Diena, kurios galėjo nebūti

Kategorijos: 

Arba galėjo būti kažkaip kitaip. Dabar taip sako pagrindiniai nelaimės dalyviai. Jau kitą dieną apie juos kalbėjo visas miestelis. Trys draugai gėrė pas Praną, o paskui šeimininkas vežė namo. Pats irgi būdamas girtas per vieną nedidelį posūkį nesuvaldė mašinos, ta per daug pasuko į dešinę, paskui šoko į kairę, skrido į griovį ir apsivertusi vėl atsistojo ant ratų. Vienas iš tų draugų tikriausiai mirs, o Pranas sės į kalėjimą. Po kelių savaičių gandas pasikeitė: mirti niekas nemirs, bet vienas liks invalido kėdutėj, o Pranui draugai, kuriems tas darė paslaugą ir vežė namo, jau kelia pretenzijas. Galiausiai viskas pasisuko dar kitaip, ir jau atrodė, kad žmonės pasidalijo atsakomybę: į kalėjimą niekas nesės, ieškinių irgi niekas nekelia. Bet kaip pasidalinti skausmą ir, tarkime, stuburo lūžį?

 

Šiandien Zenonas mintyse vis persuka įvykius, tarsi tai būtų kokia vaizdajuostė. Kai kurie vaizdai ištrinti iš atminties, kai kurie labai neryškūs.

Jis prisimena duslų smūgį kažkur į krūtinę, o paskui staiga - vaizdas palatoj. Ir skausmas. Nuo tada prasidėjo skausmo keliai.

- Tauragė man vieni skausmai, - prisimena Zenonas. - Buvo toks skausmas, kokio dar nežinojau.

Vienas šonkaulis lūžęs ir įsmigęs į plaučius. O baisiausia - lūžio ir stuburas. Bet per stebuklą nervų ryšys tarp slankstelių išliko. Yra šansas, kad Zenonas kojas valdys. Jeigu viskas gerai pasibaigs.

- Man ten iš plaučių ištraukė šonkaulį, įstatė vamzdelį, kad iš plaučių išbėgtų kraujas, tada - į Klaipėdą. Kelionę prisimenu kaip vieną didelį skausmą. Vežti turėjo greitai, bet ir atsargiai - daktarai įspėjo, kad nenutrauktų to paskutinio nervo, - prisimena Zenonas.

Tada jis išgirdo žodžius: "Jeigu spėsit nuvežti". Tas "Jeigu spėsit nuvežti" dar ilgai skambės galvoje.

Ar Zenonas galės vaikščioti, ar jaus kojas? Vienas jo senas pažįstamas kažkada patyrė panašią avariją. Po jos išgyveno, bet nebejaučia kojų. Gali žnaibyti, gali badyti, degtuku deginti - jis nieko nejaus. Valdo rankas ir kalba, bet pusė kūno žemiau juosmens - tarsi ne jo. Ar Zenonui taip atsitiks?

"Jeigu spėsit nuvežti..."

Reanimacijos palatoje jis apie tai nesuko galvos.

- Apie nieką tada daug negalvojau, buvau kaip ir atjungtas.

Tikrasis skausmas dar laukė ateityje. Kai pasibaigs plaučių uždegimas, ir jam kažkokiu platinos gabalu sujungs lūžusį stuburą.

- Nė nežinojau, kad gali būti toks skausmas, - prisimena jis. - Tada, kai pabudau po narkozės... Kelis sykius suleido narkotikų. Suleidžia - gerai. Paskui viskas iš naujo. Suleido tik tris sykius. Daugiau, sakė, negalima.

Ar jis galėjo šito išvengti? Ar buvo sunku apsispręsti tokiai sunkiai operacijai?

- Apsispręsti? Koks ten apsisprendimas! Pasirinkimo nebuvo.

Jeigu jis galėjo šito išvengti, tai tik gerokai anksčiau, tą nelemtą dieną, kai jie nusprendė važiuoti pas Praną. Ar negalėjo jie visi trys išgerti pas Stasį butelio? Bet ne, kažkodėl prireikė trenktis kitur, leistis pas Praną į rūsį. O paskui kam reikėjo važiuoti su girtu? Kai pagalvoja dabar, tai jis pareitų pėsčias. Ar negalėjo pareiti, ar negalėjo viskas būti kitaip? Netgi tada, kai jie nuvažiavo į miestelį ir rado uždarytą gėrimų krautuvę, jis galėjo išlipti iš mašinos ir pėsčias patraukti namo. Kodėl to nepadarė? Kodėl žingsnis po žingsnio artėjo link pražūties?

