Nutukėlių kančios panašios į alkoholikų

Kategorijos: 

Šį tą turiu pasakyti apie “dietos kančias”, kuriomis taip mėgstama gąsdinti svorį metančius apsirijėlius. Ar tai kažkoks realus, ar išsigalvotas dalykas?

Reali gali būti tik bado kančia. Jeigu perlenkėte lazdą ir pradėjote badauti, pirmiausia pajusit silpnumą. Stop! Meskite svorį greitai, kad kasdien matytumėt gerą rezultatą ir išlaikytumėt motyvaciją, bet kartu turite būti geros savijautos. Apie mazochistus, kurie badauja vos ne iki nualpimo, čia nekalbu. Jiems yra psichiatrinės.

Na, o kančia, kai nori viso riebaus viščiuko ar aštuonių cepelinų, bet negali?..

Tokia “kančia” naujoką tikrai gali ištikti. Priklauso ji tik nuo žmogaus psichologijos, nuo jo nusiteikimo, nuo jo vertinimo, ką jis laiko gėriu, o ko - ne.

Palyginkime save su alkoholikais. Daugelį metų buvau alkoholikas ir matau didelį panašumą. Kai kurie žmonės visą gyvenimą taip ir lieka alkoholikais, nors ir stengiasi gyventi kitaip: jie vaikšto į AA klubus, palaiko vienas kitą, bet kenčia sukandę dantis be savo didžiausios šventenybės - dievo krauju vadinamo C2H5OH. Būna, kad atkrenta, o paskui vėl kenčią sukandę dantis.

Ar tai reali kančia, ar išsigalvota?

Realu yra tai, kad žmogus tikrai kenčia. Bet kenčia jis ne dėl kažkokių “fiziologinių” priežasčių. Pagirių kančios pasibaigia per kelias dienas, kai organizmas išsivalo nuo nuodų likučių ir atstato pusiausvyrą. Realiai jokio fiziologinio alkoholio poreikio nėra ir nebuvo. Tai - išsigalvotas, kultūros, o ypač - krikščionių religijos sukurtas žalingas poreikis, vertybių yda. Kol alkoholikas vertins alkoholį kaip kažkokį “gerą”, “atpalaiduojantį”, “bendrauti padedantį” dalyką ar net kaip “dievo kraują”, tol jis ilgėsis savo vertybės ir kankinsis be jos. O štai aš laiku supratau, kad Kristaus kraujas nėra jokia vertybė, kad tai už srutas bjauresnis dalykas, ir alkoholio poreikis išnyko akimirksniu. Kur jūs girdėjot, kad sveiko proto žmogus pasiilgtų išgerti srutų?

Panašiai - ir su apsirijimu. Kol jūs ilgėsitės apsirijimo, kol gundysit save kaloringais skanumynais, tol ir kankinsitės. Aš suprantu, kad mitybos įpročiai labai stipriai įkimba į žmogų, ir juos nelengva pakeisti. Bet jei žinai ligos priežastį ir nori pasveikti, tai tikrai pakeisi. Labai svarbu įsikalti į galvą, kad tie skanumynai, tos apsirijimo puotos nėra joks gėris, kad tai - degradavimas, o ne šaunumas.

Pastebėjau, kad nutukėliai labai dažnai kančia laiko paprasčiausią alkį. Daugelis jų metų metais nėra patyrę alkio jausmo ir jį seniai pamiršę, kitiems nuo vaikystės įkalta į galvas, kad alkis - tai kažkas baisaus, vos ne tragedija. “Vaikeli, tik neišalk!”

O juk alkis - tai natūralus dalykas, tai paties kūno duodamas signalas, kad laikas pavalgyti. Deja, apsirijėliai paprastai valgo be to signalo, jie paprasčiausiai ryja, nes “atėjo laikas”, nes “vaišina”, nes… “susinervino”. Taip, mėginimas nusiraminti maistu yra visų nutukėlių rykštė.

