Moterys atėjo prie kapo ir rado jį tuščią. Stebuklas!

Jėzus Kristus padarė tą patį, ką jau buvo padarę  kiti senesnių mitų dievažmogiai Ozyris, Dionisas ar Krišna, - trečią dieną jis prisikėlė. Taigi pats mirties - prisikėlimo mitas nėra unikalus. Jokia naujiena nebuvo ir tai, kad dievas įtaisė vaiką moteriai - beveik visi antikos dievai mėgo gulinėti su žemės moteris, būtinai - su nekaltomis mergelėmis. Žydų Jahvė nieko naujo nesugalvojo, kai išsirinko sau nekaltą mergaitę Mariją. Beje, patys žydai ta daugelio tautų nuvalkiota dieviško sekso pasaka netiki.

Bet senas, nuvalkiotas mitas vieną naują dalyką turi. Tokį naują, kad jo iki šiol daugelis dar neperkando. Tai visiškai naujas herojus. Toks naujas, kad jį ir dabar sunku priimti.

Jeigu atidėsime į šalį stebuklinių pasakų elementus ir pasidomėsime Jėzaus asmenybe, pamatysime, kad tai iš tiesų buvo novatorius, pasiūlęs žmonėms visai kitą dievo paveikslą. Senojo Testamento dievas yra ne tik pavydus ir kerštingas, kaip sako jis pats apie save, bet ir nepaprastai žiaurus kitatikiams,  sadistiškai nuožmus netgi savo "išrinktiesiems" žydams, kai tie nusižengia tikėjimui. Jis ne tik pateisina nukariavimus ir nukariautų tautų plėšimus, bet ir atvirai moko genocido. Taigi genocidas jokiu būdu nėra XX amžiaus ar antikos laikų išradimas - genocido mokė Senojo testamento  dievas, parodęs žydams Pažadėtąją žemę ir liepęs išskersti visus jos gyventojus - ne tik vyrus, moteris, bet ir vaikus, kad toje žemėje neliktų pagoniško užkrato.

Žiauriai, lyg tikras pasakų slibinas, Jahvė elgėsi ir su savo išrinktąja tauta. Kai tik ta bent kiek nusidėdavo, užsiundydavo ant jos ginkluotus babiloniečius, o kai tie uoliai įvykdydavo dievo įsakymą ir išvarydavo žydus į vergiją, pabaisa Jahvė imdavo keršyti patiems babiloniečiams, užuot jiems dėkojęs už paklusnumą. Už ką keršijo tas psichopatas dievas? Už tai, kad babiloniečiai jo įsakymu paklusniai engė žydus!

Jeigu šiandien pamėgintume gyventi pagal Senojo testamento dievo žodį, pasaulis paskęstų kraujo jūroje. Užtektų vieno vienintelio nurodymo - akmenimis užmušti visus, kurie dirba šventadieniais (šabo dieną). Beje, vykdydami tą dievo nurodymą, turėtume užmušti ir savo tėvą ar motiną.

Kodėl per tūkstančius metų buvo sukurtas šitoks dievas pabaisa? Aišku, ne vien tam, kad pateisintų žudymus, nukariavimus ir plėšimus. Pabaisa - kad žmonės bijotų. Baimė - pats geriausias visų religijų įnagis. Žydų religija - jokia išimtis.

Ir štai visuotinės baimės laikais atsiranda religinis maištininkas, kuris pasiūlo visai kitą dievo paveikslą. Vietoj žiauraus, pavydaus ir kerštingo sadisto, keršijančio iki kažkelintos kartos, - mylintis ir atlaidus tėvas, kuris meiliai sutinka kiekvieną sūnų paklydėlį. O jeigu taip, jeigu dievo nebereikia bijoti, turėtų atsirasti visai kitas, naujas santykis tarp žmogaus ir mylinčio dievo. Jėzus pasiūlė ne baime, bet meile paremtus santykius. Iš meilės, o ne iš baimės, turėjo kilti ir žmonių tarpusavio santykiai. Tokia buvo novatoriaus Jėzaus idėja.

O kas ištiks religiją, jeigu nebeliks dievo baimės? Kaip kunigai, Rašto aiškintojai (teologai) po to valdys religingas minias?

Niekaip jie nevaldys. Religijos ir kunigų klano turėjo nelikti. Šiandien kiekviena bemokslė davatka žino evangelijų epizodą, kaip Jėzus bizūnu vaikė šventikus iš šventyklos. Bet Jėzaus maištas prieš kunigus ir religiją - tai ne tik pasišvaistymas rimbu ir šventyklos stalų vartymas. Jo maištas iš tiesų daug gilesnis, ardantis pačius religijos pamatus.

Kas yra skaitęs evangelijų legendas, turėjo pastebėti "keistus" (religingo žmogaus akimis) Jėzaus paliepimus. Vienas tokių yra draudimas melstis viešai - gatvių kampuose ir sinagogose. Tie, kurie taip daro, jau yra atsiėmę užmokestį. Mestis reikėtų vienam, užsidarius savo kambarėlyje ir pasilikus akis į akį su mylinčiu Tėvu. Ir nereikėtų bubenti ilgų maldų, tarsi jomis būtų galima užsidirbti išganymą. Vietoj ilgų litanijų Jėzus pasiūlė trumpą maldelę, kurią dabartiniai kunigai vadina Viešpaties malda.