Tos mintys užplūdo vėliau, kai jis jau gulėjo Palangos reabilitacijos centre. Neliko jokių abejonių: nuo šiol bus viskas kitaip. Nuo tos nelemtos dienos viskas pasikeitė. Jau niekada nebebus taip, kaip iki to.

O iki to Zenoną visi pažinojo kaip labai gyvybingą žmogų. Ar tokia šeimos tragedija, ar tokia - jis stovi kaip stulpas ir nė truputėlio nelinksta. Draugai pasijuokdavo, kad Zenonas nė ugnyje nedega. Prieš keletą metų laiku nenurengė kiemo eglutės - jau po Trijų karalių, o ji naktimis dar šviečia savo lemputėmis. Vieną vakarą buvo jau berengiąs, bet patingėjo, atidėjo rytojui. Naktį tėvas pabudo, nori į tualetą, žiūri pro langą - lemputės nededa. Nėra elektros. Eina, žadina sūnų. Kelkis, Zeniau, dingo kažkur elektra!

Jie nežinojo, kad kitas trobos galas jau liepsnose. Manoma, kad gaisras prasidėjo nuo šaldytuvo. Netoli stovėjo dujų balionas, jis buvo neužsuktas. Vamzdelis pradegė, dujos purškė tiesiai į liepsną.

-Kai pradariau duris, liepsna bloškė atgal, - prisimena Zenonas. - Abu su tėvu po baltosiomis movėm į kiemą. Spėjom išbėgti. Tada sprogo balionas.

Namas sudegė beveik iki pamatų. Vietoj jo atsirado kitas, sakyčiau, gražesnis. Su Zenonu visada taip - kada bėda, jis susitelkia, ir negandos - tarsi vanduo nuo žąsies. Kalbiesi su juo miestelyje, paskambini po valandos - jau atsiliepia Šilalėj. O vakare, žiūrėk, jau Latvijoje. Savo nedidelį verslą perleido sūnui, bet negali jame nedalyvauti, negali nieko neveikti, negali gulėti lovoj ir žiūrėti į lempą. Kiek jis šitaip gulės? Ar dabar jis galės dirbti? Kaip gyvens?..

O jeigu tą dieną jis nebūtų sutikęs anų dviejų?.. Jeigu nebūtų važiavęs?..

Ai, ir vėl prasideda! Tas laiko sukimas atgal jį išvarys iš proto.

- Skaityk knygas, - patarė daktarai.

Bet kaip tu skaitysi, kada visos mintys grįžta atgal į tą nelemtą dieną? Pats mato: tas laiko sukimas atgal nieko jau nepakeis, bet kitaip jam neišeina. O tada jis galėjo. Tada buvo keli momentai, kai jis galėjo viską pakreipti kitaip. Ir tenai, Prano kieme, ir prie parduotuvės. Galėjo jis nevažiuoti. Ir paskui galėjo išlipti iš mašinos. Juk Pranas lėkė per greit. Galėjo sakyti: baik durniavęs, sustok, aš lipu lauk! Būtų išlipęs - viskas būtų kitaip. Bet kas iš to? Dabar jau neišlipsi.

Iš lovos jisai išlipo. Jau vaikšto, vairuoja mašiną. Nuvažiuoja pas kokį klientą, sutvarko sūnui užsakymą. Kas pažįsta šį žmogų, tikriausiai galvoja, kad taip ir turėtų būti. Juk Zenonas toks kaip ir neužmušamas. Bet iš veido matyti, kad judesiai kainuoja jėgų. Tegu nesakys, bet skausmas matyti.

- Durniausia, kad kibo į nervus. Geriu vaistus nuo nervų. Rytais nesinori keltis, tingiu eiti, kažkur važiuoti, - sako jis šiandien, ir staiga pabunda anas visiems žinomas Zenonas: - Bet jeigu neisiu, jeigu nieko nedirbsiu, tai juk išblūsiu!

