Važiuodamas iš Kauno į namus, Karolis turi nepražiopsoti Kryžkalnio. Kad neužmigtų, autobuse skaito kokią knygą arba klausosi muzikos. "Bet vis nerimauju, žvilgčioju į laikrodį", - prisipažįsta. Kaip jis žvilgčioja, jeigu nemato? Kaip jis sugrįžęs pasakoja tokias vaizdingas istorijas, kas jam nutiko Kaune, Peterburge ar kur nors Airijoje? Klausaisi jo įgarsintų pasakų, ir prieš akis čiurlena upelis, vėjo supami kalbasi medžiai, kvepia nuo pievos kylantis rūkas... Staiga supranti, kad mūsų ir jo pasaulis yra tas pats, tik mūsų ryšys truputį kitoks. Ryšys su pasauliu gali būti nematomas.

Laikas teka nuo Kauno

- Tie jo važinėjimai autobusu mane varė iš proto, - prisipažįsta Reda Kaminskienė, Karolio mama. - Paskui pripratau.

O anksčiau, dar visai vaikas, Karolis užsikepė išmokti važiuoti dviračiu. Triratuku jau važinėjo. Atsitrenkia į ką nors ar neatsitrenkia - nieko baisaus. O dviračiu reikia laikyti lygsvarą. Ir greitis jau kitas. Kiek sykių movė į krūmus, kiek virto nuo kelio. Kojos - vienos mėlynės. O vieną dieną:

- Mama, žiūrėk, važiuoju!..

Mama žiūri - tikrai važiuoja. Šiurpas per nugarą eina. Keliuku nuo trobos iki vieškelio. Apsisuka, grįžta atgal.

- Labiausiai bijojau, kad neišvažiuotų į pagrindinį kelią, - prisimena mama. - Nuėjau ir pririšau tokią virvutę tarp dviejų medžių skersai. Sakau, bus už riboženklį... Jis kad įsižeidė! Girdi, keliukas kyla į kalną, aš pats žinau, kad čia jis pasibaigia. Jokių jam virvučių!

Kaimynė stebėjosi: kaip tu aklam vaikui leidi važiuoti dviračiu?

Motina traukė pečiais: kaip aš galiu uždrausti?

Dabar tos kelionės autobusu... Anksčiau į Kauną vežiodavo tėvas. Pirmadienį išveža, penktadienį parveža. Labai nepigios kelionės. Nuveža, parveža koks bijotiškis studentas - kišenei lengviau. Bet nesinori būti našta.

Kaune į autobusą Karolį įsodina Kauno konservatorijos mokytoja padėjėja, Kryžkalnyje pasitinka tėvai. Viskas griežtai pagal planą. Laiką jausti labai svarbu. Mes pažiūrim pro langą ir matom, kur esame. Mums laikas ne taip svarbu. O jis važiuodamas vietą suvokią tik pagal laiko tėkmę. Nesvarbu - dviratis ar autobusas. Gal dar įsimena posūkius, kelio duobes...

- Kartais užsnūstu, bet žinau, kada laikas pabusti, - sako Karolis. - Visada suprantu - Kryžkalnis.

Namus jis dar ir užuodžia. Namai kvepia namais.

Noras matyti buvo nesąmonė

Karolis ima kavos puoduką. Puodukas pilnut pilnutėlis.

- Nenukris nė lašas, - pamačiusi mano žvilgsnį, sako mama. - Gali būti pilniausias.

Mums taip tik atrodo, kad lygsvarai reikia regėjimo. Lygsvara - jausmas. Patiekalus jis paprasčiausiai užuodžia. Čia bulvės, o čia kepsnys. Truputį paliečia pirštu. Garnyro, ačiū, nereikia.

- Mokyklos valgykloj prašiau, kad jam nedėtų daržovių. Vis tiek jų nevalgys. Bet jam vis įdėdavo. Mums nukrapštyti daržoves į šalį nieko nereiškia, Karoliui - jau problema...

