Dar ne šizofrenija

Kategorijos: 

Tai - tik gilus dvasingumas. Toks gilus, kad ji per dienas klūpi prie švenčiausios mergelės Marijos ir dievo sūnaus Jėzaus Kristaus paveikslų. Tuos paveikslus susideda ant sofos, šalia užsidega žvakę, dar įsijungia "Marijos radiją" ir nuo šventųjų giesmių pajunta tikrą kaifą. Ji nevartoja to žodžio "kaifas", vietoj jo sako "palaima", kurią senai ligotai močiutei siunčiąs pats dievas per savo angelus. Kai užeina palaima, ji pamiršta įsisenėjusius kojų skausmus ir vienatvės liūdesį. Su dievu ir angelais ji bendrauja "širdimi" - maldas sako balsu, bet atsakymo ausimis dar negirdi, jį supranta iš visokiausių ženklų, tarkim, besimeldžiant labai ryškiai už lango sušvinta saulė, o ją visą apgaubia nuostabus jaudulys.

Užtat jos anūkas angelų, šventųjų dvasių ir ateivių balsus girdi puikiausiai. Dažniausiai jie kalba tiesiai į galvą visokius malonius dalykus, kartais liepia atlikti kokius nors darbus, tarkim, pasisaugoti kokio žmogaus, nes šis susijęs su velniu, kartais pamoko, kaip iš visokiausių laidukų susiraityti specialų imtuvą teigiamai energetikai gauti ir apsisaugoti nuo neigiamų vibracijų. Anūkas gyvena ne vienas, bet dažniausiai užsidaro savo kambaryje nuo amžinai rėkiančios motinos ir pasilieka ten su malonia angelų, dvasių ir ateivių kompanija, kuri jį pakrauna tokia energija, kad visą kūną ir sielą apima stebuklinga palaima. Ir tik tada, kai dvasingumas jo paūmėja, kai užeina psichozė, iš pakampių išlenda piktosios dvasios, ir šizofrenijos krečiamas jis bėga laukais nuo blogos energetikos.

O už sienos narkomanas kaimynas kaifą pasiekia daug paprasčiau. Įsikala dozę, ir dvasios pačios ateina, apgaubia jo kūną švelnia šiluma ir stebuklinga palaima. Blogiau, kai dozės nėra už ką nusipirkti, tada jo gyvenimas virsta pragaru. Atrodo, viską tada padarytum, net žmogų paskerstum, kad tik galėtumei grįžti vėl į palaimą. Neseniai įsilaužė į krautuvę, kasoje nieko nerado, bet apsauginiai nučiupo nusikaltimo vietoje. Atrodo, dabar pasodins. Dabar jį izoliuos valstybės kalėjime, nors savo kalėjime jis užsidarė seniau. Kaip ta pamaldi močiutė, kaip tas pamišęs kaimynas, jis jau seniai nuo kitų užsidarė į savo palaimos šalį.

Kas puošia ir džiugina pamaldžiosios močiutės, anūko šizofreniko ir narkomano kaimyno vienatvę? Psichiatrai sako, kad tai dopaminas. Jau girdėti balsų, kad ir alkoholikas patiria dopamino sukeltą laikiną palengvėjimą, dėl kurio jis paaukoja kančioms visas likusias savo valandas.

Dopaminas - tai neuromedioatorius, sudėtinė "atlygio - nuobaudos" sistemos dalis. Dopamino padaugėja nuo teigiamų potyrių, tokių, kaip seksas, skanus valgis, o narkotikai dopamino kiekį gali padidinti net 10 kartų. Štai kodėl narkomanas nori vėl ir vėl pakartoti dozę - jis labai paprastu dirbtiniu būdu sukelia sau malonumo pojūtį. Tačiau dofomino gali padaugėti ne tik nuo malonių dirgiklių, bet ir malonių prisiminimų apie juos, asociacijų su maloniais dalykais, netgi nuo malonių minčių ir svajonių. Vien tik mintis apie seksą gali sukelti malonų pojūtį. O nuo depresijos, streso ir kitų neigiamų išgyvenimų dopamino mažėja. Dopaminą mūsų smegenys naudoja situacijos vertinimui ir motyvacijai - gerų dalykų, tokių, kaip seksas, turime siekti, o negerų, tokių, kaip stresas ar skausmas, turime vengti.