Kai eina, kai dirba, prasivėdina galva. Nebekamuoja tie grįžimai atgal. Rytojų irgi pamiršti. Dalį darbingumo Zenonas prarado, jis visas vargiai atsistatys. O pensija laukia apverktina. Daugelį metų dirbo pagal patentą, mokėjo valstybei mokesčius, bet tas laikas į darbo stažą nėra skaičiuojamas. Kaip jis gyvens? Apie tai irgi geriau negalvoti.

Ar jam nekilo minčių kelti Pranui ieškinį ir reikalauti kompensacijos?

- Kokie ten ieškiniai... - skėsteli rankomis Zenonas. - Sykį gėrėme, sykiu važiavome - ką tu dabar reikalausi? Policijai pasakiau, kad neturiu pretenzijų. Girdėjau, jam bylą nutraukė. Tegu gyvena. Turėtų iš ko - prašyčiau padėti. Bet kad jis pats vos išsiverčia! Aišku, piktumas ima, kimba į nervus. Geriau tos dienos nebūtų nė buvę!

Apie tą dieną ir Pranas nenori kalbėti. Jis sumokėjo 400 eurų administracinę baudą, sudaužytą automobilį išvežė į sąvartyną. Trejus metus sėdės be vairuotojo teisių. Kol kas neaišku, ar nereikės padengti ligonių kasoms Zenono gydymo išlaidų. Užtat sveikas - susiūtos žaizdos sugijo, liko tiktai randai. O baudžiamoji byla nenukeliaus į teismą - mat žmonės, kurie per jį nukentėjo, nereiškė jokių pretenzijų. Bet ar tikrai per jį?..

- Na, jie atvažiavo, atsivežė butelį... Kada išgėrėme, aš pasakiau: išgėręs niekur nevešiu. Juos reikėjo parvežti namo, bet išgėręs aš niekada nevažiuoju. Tada išgėrėme kitą butelį, ir man atsirado drąsos. Taip, jeigu nebūtų jie atvažiavę, jeigu nebūtume gėrę, jeigu nebūtų prašę... - vardija Pranas. - Nebūčiau sėdęs prie vairo, nebūčiau vairavęs - nieko nebūtų buvę. Bet gėriau, bet vairavau, bet padariau avariją. Nieko nebepakeisi.

Stasiui irgi atrodo, kad viskas galėjo būti kitaip:

- To didelio prašymo gal ir nebuvo... Aš juk galėjau paskambinti žmonai, ji būtų parvežusi. Viskas būtų buvę kitaip.

Ta mintis jam atėjo vėliau, kai pasijuto sėdįs ant pievos. Atokiau gulėjo kruvinas Pranas, toliau - kniūbščias Zenonas. Prano mašina stovėjo griovy, ji buvo visa sudaužyta.

- Pradėjau suprasti, kad čia kažkas atsitiko, - prisimena Stasys. - Man nuo galvos sruvo kraujas. Supratau, kad mes iš mašinos iškritę. Matyt, mašina vertėsi nuo pylimo ir vėl atsistojo ant ratų, o mes iš jos pabirom kas sau. Zenonas visai nejudėjo.

Bet juk buvo dar vienas, ketvirtas draugas?

- Taip, buvo dar vienas, ketvirtas, bet aš jo nemačiau. Jis dingo kažkur. Kaip paskui sužinojau, nieko jam neatsitiko. Visai nieko - net nenukrito akiniai. O Pranas kruvinas, aš kruvinas, Zenonas guli kaip negyvas... Supratau, kad reikia veikti, susiradau telefoną. Pagalbos numerį 112 žinom visi. Gerai, kad Zenono patys netampėm, nejudinom...

Stasio žaizdos irgi sugijo, liko tiktai randai. Jam irgi nekilo minčių kelti pretenzijas?

- Sykiu gėrėme, sykiu važiavome - kokios pretenzijos? Man tik dėl Zenono pikta. Aš jiems sakiau: važiuokime, aplankykime. Prikalbinau nuvažiuoti į Palangą ir aplankyti. Bent sykį. Matote, kaip yra: kai prie butelio, tai visi draugai. Jau tokie draugai, tokie draugai - patys tikriausi broliai. Bet atsitinka bėda - visi kas sau. Štai tau ir draugystė, - ironizuoja Stasys.

