- Dieve, Dieve, kaip man graudu žiūrėti į tas trobas! - sako Stefanija Čepauskienė. - Juk dar būtų visai gyvenamos!

Kitų dar ir langai neišdaužyti, durys kaip paliktos, taip ir tebėra užrakintos. Bet žolė jau praaugo palanges, takų seniai nė žymės. Vienoje troboje dar stovi pravira spintelė, mėtosi senas puodas, kuriame jau nevirs pietūs visai šeimynai, prie sienos liko stovėti televizorius, kurio niekas jau nežiūrės.

Ne, tai ne Černobylis. Tai Pavėrių kaimas tarp Bijotų ir Ančios.

 

 

Senųjų laikų trupinys

Džiunglės. Šlapia žolė, krūmai, juos apsiraizgę vijokliai - viskas aukščiau galvos. Stafanija eina priekyje ir pagaliu daužo dilgėles - vis šioks toks takas. Jai per septyniasdešimt, bet ne kiekvienas jaunesni paskui ją spės.

 

- Atrodo, kad čia, - sako jinai ir klausosi apačioje tekančio upelio. - Ne, paeikim truputį aukščiau.

 

Mes vaikštome po Pakadūšio dvaro teritoriją. Pačių rūmų seniai nėra - raudonų plytų mūrai stovėjo tenai ant kalvos, bet Stefanija sako, kad neverta ieškoti - jau nelikę nė pamatų akmens. Čia, slėnyje, stovėjo tvartai aukštais akmeniniais pamatais ir kumetynai. O ten, paėjus upeliu žemiau, buvo medinis tiltas per Ančią. Tiltą dar daug kas prisimena. Taip smagu būdavo ant jo žaisti, kada Stefutė su kitais vaikais ganydavo kolūkio karves.

 

- Kumečių laikų aš jau neprisimenu, - sako Stefanija. - Kai augau, kumetyne gyveno kolūkio darbininkai. Daug žmonių čia gyveno, daug vaikų jie augino. Klimai, Bartašiai, Jokubauskai, Bambalai... Visokių atsitikimų jiems būdavo.

 

Preina Bambalas vakare į namus užgėręs, o žmona miega, duris užsikabinsi, negirdi, kaip vyras beldžia.

 

- Mamytuk, atidaryk duris, o tai langą mušiu! - šaukia jisai mandagiai.

 

Bet mamytukas negirdi, miega toliau.

 

- Mamytuk, jau imu akmenuką!...

 

Seniai nėra nei Bambalų, nei tų, kurie girdėjo šitas istorijas. Senieji išmirė, o į jų vietą jau neatėjo niekas. Tiesą sakant, jiems ir ateiti nebuvo kur. Nebent į griuvėsius... Dabar tik senieji prisimena, kur čia stovėjo tvartai, kur kumetynai. Jeigu kas liko, tai tik vandens malūno užtvanka. Tiksliau - akmeninės užtvakos liekanos, nuo kurių dar šniokščia žemyn vandens srovė. Bet niekaip negalim rasti.

 

- Gal čia? - Stefanija rodo pagaliu, ir mes vėl kapstomės per lietuviškas džiungles.

 

Galiausiai Stefanijos sūnaus Valdo pagalba užtvankos likučius pavyksta rasti. Paties tvenkinio seniai nėra, bet per akmeninius pylimo griuvėsius dar vis šniokščia žemyn upelio vanduo. Akmenų mūro likučiai - tai viskas, kad yra likę iš dvarininkų Sabockiu ir Šapalų didybės. O didybės vis dėlto būta - čia juk stovėjo ne šiaip iš žemių supiltas pylimas, bet akmeninė užtvanka.

 

Nesvarbu, kad nieko jau nebėra. Jeigu nori ką nors pasakyti apie Pavėrius, dvaro negali nutylėti. Ar tik dvaras nebus Pavėrių pradžia? Žemės priklausė dvarui, ir visi, kurie norėjo gyventi ant dvaro žemės, turėjo už ją atidirbti. Stefanijos tėvai irgi ten dirbo.

 

- Mama pasakojo, kad kumečiams buvo dar prasčiau. Štai jie visi sykiu kasa dvaro bulves, o kumečiai džiaugiasi radę kokią įgedusią ar plūgo perpjautą - bus galima susitarkuoti ir išsivirti kleckų! Matyt, sunkiai dirbantiems kumečiams šeimininkai sveikų bulvių tarkuoti neleisdavo. O kai būdavo kertami rugiai, tai dvaras vyrams išvirdavo kleckų su mėsa. Kleckais mes vadinome cepelinus. Taigi vyrams - kleckai su mėsa, užtat moterims, kurios rišo pėdus, kleckai be nieko. Atseit, tik vyrų darbas sunkus! - sako Stefanija ir puikiai supranta, kokia tai baisi neteisybė. Ji pati rišdavo kolūkio rugius ir žino, kad tai nei kiek ne lengviau, negu švaistytis dalgiu.

