Sykį Kubilius sėdo ant dviračio ir išvairavo į savo valdas pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ar sočiai pavalgo, ar pramogauja linksmai, ar suduria galą su kitu galu? Žodžiu, kiek dar galima būtų nulupti nuo jų ir padidinti savo valstybės iždą?

Atvažiavo pas tokį žmogelį, pastatė auksinį dviratį šalia seno nutrinto golfuko ir sako:

- Žiūriu, mašinėlę turi... Į bažnytėlę nuvažiuoji, už vyriausybę pasimeldi?

Už lango - tirštas rūkas, žolė vos gyva, sode ant šakų vėjas supa kelis užsilikusius obuolius. Šlapias, nykus ruduo... Skaitau:

- Pirmoji žiemos diena. Laukiu pavasario...

Žiema? Ak taip - gamtą tvarko ant stalo padėtas plėšomas kalendorius!