Nuo arkikatedros Gedimino prospektu policijos  saugoma  nužygiavo  link Seimo skustagalvių patriotų kolona. Kiek prašė profsąjungos pamitinguoti, Vilniaus miesto valdžios leidimo negavo. Mat vieną dieną  buvo per didelė   šventė, kitą dieną mirė per didelis liaudies poetas. O štai skustagalviai paprašė - ir prašom!

„Lietuva – lietuviams!“, „Už Lietuvą, tautą ir rasę!“, „Mes – broliai balti“. Tokiais šūkiais pažymėta Kovo 11-oji. Kaip sako lietuvių liaudies  tautosaka, kas kaktoj, tas ant liežuvio.

Pilieti, ar balsavai?

Jeigu nebalsavai, tai neturi teisės kritikuoti valdžios.

Kodėl nėjai išsirinkti geresnės valdžios, jei ta nepatinka?

Kodėl nusišalinai nuo šalies valdymo?

Kodėl savo sprendimą palikai kitiems?

Stop! Kokį sprendimą?

Ką aš galėjau nuspręsti?

Kaip mes, rinkėjai, galėjom pasukti šalį kitur, jeigu nėra kitokių krypčių?

Būrėja uždegė vaškinę žvakę ir padėjo ant stalo, kuris visas buvo padengtas rinkimų bukletais ir mistiniais pažadais. Čia dar stovėjo nedidelė trispalvė vėliavėlė, o ant sienos kabojo valstybės herbas. Žodžiu, aplinka buvo bauginanti ir paslaptinga.

Kritinė pastaba