 

Nei dvaro kumečiams, nei kolūkiečiams teisybė taip ir nenušvito. Štai Stefanija tiek metų melžė kolūkio karves, bet negali įrodyti ir dabar negauna nė 200 eurų pensijos.

 

- Gal jie tenai kolūkio buhalterijoje girti dirbdavo? - traukia jinai pečiais.

 

Dvaro seniai nebėra, o kaip su Pavėriais? Stefanija skaičiuoja, lenkia pirštus ir suskaičiuoja 17 sodybų. Dviejuose dar gyvena žmonės.

 

 

Ko nenorėjo Stasė

Penktas namas nesvarbu kokios gatvės. Nei čia gyvena kas, nei užsuka. Bet namo numeris liko. Ir langai liko neiškulti. Tačiau per dilgėlynus būtų sunku nubristi į kiemą.

 

- Gerai, kad Stasė nemato! - sako Stefanija. - Ar ji ištvertų tokius vaizdus?

 

Stasė Latožienė - paskutinė Dautarų sodybos gyventoja, puiki Stefanijos draugė, labai paslaugi kaimynė. Viskas - kaip vakar! Nuo Dautarų kelias į Bijotų parduotuvę eina pro pat Čepauskus, tai Stasė nepražygiuos neužsukusi. Sykį Čepauskai, vos ne visa giminė, sodina daržą, Stasė eina į parduotuvę, pamato dirbančius ir neprašyta puola į vagą. Kaip ji praeis, kada kaimynai dirba?

 

- Stasele, nereikia, mes patys, - šaukia Stefanija. - Juk išsipurvinsi!

 

Bet Stasė jau kiša į žemę daigus.

 

Atrodo, lyg vakar jos susitiko Bijotuose netoli seniūnijos.

 

- Nenoriu, nenoriu! - šaulė Stasė, pripuolė, apsikabino Stefaniją.

 

Stasė buvo ką tik išsikėlusi kažkur į Klaipėdos kraštą, dabar su dukra Vile atvyko į Bijotus tvarkyti kažkokių žemės valdų pardavimo popierių.

 

- Nenoriu, nenoriu! - vis šaukė Stasė ir verkė kaimynei ant kaklo. - Nenoriu!..

 

- Priprasi, Stasele, priprasi, - ramino Stefanija. - Priprasi...

 

Visi puikiai suprantam, kaip turi būti sunku palikti savo namus ir trenktis kažkur į nežinomą žemę. Bet ką padarysi? Stefanija pati agitavo savo kaimynę išvykti. Kitaip jau nebuvo galima.

 

Po to, kas atsitiko vieną nelemtą dieną, Stasė viena jau negalėjo gyventi. Ją rado gulint vagoj tokią kaip ir be sąmonės. Žmonės partempė ją į namus ir nesuprato, kas yra. Manė - praeis. O buvo insultas. Greitąją iškvietė tik kitą dieną.

 

- Būtų kvietę iškart - viskas būtų buvę kitaip, - sako dabar Stefanija. - Stasę prikėlė, bet pasekmės liko sunkios. Ji vargiai vaikščiojo, beveik nebekalbėjo. Nori pasakyti - neištaria žodžio. Ateina pas mane pranešti, kad mirė kaimynas, pasako, kad mirė, o kas - nebeištaria... Aš iš eilės sakau visų pažįstamų pavardes, kol galiausiai pataikau. "Stasele, važiuok pas dukrą", - raginau ją. Kaip ji tokia viena gyvens? O jeigu kas su sveikata? Ar ji paskambins kam, ar prisišauks daktarus?..

 

Bet Stasė vis nepasidavė, laikėsi, kiek galėjo.

 

Visi Dautarai buvo tokie. Stefanija dar ir jos tėvus prisimena. Senasis Dautaras - pašauktas kalvis. Kas dabar suskaičiuos, kiek Julius plūgų nukalė, kiek vežimų pataisė? Atrodė, kaimas be jo - niekaip. Bet vieną sykį Dautarų vištas užpuolė vanagas, vieną norėjo nunešti. Julius puolė atimti, bėgo baidyti vanago, staiga suklupo kieme. Taip ir liko gulėti. Daktarai sakė - širdis... Gal dirbo per daug, netausojo savęs?

