Pavyk savo laimę tarsi vaivorykštę, lyg naujametinę snaigę. Laimė yra tenai arba tenai, o tu gaudyk ją nepailsdamas. Jeigu daug dirbsi, uždirbsi daug pinigų, jeigu daug mokysies, pasieksi visuomenės aukštumas. Daug ir nepailsdamas treniruosies - būsi Lietuvos čempionas, gal ir pasaulio... Tada būsi laimingas.

 

 

 

 

 

Jeigu daug bei atkakliai treniruosies,

būti tokia, kaip ji.

 

 

Reklama siūlo daug paprastesnį būdą įsigyti laimę kartu su nauju baldų komplektu arba paskutinės kartos mobiliuoju telefonu, kuris turi tiek galimybių, kad jų net nereikės. O kokia laimė sėsti į lizingu pirktą džipą arba limuziną! Kokios jaunos ir dailios panos žiūrės į tave, jeigu nusipirksi modernią bulvių tarkavimo mašiną! Ir koks jaukumas bus namuose už plastikinių tavo langų, jeigu nusipirksi juos su kalėdine nuolaida! O pirkdamas mūsų firmos džinsus, tikriausiai įsigysi ir tą gražuolę, kuri taip seksualiai žiūri į tave iš reklaminės šiukšlės.

 

 

 

 

Laimė - tai sveiki dantys ir šypsena.

Dantų pasta su floru granatuos

jūsų gražią šypseną.

 

 

Svarbu daug dirbti, turėti daug pinigų, ir laimė bus tavo kaip šita skalbimo mašina - tavo brangiosios žmonos svajonių svajonė. Kartais stebiuosi, kad žmonės taip mėgsta reklamą ir negali nuo jos atitraukti akių, kartais suima juokas: juk tai - pats lengviausias būdas pažvelgti į nepasiekiamą laimės šalį, į blizgančios laimės pasaulį!

 

Ar tai - vienintelis būdas? Žinoma, ne! Yra daugybė knygų, kurios moko pavyti amžiną laimės paukštę. Nueik į bet kurį knygyną - rasi jų kalnus. Kaip užsidirbti milijoną, kaip padaryti karjerą, kaip tapti populiariu, kaip pakeisti likimą, kaip iškovoti sėkmę, kaip įtikinti žmones, kaip pateikti save, kaip susikurti įvaizdį, kaip investuoti, kaip išlikti jaunam, kaip išgyventi pusantro šimto metų...

 

 

 

 

Dar visai neseniai atrodė,

kad privati nuosavybė

laimę atneš visiems.

 

 

Tos visos knygos - bestseleriai. Milijonais tų receptų suvirškina minios, bet gauna tik siekinius, tik norą kažką daryti, kovoti ir nenuleisti rankų, o laimė vis pasitraukia tarsi vaivorykštė. Tai kaip čia yra? Juk šitiek mes dirbom, juk taip konkuravom, juk šitaip kovojom dėl pagrindinio prizo - laimės! Kur ji yra?

 

Užeikit į mūsų sektą - tikrai pasakysim. Vartojimo amžiaus žmogus nebeturi kantrybės atidėti laimę pomirtiniam gyvenimui, jis nori laimės dabar, šitą minutę, ir nori turėti ją amžinai. Paklausykit, ką sako naujosios sektos ganytojas: Dievo artumą galim patirti čia ir dabar, o Dievo artumas - tai džiaugsmas, ekstazė, toks tarsi orgazmas, tik reikia giedoti, dainuoti ir šokti kartu su mumis vienu ritmu.

 

Bet ne, ir tai - ne amžinoji laimė. Ekstazė praeina taip pat, kaip ir orgazmas. Kam tiek pastangų? Baltieji milteliai - daug greitesnė ir daug stipresnė ekstazė. Ir nereikia tų pasakaičių apie skraidančius angelus - įsikalęs į veną, pats neblogai paskraidai. Užtat kristi - skaudu. Kada krenti iš ekstazės aukštybių, gali sudužti kaulai. Taip suremia visą, tarsi kas laužtų nugarkaulį... Belieka viena mintis: kaip būtų gerai išlipti iš skausmo duobės!

 

Iš skausmo duobės? Juk dileriai mums pažadėjo kaifą!

