Tai, kas aną savaitgalį atsitiko Vilniuje, mes dar ilgai prisiminsim. Mūsų brangią ir mylimą sostinę užpuolė dviratininkai. Iš pradžių pasirodė vienas, paskui - kitas, po to - visas būrys, ir nei kiek nesigėdydami jie važiavo į miesto centrą. Po antrojo pasaulinio karo, kai okupantai rusai mums Vilnių atkovojo nuo okupantų lenkų, šis miestas nebuvo matęs tokio pavojaus. Daugelį metų žmonės ramiai čia ėjo į darbą, iš darbo, tradiciškai vaikštinėjo po parkus ir kavines, ir niekam čia nereikėjo dviračio. Ir staiga tie vidury dienos ėme rodytis gatvėse, viešose vietose jie važinėjo dviračiais, savo dviračių jie neslėpė ir nuo vaikų. Vaikai ėjo gatve ir matė, kaip tie lipa ant dviračio, kaip mina abu pedalus.

Tautiškai patriotinės jėgos sukluso: kas bus? Kas bus, jei visi pradės važinėti dviračiais? Jeigu žmonės nustos vaikščioti?..

- Mes - už tradicinį pasivaikščiojimą! - sušuko kažkas, ir tas šūkis apėmė visą sveikąją miesto dalį bei keletą Seimo narių. Keletas tautinio mokslo atstovų paaiškino liaudžiai, kas atsitiks, jeigu žmonės nustos vaikščioti. Atrofuosis visi kojų raumenys, žlugs absoliučios vertybės, o trečioje kartoje žmonija paprasčiausiai išnyks. Prie patriotinio sąjūdžio prisidėjo keletas religinių organizacijų ir perdavė Dievo nuomonę:

- Dievas sukūrė koją ir koją, o ne ratą ir ratą, - skelbė juodai apsirengęs pranašas. - O kai Adomas su Ieva rojuje prisidarė velnių, Viešpats pasakė: eikit iš čia velniop! Jis pasakė "eikit", o ne "važiuokit"!

Vieni siūlė karštai melstis už dviratininkus, kad tie grįžtų atgal į pėsčiųjų taką, o kiti suprato, kad reikia tikrų veiksmų. DVIRAČIAMS - NE! Arba mes apginsime savo vertybes, arba jie mus privers važinėtis dviračiais. Keletas drąsuolių išėjo į gatvę apginti tradicinio pasivaikščiojimo. Jie agitavo neiti į prekybos centrus, kur begėdiškai demonstruojami dviračiai, ir neskaityti žurnalų, kur dedamos dviračių nuotraukos. Viena uoli tikinčioji nugirdo, kad dviratininkai grobia vaikus, ir žinia skriete apskriejo miestą.

- Aš irgi girdėjau, kad jie grobia ir prievartauja vaikus, - sakė pagyvenęs vaikščiotojas. Netrukus tokių girdėjusių atsirado šimtai.

- Kodėl valdžia nieko nedaro? - šaukė tautos šviesuliai. - Gal jie Seime ir patys dviratininkai?

Dalis tradicinių vaikščiotojų buvo ne taip radikaliai nusiteikę.

- Aš esu labai tolerantiškas žmogus, pasisakau prieš diskriminavimą ir neturiu nieko prieš dviratininkus, jeigu tie važinėtųsi naktimis, kur nors miško keliukais ir nesirodytų viešose vietose, - tikino vienas labai pakantus inteligentas. - Negi būtinai rėkti, kad mėgsti važinėti dviračiu?

- Jeigu nežinau, kad mano kaimynas turi dviratį, manęs tai nė kiek neerzina, - tikino kitas toks pat tolerantas, bet jį nustelbė uolus patriotų choras:

- Šalin dviračius! Prie ginklų!..

- Prie ginklų!..

Paskutinis baimės lašas, kuris perpildė kupiną taurę, buvo žinia, kad išsigimę dviratininkai pareikalavo teisių. Jie ne šiaip begėdiškai visų akyse važiuoja į miesto centrą, jie reikalauja dviračių takų ir nori būti lygiateisiai eismo dalyviai. O baisiausia, ką tada išgirdom visi: jie nori tuoktis. Dviratininkai nori tuoktis su dviratininkais ir reikalauja, kad valdžia atšauktų draudimą. Įsivaizduojat?..

Netekę kantrybės patriotai išbėgo į gatvę pasižiūrėti nelaimės. Negi tikrai? Negi tikrai mes prarasim pėsčiųjų takus, savo šeimas ir vaikus, negi mus visus jie pavers dviratininkais?

Pasirodo, tai buvo ne gandas! Būrelis iškrypėlių tikrai pasirodė ir grėsmingai važiavo į miestą. Pėsčiųjų buvo tūkstantį kartų daugiau, visi puolę į gatvę jie būtų krūtinėmis uždengę kelią, bet visi buvo tiek prisiklausę apie baisiuosius dviračius, kad dabar lemties ištikti visi sustingo iš baimės. O tie važiavo nebaudžiami į miesto centrą! Kokia gėda didvyrių miestui!

- Už Lietuvą, vyrai! - sukuko vienas drąsuolis. Tai buvo Seimo narys.

Drąsuolis Seimo narys vienas be kuokos nuogomis rankomis šoko į gatvę ir norėjo įkišti pagalį į ištvirkimo ratą, bet tamsiųjų jėgų įtakoti policininkai drąsuolį pargriovė veidu į žemę, užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir iškilmingai ėmė nešti į savo visureigį.

- Už Lietuvą, vyrai, už Lietuvą!.. - nešamas šaukė didvyris.

Tas šūkis visiems giliai įsirėžė į širdis. "Už Lietuvą, vyrai, už Lietuvą!.." - skamba dabar ausyse ir aludėse. Visi, kas pėsčias eina į darbą arba pas kitas, turi tai prisiminti. Juk tas didvyris, vienas kovojęs už mūsų tradicijas, prarado savo tradicinę šeimą. Korumpuotų jėgų suklaidinta žmona pareikalavo skyrybų. Už ką? Už tai, kad jis vaikščiojo pas kitas!

Už Lietuvą, vyrai, už pasivaikščiojimus! Mes ėjome, einam ir eisim. Ne jūsų reikalas - kur.