Jis tikriausiai teisus - dalintis butelį yra lengviau, negu atsakomybę. Vienam net nenukrito akiniai, o Zenonui... Negi Zenonas buvo kalčiausias, kad jam didžiausia našta?

- Tikrai, kodėl būtent man? - klausia Zenonas. - Et, nebekalbėkim!..

 

Teisininko komentaras

Kaip šią istoriją komentuotų profesionalus teisininkas Algirdas MEIŽENIS?

- Apie moralinę atsakomybę nekalbėsiu, bet teisinė yra griežtai apibrėžta, - "Šilalės artojui" paaiškino A. Meiženis. - Jeigu vairuotojas buvo girtas, padarė avariją ir sužalojo žmones, už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė. Kaip supratau iš pasakojimo, šiuo atveju nukentėjusieji nereiškė kaltininkui pretenzijų, abi pusės susitaikė, padaryti nedideli sužalojimai, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Tačiau tai nereiškia, kad dingsta civilinė atsakomybė. Nežiūrint į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji parodė gerą valią ir susitaikė, jiems išlieka teisė reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo civiline tvarka.

Kaip tai daryti? Kelti civilinį ieškinį kaltam vairuotojui?

- Ne. Kreiptis tiesiai į vairuotoją nukentėjusieji negali. Kadangi automobilis buvo apdraustas, jie kreiptis turėtų į draudimo kompaniją, kuri ir atlygintų žalą. Tokią tvarką yra nustatęs Lietuvos Respublikos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Bet jeigu vairuotojas buvo girtas, ir tai yra nustatyta, draudimo kompanija regreso tvarka galėtų iš jo išieškoti nuostolius. Yra trys atvejai, kai avariją padaręs vairuotojas privalo atlyginti išlaidas savo draudimo kompanijai: kai automobilį vairavo būdamas girtas, kai neturėjo teisės vairuoti tokios transporto priemonės ir kai pabėgo iš įvykio vietos. Tačiau ir tais atvejais, kai draudimo kompanija atlygina turtinę ir neturtinę žalą, nukentėjusysis dar gali kelti civilinį ieškinį avarijos kaltininkui dėl neturtinės žalos atlyginimo, jeigu jam atrodo, kad ne visa žala atlyginta. Neturtinė žala šiuo atveju būtų nukentėjusiojo patirtas fizinis skausmas ir psichologinės kančios. Turtinė žala - tai gydymo išlaidos, negautos pajamos ir kitas dėl avarijos patirtas konkrečiai apskaičiuojamas nuostolis.

O jei ligonių kasos pareikalautų dengti gydymo išlaidas?

- Jos irgi turėtų kreiptis ne į avarijos kaltininką, bet į draudimo kompaniją. Draudimo kompanija savo ruožtu - į avarijos kaltininką.

Išeitų, vairuotojas, paėmęs vežti keleivį, pasidaro už jį visiškai atsakingas?

- Taip, atsakingas. Avariją padaręs vairuotojas gali būti neturtingas, ir nebus ko iš jo paimti. Tokiu atveju išieškotas nuostolis liks draudimo kompanijai arba bus išreikalautas per labai ilgą laiką. Avarijoje nukentėję keleiviai patys gali būti pažeidę kelių eismo taisykles, tarkim, neužsisegę saugos diržų. Tokiu atveju teismas tikriausiai dalintų atsakomybę. Tačiau vairuotojo atsakomybė didžiausia - jis turi užtikrinti, kad keleiviai būtų saugūs. Nepamirškime to, sėsdami už vairo ir imdami vežti ką nors, - pataria teisininkas. - Jeigu esat išgėręs, neturite teisės vairuoti ar bėgot iš įvykio vietos, nepadės nė privalomasis automobilio draudimas.

 

Komentarai

Sunku pasakyti

Sunku pasakyti, apie ką jie negalvojo. Vienas mėgino mesti, negėrė gal pusmetį, gal ilgiau. Tačiau gyvenant alkoholikų visuomenėje tai nėra paprasta. Gyvenimas be alkoholio pasidaro tarsi neįmanomas. Mėginama ne mesti, bet "mažinti", pradėti "saikingai"... O nepaneigus alkoholio ištrūkti yra neįmanoma.