Protestuojanti demokratija

Kategorijos: 

Beslampinėjant po Paryžiaus senamiestį, mums po pat nosimi ėmė plevėsuoti žalios vėliavos su kažkokiais užrašais. Lyg iš po žemių išdygo būrelis protestuotojų, tokių jaunų ir apyjaunių Europos piliečių. Pryžiečiams tai buvo nė motais, ir jie nesustodami traukė savais reikalais, o štai turistai išsitraukė fotoaparatus ir išsprogino akis: bene pavyks sumedžioti kokį geresnį kadrą? Jeigu mitingas nelegalus, demokratinėje valstybėje turėtų prisistatyti policija ir visus pavaišinti bananais. Gal pamatysime muštynes, o jei pasiseks - tai gal ir kraujo, kuris papuoštų bet kurį reportažą.

 

Netrukus mūsų ausis nudžiugino mielas sirenų kauksmas, atlėkė neilgai laukti policijos autobusai ir autobusiukai. Iš jų iššoko tokie tamsiai mėlyni vyrukai su užrašais ant alkūnių, kad jie - ne kokie miesto santechnikai, bet nacionalinė policija. Jei nacionalinė - tai gal kažkas rimto? Mėlynėji apsupo žaliuosius puslankiu ir prispaudė prie sienos, o dėl tvirtumo apstatė dar ir savo autobusais. Pamatę fotografus, pareigūn ai atsisakė pozuoti, nutaisė piktas minas ir liepė nutraukti savavališką fotosesiją. Kai kuriems turistams to užteko, ir jie išsigandę nukiūtino lyg grobą pūtę. Matyt, patikėjo, kad demokratijos sostinėje tikrai reikia specialaus leidimo, jeigu nori pasišvaistyti muiline viešoje vietoje. Tada policijos dėmesio sulaukėm ir mes, vienas pradėjo grėsminga mina artėti link mūsų, bet jų vyresniajam padarė įspūdį profesionalus Algimanto fotoaparatas ir specialus rankinukas, kokius nešioja visi save gerbiantys fotoreporteriai. Pasijutom drąsiau, nes iš kolegų buvo girdėję, kad prancūzų policija su spauda geriau nekonfliktuoja. Profo žvilgsniu nužvelgęs mus nuo galvos iki kojų ir kažką piktai sumurmėjęs apie žurnalistus, policininkų vyresnysis davė saviškiams komandą, ir tie be jokių ceremonijų pastatė mums po pat nosimi savo gremėzdą autobusą. Ką mes matysim, jei mėlynieji ims doroti žaliuosius ir temti juos už kojų į savo autobusus?

 

Dabar įvykius galėjome stebėti tik pro dviejų autobusų plyšį. Bet pamažu viskas ėmė darytis ne taip įdomu, o netrukus turėjome nusivilti - protestuotojai nuobodžiaudami susėdo ant žemės, o policininkai, neturėdami kas veikti, pradėjo žiovauti. Žalieji ramiai šnekučiavosi tarpu savęs, mėlynieji - tarpu savęs, tik jų vyresnieji su kažkuo atkakliai derėjosi telefonais. Jokio konflikto ir jokios įtampos. Senoji Europos demokratija tapo tokia pilka rutina - visi čia gali sakyti, ką nori, bet protestų tiek daug, kad patiems atsibodo klausytis. Ir dėl visko kalti patys paryžiečiai - kažkada jie įsiutę nuvertė Bastiliją ir pirmieji prirašė visokių deklaracijų apie žodžio laisvę, o dabar tą jų nuobodžią laisvę stebi tik du žurnalistai iš nežinomos Žemaitijos. Galų gale telefoninės derybos pasibaigė žaliųjų pergale, mėlynieji atsitraukė nuo kelio, ir protestuotojai įžengė į Versalio teritoriją. Su jais kartu - mažas baltas šuniukas. 

 

Netoli tos vietos, kur žalieji pergalingai įžygiavo į Versalio kiemą, prisvilo tokie itin tamsaus gymio prancūzai ir ėmė prašyti, kad pasirašyčiau kažkokią peticiją. Būdamas labai patiklus tvirtų moralinių normų kaimietis ir pasijutęs atsakingas už visą Europą, aš pagalvojau, kad tai kokia peticija prieš kontracepcijos priemones, užsitęsusį lietų ar kitokias blogybes, tai daug nesiraginęs dėjau savo garbingą parašą, o kad būtų tvirčiau, pasakiau "No pasaran". Nežinau, ką tai galėtų reikšti, bet parašų rinkėjui mano žodžiai patiko, ir jis ėmė prašyti, kad savo parašą papuoščiau dar ir asmens kodu. Daug negalvojęs sukūriau kažkokį daugiaženklį skaičių, o tada tas vyrukas ėmė reikalauti, kad užpildyčiau dar vieną peticijos grafą. Pažiūrėjęs atidžiau, pamačiau, kad ten ėjo kalba apie eurus. Vienas mano bendramintis už savo parašą buvo sumokėjęs penkis, o kitas - dešimt eurų. Man pasidarė skaudu išsiskirti su paskutinėmis santaupomis, bet parašų ir eurų rinkėjai tapo atkaklūs, jie įkyriai sekė paskui mane, nors aiškia lietuvių kalba sakiau, kad eitų velniop, nes pats neturiu eurų spaustuvės. Nuo manęs jie atlipo tiktai tada, kai grafoje apie eurus dosniai parašiau didelį nulį. Vaikinai žagtelėjo ir ėmė murmėti tarp savęs kažką visai neprancūziškai, o aš nuėjau orus ir finansiškai nenukentėjęs. Užtat kitą sykį, susidūręs su kokiais protestuotojais, aš pirmiausia paklausiu, kiek mano pozicija gali kainuoti.