O jūs pamėginkit nebebijoti alkio, patirti alkį, įsiklausyti į jį. Patikėkite, alkis - nieko baisaus. Alkis gali būti toks pat malonus, kaip ir sekso laukimas. Žinoma, aš jums nesiūlau vaikščioti alkaniems visą dieną. Alkis - tai juk signalas, kad laikas užkąsti. Tai ir užkąskit.

Taigi klausykite alkio ir nevalgykite be jo komandos net ir tada, kada “ateina laikas”. O nusiraminimui raskite kitų būdų. Jų tikrai yra, ir daug geresnių, negu gabaliukas šokolado ar rūkytos dešros rinkis.

Komentarai

Aš labai gerai ir nesunkiai,

Aš labai gerai ir nesunkiai, be didelių kančių numečiau pakankamai nemažą kiekį svorio :) o mano dienotvarkė tokia būdavo: Ryte pusryčiams valgydavau sumuštinius, pietums apie 11:30 stengdavausi valgyti daugiau vieštienos, daržovių... na, labiau baltymus :) tada gryžus iš darbo iš karto lėkdavau į sporto klubą, kur sportavau pagal asmeninė programą. Pasportavęs į namus grįždavau apie 20:00. Tai nors ir daug laiko nuo pietų būdavo praėję, o besportuojant alkis šiek tiek jausdavosi, bet grįžus valgyt jau nelabai norėdavosi, tai suvalgydavau tik kokį obuolį ar apelsiną ir miegot :) nabūdavo kada pasireikšt alkiui vakare :) o didžiausia bėda ir yra apsirijimas vakarais :) tai tokiu tempu pragyvenau tris mėnesius ir numečiau per juos apie 15 kg. o po tų trijų mėnesių daugiau nesportavau, bet laikiausi išmoktų valgymo pamokų (nevalgyt vakare). Jokių kančių nejaučiu, o svoris po truputį ir toliau krenta :) maždaug po 0,5 kg į mėnesį :) beje užmiršau paminėt, kad ir sportuojant po kokio mėnesio, o ir dabar, kartais padarau nuodėmę ir suvalgau ką nors nesveiko (picą, lazaniją...) bet kūnas į tai jau nereaguoja, kilogramai nebeauga :)

Justinai, tu paveikai!

Puiku, Justinai, sveikinu, tu pasveikai!
Jeigu nejauti jokių "kančių", negalėdamas apsiryti, vadinasi, pasikeitė tavo gyvensena, mąstysena ir tu pats. Dabar tau užtenka paprasčiausiai eiti šituo keliu, ir jis pasidarys įprastas - toks pat įprastas, kaip ir naktipiečiai apsirijėliui.
Jeigu galėjai tu, vadinasi, galėtų ir visi kiti. Galėtų, jeigu pažvelgtų į maistą sveikai, o ne kaip ligoniai.

Būtent, dabar mąstau visai

Būtent, dabar mąstau visai kitaip, turiu daugiau pasitikėjimo savimi, bendrai tai esu daug laimingesnis suradęs šį kelią :)

Ir teisingai sakot, kad jei galėjau aš, tai gali ir visi :) Save tvarkyt pradėjau nuo šių metų pradžios, o prieš tai irgi kankintis tekdavo su nevalgymu, su svorio metimu ir stebėjimu kaip jis sugrįžta :) Dabar pamatęs gatvėje žmogų su viršsvoriu mintyse jaučiu pasibjaurėjimą jam, bet jį jausdavau ir sau kai pats storas buvau... Gal toks superkraštutinis nusistatymas prieš riebalus ir suteikė man tokį didelį kiekį motyvacijos, kad sugebėjau viską pakeist.