Kai tuos draudimus ir nurodymus parodau uoliems krikščioniams, jie visi ima psichuoti. Žiūri į savo šventąją knygą ir siunta - visai lyg buliai, pamatę raudoną skudurą. Viena arši krikščionė Naująjį testamentą pavadino "ateistų biblija" ir trenkė į stalą, kitas aršus krikščionis - "citatniku". Jis irgi "citatniką" trenkė į stalą. Įdomi buvo ir kunigo reakcija - jis tą liepimą melstis vienam kambarėlyje pavadino nesąmone. "O kaip aš koncelebruosiu mišias, užsirakinęs savo kambarėlyje?" - klausė kvailys kunigas. Tarsi Jėzus būtų kam liepęs koncelebruoti tas kvailas mišias!

Jeigu laikysimės Jėzaus nurodymų, tai nebeliks kam tas mišias kocelebruoti. Jokių šventųjų tėvų, ganytojų ir mokytojų! Nieko žemėje nevadinkite tėvu, mokytoju ar ganytoju. Tai Jėzaus draudimas. O jeigu taip, vadinasi, kunigų ir Rašto aiškintojų (teologų) luomas paneigiamas. Religija nereikalinga, ją pakeičia asmeninis kiekvieno žmogaus santykis su mylinčiu (ne kerštaujančiu) dievu. Tarpininkai nereikalingi!

Dar reikėtų pridurti, kad Jėzus buvo ir pacifistas, kovotojas su tautiniais bei religiniais prietarais, neturtingas herojus, dar ir kitus mokantis niekinti žemišką turtą. Žodžiu, tai vaduotojas, kuris norėjo žmogų matyti visiškai laisvą - netgi nuo savo paties priesaikų. Juokinga situacija: kai šiandien prisiekia prezidentai ar parlamentarai, jie deda ranką ant Biblijos, kuri draudžia... prisiekti.

Kada Jėzaus maištas pasiekė Jeruzalę, o pats maištautojas pasikėsino į pačią` švenčiausiąją šventenybę - šventyklos pinigus, kunigai nebeištvėrė ir atidavė maištininką Romos galvažudžiams. Viskas logiška. Įsivaizduokim, kad šiandien kas nors įsilaužia į Vatikano banką ir ima naikinti milijardines bažnyčios sąskaitas. Ar jam tas nuotykis pasibaigtų geruoju?

Taigi atomazga logiška - herojus negailestingai nužudomas. Mirė vaduotojas, paprastų žmonių užtarėjas, kunigų, Rašto aiškintojų (telogogų) ir fariziejų (davatkų) negailestungas kritikas. Ėjo herojus naikinti religijos, o buvo pats sunaikintas.

Tačiau tragedija tuo nesibaigė. Prasidėjo antroji dalis - šiurpi herojaus parodija.

Kaip sako legenda, dievažmogis prisikėlė.

Žinot, tikrai!.. Netgi atmetę pačią stebuklinę pasaką, turėsime pripažinti: po mirties prasidėjo antrasis Jėzaus Kristaus gyvenimas. Tai po mirties mažai kam žinomas ir neturtingas mokytojas tapo pasaulinio masto žvaigžde. Šiandien vargiai rastume žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Kristaus vardo.

Bet jei palyginsim Jėzaus mokymą ir jo pomirtinį gyvenimą, aptiksim labai keistus dalykus. Pagal krikščionių teologus Jėzus prisikėlė su kūnu, ir tas kūnas yra krikščionių bažnyčia. Ir ką gi tas jo prisikėlęs kūnas daro dabar?

Po šeimininko mirties palaukęs kelis šimtus metų, jo prisikėlęs kūnas nedvejodamas įkuria religiją - tai, su kuo šeimininkas kovojo iki mirties. Mutavęs kūnas suvaro mokinius atgal į šventyklas, pilnas auksinių stabų. Buvęs pacifistas dabar šaukiasi keršto ir varo Europą į šventuosius karus, apginkluoja vienuolius ir pasiunčia juos plėšti bei žudyti pagonių tautų. O šiurpiausia, kad prisikėlęs gailestingojo gydytojo kūnas įsteigia šventąją inkviziciją, kuri jo vardu ir su sadistiniu polinkiu ima žaloti, iki mirties kankinti nekaltus žmones. Ginklu, apgaule ir auksu sukuriama pati žiauriausia visų laikų religija - krikščionybė.

Degraduoja ir mokymas. Viskas, kas daroma krikščionių bažnyčioje, dabar jau prieštarauja seniai nužudyto mokytojo nurodymams. Mirė gailestingas vaduotojas - prisikėlė žiaurus monstras. Tokia yra Velykų stebuklo esmė.

Kai šiandien apkvaišę krikščioniai gatvių kampuose ir stabmeldyklose ilgomis savo maldomis mini dievažmogio prisikėlimą, jie iš tiesų švenčia doro, kilnaus, drąsaus, nesavanaudžio ir prieš religiją šokusio tragiško žydų herojaus virtimą religiniu monstru.

Su Jėzaus Kristaus mutacija, piktybių garbintojai!