 

Bronė Dautarienė liko viena su penkiais vaikais, našlaudama juos užaugino. Vienas dar jaunas mirė nuo kraujo vėžio, kiti išsilakstė kas sau. Liko Pavėriuose Stasė.

 

- Nenoriu, nenoriu! - vis šaukė jinai, kada turėjo išvykti. Daugiau negalėjo ištarti, bet tą "nenoriu" ji tarė labai aiškiai.

 

Paskui dar sykį su dukra buvo į Pavėrius atvykusi. Aplankė kaimynus.

 

- Gal nori pamatyti buvusius savo namus? - pasiūlė dukra.

 

- Ne, - atsakė mama. - Kad negaliu - nereikia!..

 

Kaip ji protingai padarė! Tai, kas dabar liko iš Dautarų lizdo, Stasei geriau nematyti.

 

 

Į kaimą atėjo baimė

Jadvyga Staradumskienė dar ilgiau nepasidavė. Duktė Regina vis kalbino važiuoti pas ją kažkur į Kelmės rajoną, bet ji - nė už ką! Kaip ji be savo namukų, be savo arkliukų, be savo dviejų karvučių? O pro langą juk nematysi to didelio žalio slėnio ir Ančia šalia netekės. Kaip be šitos ramybės gyvensi?

 

- Oi buvo gudri moteris! - juokiasi Stefanija. - Ateina pas mus, sako, paskolinkit arklį. Bet mums patiems mėšlavežis... Paskolinkit ir gana! Tada prisimenu, kad arklį ji turi pati. Turėti turi, bet vienam vežimą temti, pasirodo, bus pers sunku. O kad nebūtų sunku, ji verčiau patausos saviškį, pasiskolins kaimyno. Ne dėl savęs gudravo - dėl gyvulio! Laikė dvi karves, ir man pasidarė įdomu, kur ji šitiek pieno padeda. Negi surinkėjai atvažiuoja pas ją į tą slėnį, į tokią baisią pakalnę? Ne, pasirodo, neatvažiuoja. Pati nunešti iki Pavėrių kelio jau nebeturi sveikatos. "Tai kur pieną dedi?" - klausiu aš jos. Tai ji, pasirodo, dalį į sūrius suspaudžia, dalį paršeliams sušeria, dalį ant žemės išpila. Tai kam laikyti dvi karves, ar neužtektų vienos? "Ne, - sakė Jadvyga. - Vienai karvei būtų labai liūdna!" Tai va, kad karvutėms nebūtų liūdna, jinai užsiėmė šitokiu darbu!

 

Kokia buvo Jadvyga? Stefaniją ją prisimena kaip nepaprastai švarią, tvarkingą, net skrupulingą moterį. Ir kieme, ir viduje viskas turėjo būti švaru, kiekvienas daiktas padėtas į vietą. Kada užeisi pas ją - visur viskas blizgės.

 

Ir štai mes vėl prie tvarkingosios Jadvygos namų.

 

Kaip sunku dabar žiūrėti! Stefanija net sudejavo. Kur buvo darželiai - vieni dilgėlynai, kiemo tvora nuvirtusi. Pro išdaužtą langą žiūrim į vidų. Kampe dar stovi paliktas šaldytuvas, pravira spintelė ir televizorius. Kada jis buvo paskutinį sykį įjungtas? Ant grindų - senos geležinės lovos likučiai.

 

Ar čia Jadvyga miegojo tą baisiąją naktį?

 

- Ne, - sako Stefanija. - Ji miegojo ten, kitame kambaryje.

 

Miegojo ramiai, duris buvo užsikabinusi. Pabudo nuo stiprios šviesos į akis. Tai buvo keli kaukėti vyrai. Jie švietė prožektoriais.

 

- Pinigus! - šaukė jie. - Kur pinigai?

 

Banditai reikalavo dešimties tūkstančių litų. Bet kas tokius pinigus laikys namuose? Net mušama Jadvyga negalėjo jų atiduoti. Tada banditai vidury aslos meta popierius, kurią laužą.

 

- Neduodi - sodiname ant ugnies!..

 

Ką turėjo, tą močiutė atidavė. O prigąsdinta rytą dar ilgai nedrįso kelti iš namų kojos, eiti kam nors pasakyti. O jeigu tikrai jie tyko kur nors už kampo, jei nužudys, kaip yra pažadėję?

 

Štai tada ramybės kupinas Ančios slėnis virto baimės dauba. Ne, gyvenimo čia jau nebus!

