Rytą praveriu duris - ant laiptų paliktas klevo lapas. Pats klevas gyvena už kelių šimtų metrų. Kurių galų jis tą lapą atsiuntė, ką norėjo man pasakyti?

Einu pas dantistę. O ten, pasirodo, eilė. Pabaiga - kovo pradžioj, geriausiu atveju - vasario pabaigoje.
- Gal skaudamas dantis? - klausia tokia registratorė.
Jei neskaudėtų, kokio velnio čia eičiau?
- Kaip visada... - burba ta. - Eikit prie durų, priims.
Prie durų sėdi keli pažįstami seniai ir keli nepažįstami.
- Tai ko čia pradėjai vaikščioti? - domisi vienas.