Blaivėjimo kelias kartu (5)

Kategorijos: 

Keliuose straipsniuose mes jau nagrinėjome anoniminių alkoholikų nuostatą "negerti pirmos", o tai yra nusiteikimas visai nebegerti. Stipriai geriančioje mūsų visuomenei tokia pozicija yra nepriimtina, todėl metę gerti žmonės pasijunta savo aplinkoje lyg baltos varnos, o tai labai apsunkina jų gijimą. Vyrauja geriančiųjų nuostata, kad saikingai išgėrinėti yra ne tik normalu, bet ir sveika, nes ribotos alkoholio dozės pagerina organizmo veiklą, pakelia nuotaiką, palengvina bendravimą ir padaro daug kitų nuostabių dalykų, o visiškas negėrimas yra toks pat nesveikas kraštutinumas, kaip ir prasigėrimas. O kokia nuomonė tų, kuriems nė nereikėjo vaduotis iš alkoholizmo, nes jie niekada negėrė? Viena iš tokių - mums visiems gerai žinoma Nijolė OŽELYTĖ.

 

5. Nijolė Oželytė: vieninteliai laipteliai pakilti

(Tęsinys. Skaityti pradžią)

Nijolė apie saikingą gėrimą:

- Negerti visai ar gerti saikingai? Tai tas pats, kas klausti, ar aš esu už sunkų kūno sužalojimą, ar už lengvą Pats klausimas yra visiškai beprasmiškas. Betgi tas vartojimas taip giliai į žmogelių galvas įkaltas, kad kalbėdamas apie visišką nevartojimą gali būti apšauktas kvailiu.

 

Net lašas alkoholio pakeičia smegenis, pažeidžia sąmonę ir žmogus, net nustojęs gerti, niekada negrįš į tą būklę, kokioje buvo iki "užsipylimo" . Kalbu apie negrįžtamus fiziologinius pakitimus, kurie atbukina subtilius pojūčius, ir žmogus vis silpniau girdi patį save, o subtilios mintys jam tampa neprieinamos - priėmimo aparatas nuolat gadinamas.

 

Teko bendrauti su geriausiu plaučių vėžio specialistu, tai nustebau, kai jis pasakė, kad apie 80% sergančiųjų vėžiu kada nors rūkė. Vadinasi, neatšaukiami fiziologiniai pokyčiai įvyksta net rūkant, net po dešimties nerūkymo metų vėžį išprovokuoja susikaupusios dervos. O ką jau sakyti apie tokio sudėtingo dalyko kaip smegenys atjungimus. Net mechaninį kompiuterį lengvai sugadini, kaitaliodamas elektros įtampą.

 

O kita priežastis, dėl kurios reikėtų negerti visiškai, tai vaikai. Nėra kito būdo užauginti neprasigėrusių žmonių, kaip tik nerodant jiems tokio pavyzdžio ir tyčia parodant žmones, kurie jau voliojasi praradę žmogišką pavidalą, kaip tai darydavo senovės Spartoje.

 

Labiausiai gaila geriančių moteriškių ir jų mažų vaikų, nes ta "taurė vyno", kuri mūsiškėms moterėlėms yra tarsi pakilimas į aristokratines aukštumas, tėra buitinis alkoholizmas, kurio jos pačios nepripažįsta, o vaikų kančios, nesaugumo bei gėdos jausmai nepasiduoda aprašymui.

 

...Apie asmeninius motyvus negerti:

- Niekada neturėjau problemų su alkoholiu. Jeigu tikėjotės graudžios išpažinties, tai turiu nuvilti. Tiesiog visą gyvenimą siekiau tokių tikslų, kuriems būtina gerai veikianti nesudrumsta sąmonė, o ją gali užtikrinti tik nesužalotos smegenys.

 

Aš niekada nedirbau jokio darbo, kuriam būtų sutrukdęs alkoholis - aktorių gildijoj vaidinti išgėrus yra geras tonas, o Seime girti šlitinėjo ne tik tie, kurie buvo nufilmuoti.