Ir manau, kad vien tik žiūrint į maistą nieko nepakeisi, būtina ir sportuot, reikia laisvalaikį aktyviai leist :) Aš sporto klubą lankydavau 3-5 kartus per savaitę, o dar du kartus į pramoginių šokių pamokas eidavau. Tai kalorijos degė "rėkdamos" :D

Svarbu pašalinti ligos priežastį

Osvencime niekas neužsiėmė sportu, bet ten nebuvo nė vieno nutukusio. :)))
Žinoma, sportas nepakenks, gal net padės išlaikyti formą, bet tai - nebūtinas ir pašalinis (papildomas) dalykas. Aš, pavyzdžiui, puikiausiai išsiverčiau be sporto.
Kalba apie sportą gali labai suklaidinti apsirijėlius. Daugelis užkimba ant sporto klubų marketingo meškerės - jie tikisi mesti svorį, rydami kasdien po tris ar keturis tūkstančiu kalorijų. Atseit, galime ryti kaip riję, bet sportuodami sulieknėsime. Tai baisi klaida, atitraukianti žmogų nuo pagrindinės susirgimo priežasties. Pagrindinė priežastis - apsirijimas.
Aš nutukau ne todėl. kad nesportavau (juk nesportuoju ir dabar), bet todėl, kad buvo neteisingas suvartotų ir sudegintų kalorijų santykis.Paprasčiau sakant, vartojau daugiau kalorijų, negu deginau, todėl kaupėsi nereikalingos taukų atsargos. Ar galima tas atsargas sunaikinti, ryjant toliau trigubas porcijas, bet labai sportuojant?
Prisipilti pilnus bakus degalų ir visą dieną laužyti mašiną po kalnus, kad viską sudegintum? Juk tai beprotybė!
Protingas kelias yra pakeisti mitybos, o kartu ir gyvensenos bei mąstysenos įpročius. Nutukimas - liga nuo apsirijimo, ir nepagysi, neatsisakęs apsirijimo. Lygiai taip pat alkoholikas nepagis, neatsisakęs alkoholio. Nei gera užkanda, nei knygos, nei sportas, nei šeima jo neišgelbės - tik priežasties pašalinimas.

aktyvi kasdienybe - stai

aktyvi kasdienybe - stai geriausias vaistas nuo nutukimo.
tada gali leisti sau suvalgyti ir picos ir ledu ir dar ko tik sirdis troksta.
pvz as esu labai aktyvus zmogus. darbas stovimas, judrus, kartais pamirstu kad reikia pavalgyti, kartais nera laiko, bet bet anksciau ar veliau vistiek pavalgau. kaloriju neskaiciuoju, ir ju isviso nesureiksminu. svoris +-1kg priauga arba nukrenta.
zinoma dirbant sedima darba labai aktyvus nebusi...
bet ir ta sedima darba dirba del to kad toks zmogaus budas.

Kodėl nesergu pagiriomis?

Aktyvi kasdienybė, liekninanti arbata, sportas, actas, gal net malda ŠVČ Senmergei Marijai... Ko tik nesugalvoja žmonės!
Kai išbandžiau šį labai paprastą būdą (pašalinti ligos priežastį) ir paprasčiausiai pasakiau aplinkiniams, buvau nustebintas žmonių neįgalumo mąstyti. Jeigu batai nutrina kojas, reikia keisti arba taisyti batus. Jeigu karšta su kailiniais, reikia nusimesti kailinius. Tai supranta visi be didelių pastangų. O jeigu nuo apsirijimo susergi nutukimu? Atsisakyti apsirijimo? Ne, tada reikia sportuoti, užsiimti aktyvia kasdienybe, susimažinti skrandį, pasidaryti plastinę operaciją, gerti actą, melstis Marijai...
Kodėl pasidaro taip sudėtinga?
Yra žmonių, kurių apsauginė sistema nepažeista, jie nepraradę sotumo jausmo, taigi niekada neapsiryja, ir jų svoris yra daugiau ar mažiau stabilus. Jie net nesupranta, apie kokia ligą eina kalba. Iš kur jie žinos, jeigu nėra sirgę? Ką jie patars?
Štai manęs nekankina pagirių skausmai. Kodėl? Todėl, kad gyvenu aktyviai? O gal todėl, kad nevartoju alkoholio?..