Laboratorijose atlikta žiaurių eksperimentų su žiurkėmis. Nuspaudusios pedalą, jos gaudavo papildomą dopamino dozę. Žiurkės labai gretai atrado ryšį tarp pedalo ir malonumo, jos nieko daugiau nedarė, tik spaudė ir spaudė pedalą. Joms nereikėjo net maisto ir sekso, galiausiai išsekusios mirė iš bado.

Kažkas panašaus vyksta su ta pamaldžia močiute, kuri vienatvėje džiūsta prie savo šventų paveikslų, su šizofreniku anūku, irgi pasitraukusių į savo dvasių pasaulį, su kaifuojančiu narkomanu kaimynu. Nors alkoholikai mėgsta bendrauti su alkoholikais ir dažniausiai ieško "saviškių" kompanijos, visgi ir jie pamažu tolsta nuo visuomenės - jie nebetinka nei darbui, nei šeimai, nei normaliam viešajam bendravimui. Tai itin akivaizdu, kai į alkoholį pasineria du artimi žmonės, tarkime, vyras ir jo žmona. Būna, kad gavę kur nors pinigų, jie iš savo namų neišeina po kelias savaites. Mano jaunystės draugas alkoholikas anksčiau išgėręs lįsdavo prie žmonių ir keldavo muštynes, o įsisenėjus ligai lindi savo lūšnelėje, įprato kalbėtis su radiju ir pats su savimi. Jis prarado ne tik profesinius, bet ir socialinius įgūdžius - buvęs puikus veterinarijos gydytojas seniai pamiršo vaistų pavadinimus, o ir užsakymų iškastruoti kokį paršelį jau nebegauna. Dabar vienas geria, vienas kvailioja, o gatvėje pasirodo vis rečiau ir rečiau.

Ar yra koks būdas nutraukti pražūtingą dopamino maniją? Žiurkę išgelbėti labai paprasta - atėmei iš jos "dopamino pedalą", ir ji vėl malonumo siekia natūraliu būdu - kramtydama maistą ir užsiimdama realiu seksu. O kaip iš žmogaus atimsi alaus butelį, švirkštą, šventus paveikslus ir liguistas fantazijas?

Visa laimė, kad žmogus - sąmoninga būtybė. Skirtingai nei žiurkė, jis galis suvokti, kas vyksta su juo, kas sukelia jam malonumą, kaip veikia "atlygio - nuobaudos" mechanizmas ir kokios yra nenatūralaus malonumo pasekmės. Alkoholis ne gydo, bet sukelia pagirias ir įvaro depresiją, narkotikai ne suteikia jėgų, bet veda į išsekimą, nesibaigiančios fantazijos ne priartina prie amžinai svajojamo tikslo, bet atitraukia nuo jo. Šiandien jau ir šizofrenikai išmokomi atpažinti automatines savo mintis, jie ilgainiui įgunda suvokti, kad mintys - tai ne kažkur iš šalies duodami dalykai, bet jų pačių kūriniai, kad prieš akis šmėkštelėję angeliukai bei dievuliukai tėra jų pačių sukurti vaizdiniai, o tyloje pasigirdę "svetimi" balsai yra visai ne svetimi, bet jų pačių sugalvotos frazės. Protas gali išjungti "dopamino pedalą", nenatūralų malonumą protas mums gali uždrausti. Ilgainiui, grįžęs prie natūralių malonumų, dirbtinių žmogus nebesiekia. Priklausomybę protas įveikia. Protas ir nieko daugiau - kito būdo išsivaduoti žmonija dar neišrado.

Štai kodėl visos religijos taip atakuoja protą. Jos ne tik mėgina sukelti abejonę protu, bet ir ugdo žmogui netikrų malonumų trauką, baidydamos jį nuo natūralių malonumų. Girdi, sveikas protas klaidina, užtat dopamino užvaldyti jausmai veda į pačią tikriausią palaimą. Seksas ir valgymas yra žemi, niekingi kūniški įgeidžiai, juos būtina apriboti pasninkais ir susilaikymais, tada žmogui liks daugiau jėgų "dvasiniams polėkiams". Tokiu mokymu ilgainiui pavyksta seksą ir kitus natūralius dalykus susieti su kaltės jausmu, kuris blokuoja dopamino antplūdį. Užtat jį galima kompensuoti "dvasiniu atsipalaidavimu", šventyklos ritualais, ritmingais giedojimais bei neįprastais vaizdais ir simboliais, religinių pasakų fantastiniais vaizdiniais. O katalikams dar sugalvotas išpažinties stresas, kuris savo veikimu labai panašus į pagirių sindromą. Užtat koks palengvėjimas, kai išpažįsti šventikui tikras ar išsigalvotas nuodėmes, kaip nuostabu, kai viskas atslūgta! "Po išpažinties aš kaip ant sparnų", - džiaugiasi pamaldžioji močiutė.