 

Gal dėl tam tikrų savo organizmo savybių aš, kiek save atsimenu, net mažos dozės poveikį labai diskomfortai jausdavau. Jau po kokių penkiasdešimties gramų likeriuko, kurio bandydavome jaunystėje ragauti, pajusdavau mane labai pykdantį paglebimą, o jei dozė būdavo kiek didesnė, tai siutas tiesiog paimdavo - jausdavausi kaip sveikas žmogus, kuris uždarytas į ne visiškai jam paklūstantį kūną.

 

Išoriškai nieko nebuvo matoma - nei šlitinėjau nuo šimto gramų, nei pykino, bet kūno valdymas labai aiškiai ir siaubingai nemaloniai skyrėsi nuo to, kaip jį valdydavau prieš paragaudama.

 

Aišku, buvo momentų gyvenime, kai tyliai pavydėdavau prisilakantiems kaip kiaulės - tokie laisvi kartais jie man atrodydavo! O man to neleisdavo fiziologija - protas likdavo blaivas ir mane iš vidaus plūsdavo už tyčia sukeltą fizinį diskomfortą. Bet pavydėdavau, nes geriančiųjų nelaisvę nuo savo apnuodytų kūnų ir niekus pliurpiančių liežuvių traktuodavau kaip laisvę . Tiesa, sukiaulėjimo laisvę, betgi vis tiek laisvę.

 

Sukiaulėti nesinorėjo, bet būti laisvai - labai. Teko ieškoti kitų būdų. Gana anksti, sakyčiau, nuo vaikystės, man svarbiausi buvo mirties baimės, gyvenimo prasmės klausimai, todėl minties nerišlumas, kuris ištinka net stiklą vyno išgėrus, labiau siutindavo, o ne patirdavau malonumą: aš laukdavau, kol tas poveikis praeis, ir vėl galėsiu būti savimi.

 

...Apie girtavimo priežastis:

- Kam žmonės geria, suprasti galima. Lieka daug laisvo laiko, nes jau nėra žmogus darbais taip apkrautas, kaip anksčiau. Jam iškyla prasmės, tiksliau - beprasmybės klausimas. Religija tiek save sukompromitavo palaidu ir nusikalstamu šventikų gyvenimu, kad neatsakys, o visuomenė taip išpruso, kad gąsdinti žmogų dievais ir pragarais jau tikrai primityvu.

 

O beprasmybė - baisus žvėris, ji smaugia visus - ir ubagus, ir milijonierius. Juk Šapranauskas, jei skaitėte jo žodžius, gėrė iš beprasmybės siaubo, dėl jo ir nusižudė. Ir ne jis vienas toks.

 

Bet va čia ir spąstai - suvokti prasmes, realiai pajusti, jog ne šiaip sau tuščiai fantazuoji, gali tik absoliučiai lygus, nesudrumstas tavo proto ir sąmonės paviršius. Bet kuo dažniau geri, tuo drumzlinesnė darosi sąmonė, tuo neįgalesnis protas - taip beprasmybė ima atrodyti kaip logiška ir neišvengiama, o kalbos apie prasmę - tik sapaliojimai be jokio realaus pamato. Ir patikrinti negali, nes tavo imtuvas jau nebeveikia ir subtilių bangų, kurios yra tiek pat realios, kaip koks stalas, jau nebegaudo. Baimė auga, virsta siaubu, kurį reikia gesinti svaiginantis, o kai jau nebepadeda - lieka kilpa.

 

Ypatingai nemiela ir skaudu, kai esi "kultūringai" išgeriančiųjų kompanijoje ir matai, kaip pamažu keičiasi žmogus svaigdamas - išplersta, durnėja, tampa atgrasus. Dingsta tavo pažįstamas, pasilieka kažkokia beformė plerza. Ir tai žmogus iš savęs padaro pats. Ir jau niekuomet nesugrįžta į tą tašką, kuriame buvo prieš išgėrimą. Niekuomet.

 

...Apie kitų gelbėjimą ir žmonių natūralią atranką:

- Visos viešos agitacijos už ir prieš gėrimą - tai vėjai, pinigų plovimas. Jei per TV rodo filmą, kuriame geriama, o mamytė jį žiūri ir pati gurkšnoja, tai ką bepadės visos akcijos atrakcijos prieš?