 

Kada žiūriu į tuos nelaimingus, kenčiančius, bėgančius, kovojančius ir konkuruojančius žmones, aš pamatau save ir noriu paklausti: kodėl mes buvom tokie kvaili ir patikėjom, kad vaivorykštę galim pavyti? Kodėl nemačiau klastos? Juk niekas nenori manęs padaryti laimingu! Laimingas tik džiaugsis, jis nieko nesieks ir dėl nieko nebekovos! Kam jam plėšytis, jeigu laimingas ir taip? Kokia nauda iš laimingų žmonių?

 

Naudos gali duoti tik tas, kuris dirba, kovoja, grumiasi, konkuruoja, net paaukoja gyvybę. O dėl ko jis šitaip draskysis? Aišku, dėl laimės!

 

Mes taip pripratome prie šio propagandinio triuko, kad amžinos laimės siekis ima atrodyti toks pat "natūralus", kaip noras gyventi, mylėti, turėti vaikų... Net keista, kaip greitai ši nematoma laimės paukštė pakeitė dar mūsų tėvų kartoje klestėjusią kančios ideologiją. Nueikite kada nors į senukų patriotų mitingą ir paklausykit pasigyrimų, kaip jie kentėjo, kaip jie kentėjo! Jie šitaip kentėjo, šitaip kentėjo, o dabar liko vieni vidury aikštės ir kalba tik sau patiems. O kur kankinių pamaina? Kodėl nieko tai nebedomina?

 

Senoji karta dar sunkiai supranta, kad vartojimo erai nebereikia legendų apie saldžiąsias kančias - dabar reikia laimės, sėkmės, nuolatinio džiaugsmo, ekstazės, kaifo, orgazmo be pabaigos. Ir niekam labai nerūpi, kad tai - beprotybė. Juk laimė - labai nestabili psichologinė būsena, tokia pat trapi, kaip ir ramybė, dažniausiai tai - nuostabus akimirkos blyksnis! Kaip mes galime laimingą akikmirką padaryti savo gyvenimo amžinu pagrindu?

 

Bet neklausykim senių burbėjimo. Jei niekas nieko nesieks ir nekonkuruos, mūsų progresas sužlugs. Verslas gamina tam, kad galėtų parduoti ir gauti pelną. Kas bus, jeigu niekas nepirks? Jeigu sakys: man nereikia naujo kompiuterio, nes senas dar geras? Jeigu senas kelnes dėvės, kol visai sunešios? O baldai? Jei lauksim, kol senieji baldai sulūš, praeis visa amžinybė, ir baldų pramonė žlugs.

 

Baisiausia netgi ne tai. Kur kas baisiau, kad mažiau pirkdami žmonės ir dirbs mažiau. Kaip juos priversim tada, kad jie vėl bėgtų, kovotų, grumtųsi, neštų mums pelną?

 

Vergovėje buvo rimbas - geriausia premija ir stimuliatorius. Viduramžiais - badas ir Dievo bausmė. Vėliau paaiškėjo, kad ir sudaiktintas vergas, ir paleistas nuo pančių be žemės paliktas vergas nėra pats geriausias gamybos įrankis. Supančiotas vergas nenori dirbti ir nesirūpina savo maistu, paleistas vergas dirba tik sau, o duoklės geruoju jis nemokės. Ir kokia brangi visa ši prievartos mašina, kiek reikia išleisti kariuomenei, ginklams, tijūnams ir vyskupams! Ir kas sulaikys maištingų vergų neapykantą?

 

Šiandien pasaulis gyvena truputį kitaip, o laimingieji nelaiko savęs vergais. Rimbu jų niekas nevaro į darbą, badu irgi nemarina, o Dievo bausmė - tai tik adrenalino lašas sekmadieniui. Mes einame, bėgame, klumpame, nešame pelną visai ne dėl to. Mes ieškome laimės ir laukiam mirties kur nors visų pamiršti, sudėvėti ir išmesti lyg batai.

