Pamatę gerą žmogų, jį iškart apipuola Paryžiaus katedros balandžiai. Taip, jūs irgi atpažinot. Aš iš tiesų ten buvau. Būtų gėda atsidurti Paryžiuje ir nenueiti į kokią šventesnę vietą, kur daugiau dievo. Niekur kitur nebuvau sutikęs tokių įžūlių žvirblių, kaip čia, prie Paryžiaus katedros. Keptą bandelę jie lesė tiesiai iš rankos. Atsikanda gabaliuką ir tempia čia pat į gėlynus. Oho, po gėlėmis visa jų koloniją, antrasis Paryžius! Gudrūs padarėliai, ką ir sakyti - turizmo verslas Paryžiaus garsiausiose vietose taip klesti, kad trupinių užtenka ir jiems. O katedros balandžiai man pasirodė labai panašūs į tuos, kurie nupaišyti viduje ant lubų ir yra dvasios. Gali būti, kokį vieną iš tų irgi palesinau.

Buvau ir viduje. Čia virė prekyba labai šventais paveiksliukais, kryželiais, ypatingais rožinukais už nepaprastus pinigus. Dar būčiau galėjęs nueiti į specialią saugyklą ir už tam tikrą sumą pasižiūrėti kančios vainiką, kurį vienas Prancūzijos karalius kažkada nusipirko iš apsukraus Venecijos pirklio, kuris tą vainiką kažkokiu būdu nutempė nuo paties Jėzaus galvos. Šiandien nėra ko svarstyti, ar tai tikras vainikas, ar ne - už pažiūrėjimą būčiau turėjęs mokėti tikrais pinigais. Užėjau firminių žvakių po 5 eurus. Buvo ir pigesnių, už 3 eurus, bet jos tikriausiai mažesnio šventumo. Fotografas užfiksavo istorinį momentą, kai į bažnyčios kiaulę taupyklę metu pinigėlį. “Žiūrėk, kad neįkristų, žiūrėk, kad neįkristų!” - man pozuojant, šaukė fotografas. Bet įdomiausia, kad beveik visi aukotojai savo žvakes čia pat ir sunaudoja. Vietoj to, kad parsivežę jas į namus ir pasidėję savo laidotuvėms, jie čia pat uždega ir sukūrena. Bet gal tokiu būdu jiems išsipildo koks noras arba jie stebuklingu būdu atsikrato kvailumo?

Savo norams išpildyti radau šimtą sykių pigesnį būdą. Paimi katedros firminį lapą, ką nors parašai ir čia pat įmeti į didžiulę stiklinę maldų dėžę. Gali prašyti pinigų, sveikatos, uošvės mirties, ir nieko tai nekainuos. Po to lapeliai surenkami ir siunčiami kur nors... Na, nežinau, kur. Bet nesvarbu, svarbiausia, kad išsipildo. Turistai čiumpa maldų lapus ir rašo labai susikaupę. O ką parašyti mums, Marijos žemės gyventojams? Kad Lietuvai būtų geriau? Kad iš tiesų nusipelnom gyventi kaip pažadų autoriai? Ak, kodėl niekas neišklauso šitų maldų! Jeigu išsipildytų viskas, ką girdime prieš kiekvienus rinkimus, Lietuva seniai būtų ne Europos užkampis, bet klestintis Rojaus sodas! O dabar noriu prisipirkti šventintų žvakių, pasižiūrėti į tą stebuklingą vainiką, kurį kažkas nunėrė nuo Jėzaus galvos - neturiu iš ko. O jeigu parašius ką nors ant mūsų politikų, ant gerinamų Seimo narių ir mylimos Vyriausybės?.. Tiek to, nesakysiu, ką parašiau, bet jeigu tai išsipildys, jie visi labai greit atsidurs mūsų vietoje. 

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne tik Paryžiuje, bet ir kitose Europos miestuose turistų labui yra padaryta stebuklingų vietų, kur išsipildo visokie norai - jų radau ir Prahoje, ir Briuselyje, ir Drezdene. Pačiupinėji kokį akmenį, namo sieną arba statulą, ir praturtėji, susirandi meilužę(į), išsipildo koks kitas tavo širdies reikaliukas ar netgi pastoji. Čiupinėjo visi, čiupinėjau ir aš, bet  iki šiol nejaučiu jokių nėštumo požymių. Ko gero, Europa ir vėl apmovė. Jau tų europiečių gudrumas! Važinėjam, šmirinėjam, visur paliekam po trupinį, o jiems susidaro kalnas.