Kaip ji tada bijojo palikti vaiką kažkur Kaune! Mokykla internatinė, skirta akliesiems ir silpnaregiams, na, bet vis tiek... Jis taip prisirišęs prie mamos. Tėvai mėgino leisti į savaitinę vaikų darželio grupę neįgaliesiems - nieko iš to neišėjo. Be mamos jis neužmiega.

O mokykla - tikras chaosas. Visam kambariui - viena spinta. Kiekvienas vaikas turi savo lentyną, bet tarp kalno daiktų ir regintysis susipainios. Tas apsimovė ano kelnes, šitas liko be savo striukės. Karoliui dingo batai. Tokie geri, patogūs batai - su lipdukais. Nereikia nei varstyti, nei užtrauktuko traukyti. Dingo jie kaip į vandenį.

Maistui kiekvienas turėjo savo spintelę, bet kas iš to? Spintelės juk nerakinamos. Žiūri vakare - dešros nebėra. Ir niekas, aišku, jos neėmė!

- Tai juk vaikai, - sako Karolio motina. - Užuodė, patiko, atėjo, suvalgė. Vaikai yra vaikai. O kitas gali likti be nieko...

Dėl Karolio nerimavo ir pedagogai. Truputėlį per švelniai augintas. Kaip jis būryje apsigins?

- Neiškentusi prikepiau žagarėlių maišą. Nuvežiau - tegu prisikimš pilvus. Gal mažiau landys po svetimas spinteles? Direktorė juokėsi. Sakė, visai mokyklai užteko...

Paskui jie išmoko mainytis. Aš tau - medaus, tu man - agurką. Atsirado naujas ryšys su kitais žmonėmis. Vaiko pasaulis netikėtai išsiplėtė.

Baigus pradinę, tarp kitų Karolio pasiekimų direktorė paminėjo ir tai, kad jis išmoko keiktis. Kartais ir tai svarbu. Internatų vaikai apsiginti išmoksta greičiau.

- Labiausiai norėjau matyti, - prisiminęs mokyklos chaosą, prisipažįsta Karolis. Tada jam atrodė: jeigu matytų, chaoso būtų mažiau.

Chaosas nyko savaime. Viskas įgavo savo vietas. Čia - kambarys, tenai - mūsų klasė, o ten - tualetas. Biblioteka visai čia pat. Nepažįstama tapo pažįstama. Visa mokyklos erdvė - jo galvoje. Visada Karolis žino, kuriame jis erdvės taške. Ko akys nemato, sukuria smegenys.

Atsirado ir batai. Karolis juos paprasčiausiai... išgirdo. Išgirdo jis lipdukus. Atplėši lipduką - pasigirsta toks čakšt. Savo lipdukų čakšt jis niekada neužmirš.

Pagautas už rankos, draugas sakė netyčia sumaišęs. Gal ir tikrai?..

- Vis tiek aš norėjau matyti, - prisimena Karolis. - Paskui pradėjau galvoti: kaip aš galiu norėti to, ko nežinau? Juk aš niekada nemačiau, neturiu supratimo, kas tas regėjimas! Noriu kažko, bet nežinau? Juk tai nesąmonė!

Išgėręs kavą, Karolis drąsiai deda puoduką ant stalo. Kaip jis pataiko?

Jis paprasčiausiai žino!

Muzika - tai kūdikystės sapnas

Noras regėti Karolio jau nebevargina. Dabar jis nori girdėti, suvokti ir įsiminti.

Šiandien Karolis - "Bijotaičių" ansamblio siela, jų visų numylėtinis. Konservatorijos studijos eina į pabaigą, vadinasi, jis jau kaip ir profesionalas. Groja klarnetu, dainuoja kartu su visais, o kai kitiems pertrauka, jis salę linksmina anekdotais ir šiaip linksmomis istorijomis. Galėtų varyti iš atminties valandą, dvi, o gal - visą dieną. Niekas nežino - kiek.

