Mums, paprastiems kaimo žmonėms, tikra laimė nuvykti į Briuselį, į šitą Europos Meką ir nusitraukti prie Europos parlamento. Minios piligrimų iš visų Europos pakampių plūsta į šitą nuostabią vietą, kur jų išrinkti šviesiausi atstovai rūpinasi žmonių gerove. Pagal visuotinį susitarimą europarlamentarai tarnauja ne savo valstybėms, bet savo piliečiams, kurie juos išrinko. Čia yra ir mūsų atstovų, kurie daro viską, kad mes, paprasti kaimo žmonės, iki mėnesio galo užtektume litų, kad laiku gautume bedarbio pašalpą ir kad aš, pavyzdžiui, iki pavasario nepritrūkčiau malkų. Tai truputėlį panašu į tiesą, ar ne? 

Įėjęs į Europarlamento rūmus, iškart pajunti, koks esi svarbus ir laukiamas. Prie tavęs svetingai prišoka koks nors tau atstovaujantis europarlamentaras, tarkim, Juozas Imbrasas, nusišypso, paspaudžia ranką, paaiškina tą ir aną. Gerbiamą Imbrasą aš irgi mačiau savo paties akimis, bet nedrįsau prieiti ir paduoti ranką, kad jis ją šiltai paspaustų. Pamatęs tautos atstovą, aš jį iškart pažinau, o taip, juk tai draugas Imbrasas! Staiga prisiminiau tuos negerus laikus, kai abu dirbome Jurbarke, ir nutirpau iš baimės. Jis gi buvo didis žmogus, vienintelės tų laikų partijos rajono antrasis sekretorius, o aš - tos pačios partijos laikraščio (tada jie vadinosi partijos organais) pačių mažiausiu reporteriu. O ką, jeigu jis irgi prisimins mane, o tada už ką nors išrašys velnių? Nors oficialioje biografijoje to epizodo nėra, visgi labai džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie visas jėgas atidavė darbo liaudžiai, o paskui persikvalifikavo, ir dabar visas jėgas atiduoda tautai.

Manau, jūs suprantat, kad aš truputėlį perdedu. Nei čia plūsta minios, nei ką. Greičiau - atvirkščiai. Kitiems europiečiams, kaip ir mums, Marijos žemės artojams, yra visiškai dzin, ar tas Europarlementas daro ką, ar visiškai nieko. Kai renka savo šalies parlamentus, jie šiaip taip pasitraukia nuo televizoriaus ir skystais būreliais nueina balsuoti, bet kai ateina laikas rinkti visos Europos Parlamentą, jie, kaip ir mes, nebepakelia užpakalių nuo patogių fotelių. Matydamas tokią netvarką ir pasijutęs nelabai reikalingas, Europos Parlamentas ėmėsi pažintinių akcijų. Kiekvienas parlamentaras iš bendro katilo dabar gauna specialių pinigų, už kuriuos per metus jis turi surengti dvi tautiečių ekskursijas į pagrindinę Europos Meką. Jeigu pataikei į tokią ekskursiją, tai tave parlamentaras tikrai pasitiks, o jei prieisi, dar ir ranką paspaus. Nepaprastai geras dalykas!

Briuselyje tikrai gali pamatyti mūsų Trispalvę, bet visos tos kalbos apie tarnavimą tautai ar jos piliečiams - tai tik oficialus fasadas. Šitas superparlamentas, kaip ir Europos Komisija ar Europos Taryba, yra institucija, per kurią didžiosios šalys daro savo politiką. Europarlamento rūmuose kabo simbolinis paveikslas, kuriame didesnės žuvys ryja vis mažesnes už save, ir taip kada nors liks viena didžiulė žuvis. Kažkada Europos galingieji įsteigė Europos Sąjungą, o dabar svarsto, kas iš to bus. Vieni mano, kad tai bus federalinė valstybė, panašiai kaip Jungtinės Valstijos, kiti savo vizijose regi laisvų ar apylaisvių valstybių konfederaciją. Tretieji, euroskeptikai, kuriems priklauso ir J. Imbrasas su R. Paksu, norėtų matyti dar kitą kažkokį kelią. Beje, patys skeptikai vadina save ne skeptikais, bet realistais. Tačiau save gali vadinti kaip nori, o stoti - į bet kurią frakciją. Pavyzdžiui, pačiam stambiausiam šalies kapitalui tarnaujantys Lietuvos socialdemokratai save vadina kairiaisiais ir Europarlamente priklauso kariųjų sparnui. Atrodo, čia vyksta tokie pat žaidimai, kaip ir Lietuvos Seime.