 

Esu tikras: daugybė žmonių supranta, kad tai viso labo miražas, apgaulė, beprotybė vaikytis vaivorykštę ir apsimesti, kad ją pagavai. Bet negi sustosi? Atrodo, į mūsų šalį irgi ateina privalomos laimės ir dirbtinių šypsenų laikas. Mes dar rūškani ir susiraukę, nes vis nepagauname laimės, o kiti už mus gyvena tūkstantį kartų geriau. Bet ir mus jau pasiekė tikėjimas, kad normalūs žmonės privalo būti laimingi, juos turi lydėti sėkmė ir gerovė. Ir jie, ir jų vaikai turi švytėti! O jei nesiseka tau, tai tu - paprasčiausias nevykėlis.

 

Kas nori būti nevykėliu? Tau turi sektis, tu privalai būti laimingas!

 

Tai pati didžiausia našta, pati sunkiausia mūsų laikų vergovė - po nugrimuota kauke ir plastmasine šypsena slėpti savo gyvenimą. O gyvenimas - tai ne laimingų numirėlių rojus, ne šviesus komunizmo rytojus ir net ne reklamos vaizdelis, kur toks nuostabus laimės švytėjimas. Laimingų būna dienų ir nelaimingų, pasiseka kartais, o kartais sėkmė nusisuka visai ne dėl mūsų kaltės. Net tie, kurie išbėga laimės ieškoti kitur, sugrįžta nieko nepešę. Jie ten - antrarūšiai ir trečiarūšiai žmonės, medžiai be savo šaknų, tarsi benamiai sapnai, kurie amžinai pavėluoja į traukinį. Ir kai linkim kitiems laimingų Naujųjų metų, mes puikiai žinom, kad metai negali būti laimingi. Laimingų akimirkų - taip, bet metai laimingi gali būti nebent durnyne.

 

 

 

 

Kas nenorėtų būti

pačiais didžiausiais ir galingiausiais?

Bet rūškanų dienų

pasitaiko ir jiems...

 

 

Kažkodėl beveik niekas nelinki ramybės. O juk ramybė - tai laimės požymis. Kas patyrė ramybę, to nekankina nerimas. Ramybė - kaip žvakės liepsna, kurios nepraneši bėgdamas. Švytuoklė, kuri amžinai ieško pusiausvyros. Švytuoklė negali skubėti - tada ji bus sugadinta.

 

Aš vis sutinku žmonių, kurie juda tarsi švytuoklė. Sutikau jų ir šiemet. Ne ten, nuvaškuotoje Europoje, ne amžinai vėluojančio Vilniaus sraute, bet čia, kur nors Naujajame Obelyne, kur niekam nežinomas traktorininkas aptiko poreikį kurti ir drožia iš medžio paukščius. Ne dėl prizų ir ne dėl pinigų, bet jam paprasčiausiai patinka, be to, jam patinka, kai paukščiai patinka kitiems... O štai Apvaršuvos kaimas, kuris palangiškiams vasarą pakeičia Palangą, ir čia jie pabėga nuo triukšmo. Tai - pats juokingiausias iš tėviškės bėgančio žmogaus nuotykis: juk tokį reikėjo apeiti ratą, tiek apvažiuoti kurortų, kad rastumei patį geriausią kurortą, pačią ramiausią vietą, iš kurios net nereikėjo važiuoti!

 

Bet neieškokim beskausmės idilijos. Paeikim šiek tiek takeliu su viena Apvaršuvos moterim, tik eikim lėtai, nes ji negali skubėti ir kalba apie laimingas dienas: pasirodo, jai prieš metus padarė stuburo operaciją, įdėjo dirbtinį sąnarį, ir dabar ji ne tik paeina pati - jai beveik nebeskauda, ji netgi užmigti gali, kartais - net be vaistų!..

 

Kartais reikia šitiek nedaug - kad tik neskaudėtų!

 

O jums, kurie bėgate, stumdotės, kurie griebiat vienas nuo kito, kurie vagiat nuo savo stalo, kurie verčiat dirbti vergus už minimalią algą ir norit nulupti maksimalų mokestį? Ar jums skauda kas nors?

 

Bet palinkėsiu ir jums: tegu jums nieko neskauda, tegu nekankina nerimas, tegu bent trumpam švytuoklė suranda pusiausvyrą. Ir tegu nieko labai jums nereikia, tegu poreikiai būna patys mažiausi.

 

Ramybės, ramybės, ramybės!.,