- Karoli, pailsėk, juk pavargai, - sako draugai.

- Ne, dar nelabai, - jis šluostosi prakaitą.

Atrodo, kad jam nereikėtų poilsio.

- Įprato dirbti daugiau, nei visi, - sako mama. - Kitaip nieko nebūtų.

Kitiems nereikia tiek įsiminti. Dainuodami gali žiūrėti natas. O jo atmintis kitokia.

Kažkada mama mėgino vaiką mokyti Brailio rašto. Bijojo, kad tas atsiliks nuo kitų. Visos abėcėlės pati neišmoko, o jis atostogoms dabar parsiveža bagažinę bibliotekos knygų. Bagažinė jam per mažai. Praeina kelios savaitės - knygų nebėr. Važiuoja su tėvu į Kauną parsivežti naujų.

- Aš jam sakau: gal kokią įdomesnę skaitytum dar sykį? Bet jam neišeina. Neįdomu. Per daug gerai tas knygas įsimena.

Neįdomu jam moderni muzika. Tik paprasta, liaudiška. Tokia, kaip "Bijotaičių".

Jo ir klarnetas nedomino. Parsiveža, būdavo, jį iš mokyklos, erzina šunį. Pradaro langą, birbina, o šuo nepatenkintas kaukia. Taip jie abu koncertavo.

Sykį tėvas nugirdo: sūnus užsidaręs groja kažką. Kažkur girdėtą melodiją. Pusbrolis iš Vokietijos ką tik parvežė sintezatorių. Šiaip, dėl žaidimo. Niekas tada nemanė, kad Karolis rimtai užsiims, kad stos į konservatoriją.

- Man trūko tų paprastų gražių melodijų iš atminties. Taip trūko, kad nežinau. Gavau sintezatorių, pradėjau maigyti, tada supratau - man šito reikia!

Tas paprastų, gražių melodijų aidas - nuo kūdikystės.

Kažkada jie su Roku niekaip neužmigdavo. Nei dieną, nei naktį. Tėvams - tikras košmaras. Abu dvyniai tokie neramūs. Pradėjęs vaikščioti, Karolis siekė sukelti triukšmą. Ima šaukštą, beldžia į radiatorių. Tada ir Rokui geriau. Abu nusiramina.

Vaikams reikėjo garsų. Kodėl? Niekas nežino. Sykį abu užmigo prie labai garsios muzikos. Miegojo kaip užmušti. Tėvams tai buvo puikus atradimas. Aha - muzika!.. Pagaliau išeitis!

- Turėjome kasetinį magnetofoną, pirkome kasetes. Kokių kasečių rasdavom krautuvėje, tokias ir pirkome. Tai buvo labai paprasta liaudiška muzika. Paleidžiame ją kuo garsiau - abu dvynukai užmiega. Kasetė pasibaigia - klyksmas. Keliamės, dedame kitą... - prisimena motina. - Be muzikos jie nemiegojo.

Ir štai po daugelio metų sėdęs prie sintezatoriaus, Karolis ėmė žaisti garsais, jungti juos į melodiją. Taip - nieko gero, o taip - įdomiau. O šitaip - visai gerai!

Tėvai sukluso. Ką jis ten groja? Juk tai - kūdikystės melodija!

Iš kur jis tai moka?

- Man graži tik šitokia muzika, - sako Karolis. - Kitokia man svetima.

Štai kodėl jis dabar - su ansambliu. "Bijotaičiai" - lyg kūdikystės sapnas.

Ko regintieji nemato

Ryšys su broliu - dar įdomesnis.

Karolis tiktai nematė, o Rokas nematė, nevaikščiojo ir nekalbėjo. Cerebrinis paralyžius.

Gulėjo abu vienoje lovoje. Abu miegojo tiktai su muzika, abu verkė be jos. Kas dar?