 

Juk visa viešoji erdvė, net politikų rimti susitikimai propaguoja tą sąmonės žalojimą. Juk ir jie nesidrovi prieš kameras savo taures kilnoti ir už "sėkmę" lakti. Kokia jau ten sėkmė, jei nesupranti, ką tokiu elgesiu skatini?

 

Renkant žmones į Seimą, reikėtų būtinai jų klausti apie gėrimo reklamos stabdymą - kokius metodus jie siūlo, ką patys apie tai mąsto? Bet kol žmonėms gražus brudauskas su apsisvaiginusiu uspaskiu, tai, manau, apie reklamos įstatymų griežtinimą anksti kalbėti.

 

Žmonių žemėje labai daug, todėl natūralu, kad kai kurie jų pražūva. Žmonių pasaulyje, kaip ir tarp gyvūnų miške, vyksta natūrali atranka, tik žvėrys miške priklauso nuo fizinio kūno sveikatos, o žmonių pasaulyje viską lemia sveika sąmonė. Būtent dėl to vieni būna, o kiti žūna. Mano reikalas pasakyti, ką aš patyriau, ką apie tai galvoju. Aš jaučiu pareigą pasakyti, kad galima gyventi kitaip-laimingai,sėkmingai, prasmingai, bet pulti gelbėti tų, kurie savanoriškai skęsta - tai tiesiog kvaila, net per nagus gausi. Juk žmogus turi teisę rinktis, įskaitant ir teisę skandintis. Vienu žodžiu, gyvenimas žiaurus, bet teisingas: skęstančiųjų gelbėjimasis - tai pačių skęstančiųjų reikalas, juolab, kad skęsta jie patys įšokę į liūną. Jie patys galų gale renkasi - būti ar žūti. Niekas negali būti kitam šeimininkas, net pats ponas dievas - jis gali leistis nukryžiuojamas dėl žmonių, bet žmogaus mąstymo pakeisti negali.

 

Tiesa, vis daugiau sutinku žmonių, kurie iš tikrojo alkoholizmo patys save iškėlė. Taip juos gerbiu - galėčiau priklaupus ranką kiekvienam pabučiuoti. Nes jie patys tapo garbingiausiais gelbėtojais - jie išgelbėjo žmogų, nugalėjo gyvūną, o tai galima padaryti tik pajutus savo tikrąjį dvasinį pradą. Man tie žmonės yra ypatingai verti pagarbos. Juk pliurpti apie žmonijos gelbėjimą visi sugeba, tačiau konkrečiai išgelbėti žmogų - save - tai yra išskirtinės pagarbos vertas dalykas. Tai realus dvasingumas, o ne koks svaičiojimas apie dieviškus stebuklus.

 

...Apie anoniminius alkoholikus ir garsenybes daktarus:

- Esu girdėjusi apie anoniminius alkoholikus ir labai nuodugniai iškvotusi vieną jauną žmogų, kuris, nors ir užėmė labai rimtas pareigas, po gėrimo atsipeikėjo ant bedugnės krašto . Jau buvo pasikoręs viešoje vietoje, jau buvo iš trečio aukšto pro langą iššokęs. Stebėjau jį ir maniau, kad iš tokios padėties, iš tokio visiško nesąmoningumo kelio atgal nėra. Ogi atsirado toks kelias, ir tas kelias buvo anoniminiai alkoholikai.

 

Aišku, žmogus nuėjo pas anoniminius alkoholikus pats. Paskutinės mintys kilpoje jam buvo padariusios lemiamą įspūdį. Tai, ką iš jo išgirdau, o klausinėjau apie praktinį poveikį, apie jo išbandytą metodą, mane visiškai įtikino, jog tai vienintelis būdas, vieninteliai laipteliai, kuriais galima vėl pakilti, grįžti į save patį.