Mokslininkai dar nebaigė ginčytis, kodėl vieni žmonės labiau linkę malonumo ieškoti aludėse, narkotikuose, religinėse fantazijose ir kliedesiuose, o kitiems užtenka natūraliu būdu gaunamo dopamino. Tai gali būti ir dėl somatinės smegenų ligos (šizofrenija) , ir dėl neteisingo auginimo, kai žmogus nuo mažens negalėjo patirti realaus gyvenimo džiaugsmo. Tačiau ir vieni, ir kiti sutinka dėl profilaktikos: jeigu vaikas išmoko patirti džiaugsmą bendraudamas, pasidalindamas žaisliuku ar saldainiu su savo draugais ir broliukais, jeigu pats buvo džiaugsmas savo tėvams ir seneliams, jeigu jis jau įgudo malonumą pasiekti sveiku realiu bendravimu, tai galim tikėtis, kad tai jis darys visą gyvenimą. Kam ieškoti dopamino kitur, kam nuodyti kūną ir traukti į kliedesių šalį, jeigu čia pat yra toks paprastas būdas?

Jaučiu, kad religingas žmogus nekantrauja paklausti vieno dalyko: o kas čia blogo, jeigu pamaldi močiutė rado būdą maldoje palengvinti savo vienatvę? Koks ryšys tarp jos, narkomano ir alkoholiko? Ar tai - ne dirbtinis skirtingų dalykų jungimas?

Dabar žinokite viską: ryšys yra tiesioginis. Alkoholikas, narkomanas ir šizofrenikas yra tos pačios močiutės vaikai ir anūkai.

 

 

Komentarai

Petrui.

Petrai, o kaip tau viskas atsivėrė? Ar tavo protas nuspaudė pedalą ar kas padėjo? Kiek skaičiau tai pats nei geri nei rūkai nei kitaip chemiškai atsipalaiduoji. Nevaikštai į bažnyčią. Tai kaip tau visa tai pavyko? Bandžiau mesti rūkyti- nepavyksta. Geriu retkarčiais, bet ir gal nieko būtų negerti. Narkotikų nebandžiau.
Bet čia viskas prasidėjo paauglystėj ir kaip su tais čipsais VIENA KARTA PARAGAVUS... Manau daugeliui šių dienų paauglių yra taspats. Gal skaitiai kokias knygas ar joga užsiiminėji? Pasidalink prašau ir šiom savo nuomonėm. AČIŪ.

Išvaduoja tik protas

Joga ir kitais religiniais triukais neužsiimu, apskritai į religijos šūdą niekada nebuvau įklimpęs. Buvau tik alkoholikas, darbaholikas, rūkiau ir kankinausi dėl rytdienos. Apie tai, kaip išsivadavau iš priklausomybių, nemažai parašyta čia: http://petrasdargis.lt/?q=kategorijos/priklausomyb%C4%97s

Trumpai išlaisvėjimą nusakyčiau taip: kol nuodus ir vergovę laikai vertybe, tol esi vergas ir pats sau priešas. Bet vos tik alkoholį išbrauki iš tariamų vertybių sąrašo, prarandi norą susidėti su šūdu ir kenkti sau. Tas pats - su nikotinu ir narkotikais. O juk gėriau ir rūkiau labai ilgai. Tačiau protas gali suvokti apgaulę, išsklaidyti iliuziją ir išlaisvinti asmenybę. Štai kodėl visos religijos, įskaitant jogą, taip nekenčia proto. Geriausiu atveju jos siūlo vieną priklausomybę keisti kita, tarkim, alkoholizmą - į krikščionybę. Aišku, krikščionybė mažiau pavojinga už alkoholizmą ir narkomaniją, bet geriausia būti laisvam, nes tik laisvas esi laimingas, tik laisvas renkiesi savo džiaugsmus. Aš tai sakau iš patirties - juk tiek metų buvau vergas, o dabar jau nemažai laiko gyvenu laisvas ir džiaugiuosi gyvenimu.