 

- Tada ji suprato - dukra buvo teisi, reikia palikti viską. Juk ir aš, jeigu ne sūnus Valdas, viena bijočiau gyventi, - sako Jadvyga. - Viena kaimyne mažiau.

 

 

Ona atsilaikė ilgiausiai

Visai netoli - Ivanauskų vienkiemis. Trobesiai dar stovi, bet jau negyvi. Klėtis susmukusi. O juk buvo tokia didžiulė šeima, augo dešimt vaikų! Visi išsilakstė, liko Ona su Brone. Banditai aplankė ir jas. Tą pačią naktį, kai apiplėšė J. Staradumskienę.

 

- Ko gero, nuo jų viskas ir prasidėjo, - prisimena Stefanija. - Tos moterys buvo nepaprastai taupios, dėjo rublį prie rublio, litą prie lito. Ir pasigirti mėgo. Girdi, turime 40 tūkstančių. Kartais net keista buvo - turi šitokius tūkstančius, o kai reikia išvažiuoti kur nors toliau, prašo kaimynių, kad geresniu batus paskolintų... Savęs nemokėjo mylėti, bet kitiems buvo labai geros. Dirbau pas jas šeimininke, metinėms, kalnų giedojimams vaišes ruošiau. Kaip jos staiga pasikeitė! Dėl kitų - jokio šykštumo. Kad tik užtektų tortų, kad nepritrūktų kepsnių, gėrimų, kad būtų ką giminėms įdėti! O tie giminės jau prisistūmė prie durų mašinas, patyliukais kraunasi patys. O tos nemato, išlydi kitus svečius, parėjusios ima nuo stalo likusį maistą, neša dar giminėms, nors tų jau pilna bagažinė. Tokių juokų dar nebuvau mačiusi!

 

Ar ne dėl to, kad jos pasigirti mėgo, banditai galėjo susidomėti jų tariamais turtais? Stefanija dabar sako, kad taip iš tiesų galėjo būti. Tada žmonės dar nebijojo, nieko neslėpė vieni nuo kitų. Juk ir plėšimų tokių Lietuva dar nebuvo girdėjusi. Be to, turėjo jos giminaitį rajono policijos komisarą, mėgdavo pasididžiuoti, kad Petras Čepauskas - tai jų sūnėnas. Bene kas puls komisaro tetas?

 

Bet ėmė, užpuolė. Kartu apiplėšė gretimai gyvenusią J. Staradumskinę. Netoli - dar vienas vienkiemis, ten gyveno jauna stipri Pocių šeima. Tos neužkabino. Matyt, bijojo gauti į kaktą.

 

Kaimas pašiurpo - plėšikai viską žinojo! Jie netgi žinojo, kada nešamos pensijos - plėšė tada, kai pensijos buvo ką tik atneštos ir neišleistos.

 

Šitoks tylus, šitoks ramus Ančios slėnis tapo visai nesaugus.

 

O jos gyveno toliau. Artimiausia kaimynė po baisiosios nakties išvyko pas dukrą - tos paliko.

 

Bronė mirė - Ona buvo viena. Vienui viena pamiškėje, kur naktį kiekvienas kiekvienas garsas kieme - tarsi plėšikų žingsniai. Nueina į mirusios Bronės kampą, užsidaro duris. Jeigu plėšikai ateis, o jie tikriausiai ateis, gal pamanys, kad nieko namie nėra?

 

Taip, plėšikai atėjo. Antrą sykį tikriausiai buvo kiti. Anuos pagavo, o apie šituos nieko daugiau nebuvo girdėti. Jie vertė Onos namus, neršė po spinteles, ieškojo tikriausiai tūkstančių. Ona kitame trobos gale palindo po antklode, bijojo netgi kvėpuoti. Tegu jie siaučia tenai, tegu ima, ką nori, kad tik neužeitų čia, kad tik paliktų gyvą!

 

Rytą Ona pamatė nusiaubtą virtuvę. Neradę tūkstančių, banditai apiplėšė tik šaldytuvą. Paėmė sūrį, gabalą sviesto, dešreles, paukštieną, o žalią mėsą ištaškė ant grindų.

 

- Ona ir po antro plėšimo paliko gyventi. Įsivaizduojat? - stebėjosi Stefanija. - Aš jai sakiau: Onike, važiuok į senelių namus, gyvensi švariai ir be baimės. Kam čia vargsti viena? Bet išdidi buvo Onikė, sakė, kad jai baisu ubagynas. Pats ubagyno vardas esąs baisus. Niekas senelių namų ubagynais jau nevadina, bet jai taip atrodė.