Pasikalbėti jie negalėjo. Vienas kito nematė. Koks galėjo būti ryšys?

- Ryšys buvo nepaprastas, - sako mama. - Toks ryšys, kad ir dabar nelabai suprantamas.

Roką kamavo epilepsijos priepuoliai. Užeina Rokui - po kurio laiko atsikartoja Karoliui. Rokui - ryte, Karoliui - apie pietus. Jeigu Rokui - apie pietus, Karoliui bus vakare. Prasidėdavo viskas nuo Roko.

Daktarai Rokui surado priežastį. Smegenyse atsiradę vandens, vanduo užspaudžia kažkokius centrus. Karoliui - nieko. Jokios priežasties. Smegenyse - jokių dėmių.

Nežiūrint į tai, kad Karolio smegenys sveikos, jo priepuoliai būdavo daug sunkesni. Tekdavo kviesti greitąją, vežti ligoninėn.

Kas tai galėjo būti?

Daktarai sakė: gali būti dvynių ryšys. Kažkoks nesuprantamas, tačiau tas ryšys yra. Tėvai nei kiek neabejoja.

Kaip abejos, jeigu žino, kuo viskas pasibaigė?

Užsidegė Kaminskių namas. Rokas žuvo gaisre. Karolis liko gyvas - jis buvo mokykloj.

Brolis palaidotas. Nuo ko dabar prasidės Karolio priepuoliai?

Prasidėti nebuvo nuo ko. Praėjo savaitė, mėnuo, metai, kiti... Daugiau - jokio priepuolio.

Neliko brolio - išnyko Karolio epilepsija. Kaip atsirado be priežasties, taip negydyta ir pasitraukė.

Priežastis, žinoma, buvo. Tik mes, regintieji, negalim matyti.

Karolio balsas skamba toliu

Karolio pusbroliui Kristupui tik šešeri. Susitinka jie ne taip dažnai. Sykį Kristupo tėvas Tadas sako Karolio mamai:

- Jūsų Karolis dabar dienų dienas su mumis. Jis čia gyvena.

Kaip tai - gyvena? Juk visą savaitę - konservatorijoj, savaitgaliais, jeigu ne repeticijos, tai juk namuose!

Pasirodo, Kristupas paleidžia kompaktinę plokštelę "Karolio pasakos", ir pasigirsta pusbrolio balsas. Kristupui taip patinka Karolio įgarsintos pasakos, kad suka ir suka plokštelę kiauras dienas. Dėdės Tado namai prisipildė Karoliu.

"Karolio pasakos" - vykęs vieno Kauno "Liūtų" klubo projektas, kuriuo norėta padėti neįgaliesiems. Vienas klubo veikėjas pastebėjo Karolį konservatorijos renginyje, sako, gal norėtum įgarsinti pasakų rinkinį?

- Nei aš tų pasakų kūriau, nei ką... - kuklinasi Karolis. - Aš tik skaičiau.

Įsijungęs pasakų plokštelę, gali pagalvoti, kad tai - visai ne studento, o patyrusio aktoriaus balsas. Iš kur jis taip moka?

Pasirodo, išmoko pats iš savęs. Perskaitęs knygą, norėjo dar ir turėti. Jeigu knyga įgarsinta - įsirašydavo ją į savo kasetę. O jei knyga parašyta Brailio raštu? Ją reikia įgarsinti!

Matydamas sūnaus polinkį muzikai, tėvas jau buvo nupirkęs neblogą garso aparatūrą. Karolis užsidaro kambaryje, pasiima mikrofoną ir skaito. Taip įgudo, kad neatskirsi nuo profesionalo diktoriaus. Ir didžiulė knygų kolekcija, ir diktoriaus įgūdžiai - viskas vienu sykiu.

Ir honoraras, žinoma. Už tas įgarsintas pasakas Karolis gavo šiek tiek pinigų. Kad ir nedaug, bet vis tiek - pirmasis realiai įvertintas darbas.

