek prisidėjai :)

Srendimas tavo

Džiaugiuosi. Jeigu prisidėjau - labai nedaug. Sprendimas tavo ir tiktai tavo. Sveikinu!

patiko

Nu bet kaip tiksliai viskas... Ir kaip pikta, kad taip protingai masto tik gal keli procentai alkoholikų. O gal net dar mažiau. Aš dabar jau net nesiveliu su tais AA į diskusijas, nes kalbi su jais, kaip su čiukčiais. O jiems atrodau durnelių durnelė. Jiems nesuprantama, kaip juodai prasigėrusi alkoholikė staiga nebegali žiūrėti į alkoholį ir dėl to nesikankina? Ir neserga nepagydoma mirtina liga? Ir nepriklauso nuo jokių AA? Ir net sakosi, kad yra nuo alkoholio visai nepriklausoma. BEPROTĖ, vienareikšmiškai, užuojauta jai:)))
Labai geras, Petrai, jūsų straipsnis, labai teisingos ir išmintingos mintys. Laisvė tikrai yra didžiulis dalykas ir kuo jų daugiau, tuo žmogus laimingesnis. Tik gaila, kad labai mažai kas supranta, kad yra laisvė nuo alkoholio, laisvė nuo poreikio pirkti ir pirkti, laisvė nuo laikrodžio, laisvė nuo vaistinių ir dar daug daug pačių nuostabiausių laisvių.
Sėkmės jums ir mums:)