 

Paskui - liga. Ji buvo stipresnė. Ir tik tada, kai jau viena - niekaip, tiktai tada Ona sutiko išvykti pas gimines.

 

Dar vienas vienkiemis mirė.

 

 

Kas buvo Pavėriai

Pavėriai pasidavė.

 

Buvęs vienkiemių kaimas dabar - tik teritorija.

 

- O kad pavyktų juos prikelti! - sako Stefabija. - Bent trumpam, bent dienai, bent pusdieniui! Prikelti, parodyti - štai taip mes gyvenom, taip dirbom, taip buvo linksmi, šitaip padėjom vieni kitiems!..

 

O jei iš tiesų pavyktų? Ką ji pirmiausia norėtų parodyti?

 

- Parodyčiau jums, kokie draugiški buvo Pavėriai! - sako Stafanija. - Kaip mes visą Gavėnią ėjome vieni pas kitus, giedodami kalnus. Vieną vakarą visi sueinam pas vienus ir giedame, kitą sykį - jau pas kitus. Ir taip nė vienos trobos nelikdavo neaplankytos, nė vienos šeimos, kurios mirusiųjų nebūtume apgiedoję. Ir kiek giedorių turėjome! Juzefa Rešinskienė, Stasė Aglinskienbė, Jadvyga Ivanauskienė - tai pagrindinės vedžiotojos buvo. O vedžiotojai vyrai Bronius Bertašius, Bronius Klimas, Steponas Kaučikas. Tokius galus žiemą pusnynais brisdavom, taip norėdavom visi susirinkti! O vasarą, būdavo, dirbam visi lauke, vyrai kerta rugius, mes, moterys, rišame pėdus. Pvargstam, sustojam, vyrai užtraukia dainą, mes, moterys, stojame turavoti. Ir kaip mes visi nuo dainos atsigaudavom! Dabar jei išgirsi kur nors kaime dainuojant, tai būtinai girtas. O tada daina ėjo visai ne iš girtumo.

 

Iš visų darbų įdomiausias Stefanijai buvo bulviakasis. Kai išgirdau, sunku buvo ir patikėti. Kaip tai - bulviakasis? Juk toks ilgas, toks nuobodus ir monotoniškas rudenio darbas!

 

Bet Pavėriai, pasirodo, ir iš tokio purvino darbo mokėjo pasidaryti pramogą.

 

- Mes kiekvienas nekasėm savo, - pasakoja Stefanija. - Dirbome talkomis, ėjome vieni pas kitus. Šiandien kasime tavo, rytoj - mano, poryt eisim pas kitą. Ir taip kasėjų būrys žygiavom per visą kaimą. Labiausiai - jauni. Ir kiek čia jaunimo buvo! Grybauskiukai keturi, Gailiukai penki, Dautariukai penki, Ivanauskiukai irgi penki... Aš čia dar ne visus suskaičiavau. Kiek mes kugelio, kiek kleckų tada atsivalgydavom! Jeigu bulviakasis, tai pagrindinis maistas turi būti iš bulvių. Pavalgome pas šeimininkus vakarienę, parbėgame į namus, nusiprausiam, apsivelkam švaresnį drabužį ir grįžtam atgal. Dabar - į bambatrynį. Bambatryniu šokius vadindavom. Matyt nepavargdavom, jeigu po darbų iki vidurnakčio šokdavom.

 

O muzika? Iš patefonų?..

 

- Kokie patefonai - muzika iš muzikantų! - juokiasi Stefanija. - Ko jau ko, bet muzikantų Pavėriai turėjo. Armnonika groti mokėjo Edvardas Gvazdauskas, Jonas Ivanauskas, Jono sūnus Ramūnas... O Juozas Inanauskis dar ir smuiku driežė. Bulviakasis truko ilgai, tai buvo toks lėtas darbas. Juk vagas paardavo arkliu, o mes rėpliodavom vagomis ir kasdavom rankomis. Kombainų taigi nebuvo. Po tris savaites užsitęsdavo darbas. Na ir atsišokdavom!..

 

Tris savaites? Bet juk kasant po vieną, kiekvienas - sau, irgi per tris savaites būdavo galima baigti! Ar ne pats pats išeidavo?

 

- Laikas, aišku, tas pats, - susimąsto Stefanija. - Bet ne, būtų buvę kitaip! Nebūtų tada suėjimo.

 

Taip, nebūtų bendro kugelio valgymo, nebūtų juoko, nebūtų dainų, nebūtų bambatrynio... Tai būtų ilgas, purvinas ir nuobodus darbas.

 

Ne, tai jau nebūtų buvę Pavėriai!