O šitoje salėje Europos parlamentarai šneka. Kiekvienas - savo kalba, nes visos Europos kalbos yra oficialios Europos Sąjungos kalbos. Formaliai jos lygios, bet visos vienodai lygios būti negali - kai kurios turi būti lygesnės už kitas. Priešingu atveju kiekvieno parlamentaro kalbą tektų versti į 24 oficialias Europos Sąjungos kalbas, o tokia lygybė labai brangiai kainuotų. Todėl mažiau lygi parlamentaro kalba verčiama tik kokią pagrindinę, labiau lygią Europos kalbą, tarkim, į anglų, o po to mažesniųjų tautų vertėjai ją išsiverčia į ne tokias lygias savo kalbas. Šitas kalbų vartaliojimas kartais ima veikti tarsi sugedęs telefonas, vis labiau iškreipdamas žodžių žaismus ar metaforas. O kartais matyti, kaip atsilieka pasakytas pokštas ar anekdotas nuo paties kalbėtojo: iš pradžių nusijuokia viena grupelė žmonių, ta, kuri iškart suprato, paskui antra, trečia ir taip toliau, kol juokas, vis labiau atsilikdamas, pereina per visą salę - viename jos gale parlmentarai jau baigė juoktis, o kitame dar tik pradeda. Bet juokingiausia, kad toje salėje jie tiktai šneka ir pokštauja, o pakelti rankas su visa savo svita trenkiasi kelis šimtus kilometrų į panašią salę Strasbūre. Būtų pigiau ir paprasčiau visą politinį ritualą atlikti vienoje vietoje, bet nė už ką nesutinka prancūzai - ir antrosios būstinės išlaikymas, ir parlamento atsikraustymas Strasbūrui duoda dideles pajamas. O, kad dar kokį vieną Europarlamentą Lietuvai, kokią mažesnę komisiją, tarkime, mūsų Kaltinėnams!..

Europos Sąjunga gerai ne tik patiems turtingiausiems, kurie iš mūsų visų bendro katilo gauna dar ir Europos finansinę paramą. O mažesnieji, kurie nieko negauname, galime nuvažiuoti ir pasižiūrėti geresnio gyvenimo. Pravažiuoji vieną, kitą valstybę, ir niekas prie sienos tavęs nesustabdo, nekrato kišenių, neverčia valandų valandas stovėti eilėj prie muitinės, neprašo nei paso, nei tapatybės kortelės. Išskyrus, žinoma, Lenkiją. Vidury Lenkijos mūsų autobusą sustabdė kelių policininkai, du įlipo į vidų ir ėmė tikrinti keleivių dokumentus. Mums tai buvo keistas dalykas. Žinojome, kad panašias akcijas surengia ir Lietuvos policija, bet - tik pasienio zonoje, kur kiekvienas pilietis, net ir saviškis, privalo turėti tapatybės dokumentą. O su lenkais nepasiginčysi - prie vairuotojų prikibti jie negalėjo, pamėgino prie mūsų. Visgi kažkas europietiško dabar yra ir čia. Anksčiau prie Lenkijos sienos gidai įspėdavo turistus, kad tie sėdėtų ramiai ir nekikentų - jeigu ambicingam pareigūnui pasirodys, kad kikenimas - tai pašaipa, jis nuvarys autobusą šalį, o ten galėsit kikenti pusę paros. O dabar mes sėdėjom laisvai lyg tikri europiečiai, ir jie nesulaikė nė vieno. Fotografuotis nelabai norėjo, susiraukė kaip devynios naginės ir kažką suburbėjo, bet nei antrankiais surakino, nei aparato atėmė. Arba europėja jie, arba palaikė mus europiečiais. Žinot, panie, dabar čia šitoks chaosas…