Lieka įdomus klausimas: kodėl ne visiems tai pavyksta? Kodėl vieni suvokia problemą, o kiti atsisako? Matyt, daug kas priklauso nuo mąstymo įgūdžių. Vieni pasikliauja protu ir stato pažinimo rūmą iš patikrintų faktų, kitiems maloniau mistinis rūkas, kurį taip gražu puošti visokiais tikėjimais.

Sužinojau apie dofominą

-ačiū, labai įdomu, Petrai.
Iš savo patirties galiu pasakyt, kad alkoholizmas- vienišumo liga. Prieš pat savo dugną aš buvau toks vienišas, kad nors kauk. Ir kaukiau. Kalbėjausi su savim,o pabaigoj jau ir garsiai. Nes niekam nebuvau įdomus. Net sau pačiam- o tai yra baisiausia.
Daug kas man prikaišioja, kad tapau alkoholiku, nes gėriau vienas. Drįstu prieštarauti, nes vienas gėriau tik pačioj savo alkoholizmo kadencijos pabaigoj. Pradžioj gėriau, kaip ir visi pradedantys vartoti: užstalėse, vakarėliuose, su klasiokais namie, baruose, garažuose, automobilyje, vaikščiodami mieste, gamtoje, žodžiu visur. Tačiau vėliau liga ūmėjo ir aš palaipsniui dariausi nebeįdomus net savo sugėrovams.Kodėl? Todėl, kad tapau neprognozuojamas sau ir jiems.Alkoholis mane keitė.Tapau agresyvus. Dabar jau ilgai negeriu,o mano draugeliai geria toliau(su protu).Nežinau, kaip jiems sekasi, nes nebebendraujam. Pirmais negėrimo metais alkoholizmą pakeičiau į AA susirinkimų lankymą, tačiau po to mečiau, nes tapo nebeįdomu-jaučiau, kad kažkas mane laiko vietoj.
Dabar ir nerūkau. Rūkymo tiesiog atsisakiau, o ne pakeičiau kažkuo. Kažkuo mažiau blogesniu. Tarkim nikotinine kramtomąja guma. Absurdas, kurį perša vaistinės.
Kažkas pasakė,-kai sergi gripu, juk stengiesi pasveikti, o ne gripą pakeisti tarkim bronchitu ar angina. Beto juk niekam nekyla minčių sirgti gripu saikingai ar su protu.
Taigi buvęs labai vienišas ir atstumtas(bent tokiu jaučiausi, kai gėriau) dabar gyvenu nuostabų gyvenimą ir tikrai man į smegenis nepristumsit tokio šūdo,kad alkoholis padeda bendrauti :-). Net ir prisiminęs, kaip bendraudavau, kai truputį išgerdavau, to bendravimo nekeisčiau į dabartinį nė už ką.
deimantukas

Kai mėginau nerūkyt

ištvermės pagalba- sekėsi labai sunkiai. Kai mečiau proto pagalba(A.Carr filmo dėka)-nei streso, nei sunkumo- tą pačią dieną apsisprendžiau. Tai tik patvirtina,kiek galima nuveikti proto dėka.
deimantukas

Sveikas protas savęs nežaloja

Aš irgi mėginau "valios pastangomis" iškentėti negėręs ir "valios pastangomis" iškentėti nerūkęs. Negėręs iškentėjau apie trejus metus, nerūkęs - bene pusmetį. Tai buvo sunkios dienos.

Kai nusprendžiau ne "kentėti" negėręs, bet gyventi sveikas ir be pagirių, prasidėjo visai kitas gyvenimas. Po to apsisprendžiau nesinuodyti dūmais. Kurį laiką erzino per daugelį metų išsiugdyti sąlyginiais refleksai (imdavau po kišenes ieškoti cigarečių), bet mano galvoje jau nebuvo dilemos: nuodytis ar nesinuodyti?

Kai protas išsklaido apgaulę ir nuodus suvokia tik kaip nuodus, praeina noras imti nuodus į burną. Argi sveiko proto žmogus žalos save?

Sakykim kad pas mus, kai esam

Sakykim kad pas mus, kai esam laimingi dopamino lygis siekia 30, sekso metu ar lengvai apsvaigus nuo alkoholio - jo lygis pradeda siekti 50, susileidus herojino padideja simtais, o amfetaminas padidina lygi tukstanciais. Toksikologija.