 

Didžiai gerbiu anoniminius alkoholikus ir labai niekinu psichoterapeutus, kurie iš to jauno žmogaus porą metų melžė pinigus už kiekvieną vizitą, vis ramindami, kad problemos nėra. Niekšų gūžta. Bet ir juos gali suprasti, nes vienas vizitas - tai pusantro šimto litų, o kartais tekdavo atbėgti porą kartų per savaitę. Jie tiesiog tyčia laiko klientą kaip melžiamą karvę ir neturi jokio motyvo jam padėti, nes neteks jo mokamų pinigų, niekšai ir tiek. Žinau jų pavardes, jos labai garsios. Būtinai parašykite tai interviu, nes tai labai svarbu.

(Bus daugiau)

Komentarai

Na negi taip svarbu?

Žmogus kalba ir rašo apie tai, kas jam svarbiausia.
Petrai, juk metei gerti jau seniai, kam visa tai?
Negi vis dar tai pagrindine tema?
Tinklapis, aišku, tamstos, tai ir rašai, ką panorėjęs.
Aš tai čia lankausi dėl buitinių dalykų, ačiū, kad čia esi, ir kitiems prisidedantiems ačiū.
O dėl gėrimo- jei rūpi mesti gerti, tai reiškia, kad rūpi gerti.
Užsiimi žmogus svarbesniais dalykais, tai ką tas gerimas berūpės?
Čia beje patarimas tiems, kas nori tapti nuo alkoholio laisvas, jei priklausomas yra.
Taika visiems ir linkėjimai taip ir toliau kūrybingai gyventi.

Tavo mylimo butelio aš neatimsiu

Ką atsakyti beviltiškam alkoholikui Povilui, kurį taip suerzino tokia skaudi tema?
Alkoholike Povilai, gerk kaip gėręs - aš į tavo srutų stiklinę netaikau. Net kai prisišiksi kelnes, aš neateisiu pas tave ir neraginsiu atsikvošėti. Žinau - tai beviltiška.
Bet kodėl tu ir kiti beviltiškai prasigėrę alkoholikai įsikalėte į galvą, kad tik jūs vieni galite kalbėti apie savo mylimą alkoholį?
Aš suprantu, kaip jums brangus tas lašas. Todėl aludėje kalbėkite apie tai į sveikatą, džiaukitės savo liga, didžiuokitės pragertais smegenimis. Aš jūsų nė vieno netildysiu.
Bet netyrėkit vilties, kad turi būti girdėti tik jūsų girtas vapėjimas.
Tikriausiai reikėtų paaiškinti, kodėl alkoholiką Povilą laikau beviltišku. Jeigu suerzino alkoholio ir girtavimo kritika, tai nėra abejonės, kad jis giliai įklimpęs. Pimosiose alkoholizmo stadijose žmonės paprastai nebijo girdėti apie tikrąjį alkoholio poveikį ir netgi domisi tuo, nes tai dar nesuaugę su jų asmenybe.
Tačiau kodėl beviltiškas? Juk dalis išsivaduoja!
Norint pagyti, reikia bent žinoti, kad esi nesveikas. O alkoholiko Povilo smegenys jau apsivertę, ir jis įsivaizduoja esąs sveikesnis už sveikuosius ir netgi galįs juos pamokyti. Tai gali būti susiję ir su arogantiška asmenybės struktūra, bet nuo to ne geriau.

Iš esmės vs ad hominem

(Išvalyta. Čia buvo dar vienas to paties alkoholiko kabinėjimasis. - P.D.)

Alkoholikų žiniai

Sveikinu Nijolę Oželytę - jos žodžiai buvo labai taiklūs ir pataikė girtuokliams tiesiai į tarpukojį.
Povilas toli gražu nebuvo vienintelis alkoholikas, mėginęs mane nutildyti. Todėl pačių alkoholikų labui turiu pranešti, kad apie savo girtą šaunumą jie gali iki valios prisikalbėti smuklėse kartu su kitais girtuokliais. Čia jų girti plepalai trinami neskaityti, o kas būna labai susierzinęs,tam priėjimas prie svetainės blokuojamas. Tai vėlgi daroma pačių ligonių labui, kad jie čia nepatirtų nereikalingo streso.
O kas nori naudotis dykai teigiama šito tinklalapio informacija bei išradimais, atėję nesielgia kaip viešajame tualete.