Dabar jis nekantraudamas laukia, kada "Marijos radijas" paleis į eterį jo įgarsintas Ezopo pasakėčias. Honoraro šį sykį nebus, bet nesvarbu. Šis debiutas Karoliui dar svarbiau už "Karolio pasakas".

Radijas - tokia saldi svajonė!

Jo balsas skambės ne tik vaikų kambary - netrukus jis bus girdėti visoj Lietuvoj.

Žmonės yra šalia

- Gyvenimas yra puikus, - mėgsta sakyti Karolis.

Kartais, tiesa, sunkesnis, negu kitiems. Štai sėdi Karolis prie auditorijos durų, laukia, kada ateis dėstytoja. Stebi laiką, laukia, bet nesulaukia. Pro šalį eina draugas, stebisi: ko gi tu lauki? Štai lapelis ant durų - dėstytojos šiandien nebus!

- Dėl manęs tų lapelių gali kabėti penki, - šypsosi Karolis. - Reikėjo klausti pačiam... Pritrūksta drąsos.

Jis tik scenoj atrodo tvirtai, o gyvenime kartais užeina drovumas. Būtų toks landus, kalbus, linkęs bendrauti, plepėti ir klausinėti, kaip jaunesnysis brolis Mikas - tada būtų lengviau. Bet jie abu su Viliumi labiau užsidarę. Vyresniesiems broliams toli iki mažojo.

Kaip tik dėl to mama labiausiai bijojo Kauno. Taigi pastums, sumuš, apiplėš, nužudys jos vaikelį!

Dabar žino: nei muša, nei stumdo, nei plėšia. Žmonės daug geresni.

Sykį Karolis ir dar du mokinukai išbėgo iš internetinės mokyklos ir prie krautuvės atsitrenkė į žmogų su buteliais. Tas kad pasius rėkti ir keiktis!

- Išsigandom baisiausiai, - prisimena Karolis. - Bet praeiviai pradėjo raminti. Ko rėki, sakė jie žmogui, tai juk akli vaikai, tavęs jie nematė!

Žmogus ne tik nustojo keiktis. Jis nutiko ir atsiprašė.

- Žmonės linkę padėti, - tikina Karolis.

Karolis turi ne tik rūpestingą tėvą, bet ir dvi mamas. Reda Kaminskienė - Bijotuose, Salvinija Butvilienė - Kaune. Reda išleidžia sūnų į Kauną, Kaune pasitinka Salvinija. Kauniškė yra valdžios samdoma mokytoja padėjėja, bet tai - tik formaliai. Ar formali tarnautoja apriš vaikui savo šaliką, ar apviks savo striuke, jei šalta?

- Karoliui ji - antrojo mama, - sako Reda.

Šį rudenį Karolis su "Bijotaičiais" koncertavo Bilionyse. Po koncerto rengėjai Karoliui įteikė voką. Būtent jam paliko viena šeima.

Karolis atplėšė voką, pirštais apčiupinėjo banknotus ir nutilo kaip žemė. Ten buvo tokia suma, kad jis neteko žado. Tokios sumos jis dar niekada neturėjo.

- Juk tai - visai nepažįstami žmonės, - stebisi Karolis. - Aš jų nesutikau. Sužinojau tik pavardę. Abromavičiai.

- Apstulbom ir mudu su vyru, - prisimena motina. - Patikėkit, šitie dalykai sukrečia.

Karolis tiems geradariams - nei vaikas, nei brolis. Jie netgi ne giminės, jie net ne kaimynai.

Jie - tiktai žmonės.

Karolis netgi piešia. Piešiniai turi būti reljefiški, kad jis galėtų apčiuopti ranka. O medinį žmogiuką padėjo išdrožti mokytojas. "Man sunkiau pavaizduoti didelius daiktus, - sako jaunasis menininkas. - Daug lengviau suvokiu tuos, kuriuos galiu apčiupinėti vienu sykiu".