Pilsūdo vienkiemio paslaptis

Kategorijos: 

Girdiškė - gražus bažnytkaimis Šilalės rajone. Ir žmonės tokie paprasti. Kurie rizikavo savo gyvybe ir gelbėjo kitą, nelaikė savęs didvyriais. O tie, kurie kankino ir žudė kaimynus, tikriausiai irgi nelaikė savęs padugnėmis.

 

Vieną rytą Stefutė aptiko, kad namuose yra svetimų, jai nematytų žmonių. Tai buvo dvi moterys - viena, Stefutės supratumu, visai sena, o kita jaunesnė, mamos metų. Tą vyresniąją jai liepė vadinti Baba, jaunesniąją - Marike. O svarbiausia - niekam apie tai nė mur mur. Dabar jų namuose bus Marikė ir Baba, bet niekas kitas apie tai neturi žinoti.

 

Stafutė, dabar ji Stefanija Mikalauskienė, tada negalėjo suprasti, kodėl apie Marikę ir Babą niekam negalima pasakoti. Negalima, tai negalima. Dienomis ją netgi paskyrė sargauti - būti kieme, ir jeigu netoli pasirodo žmogus, atbėgti ir pasakyti tėvams arba močiutei. Tuo metu Marikė ir Baba prasmegdavo savo kambaryje ir nutildavo lyg dvi pelytės. Jos dar turėjo slėptuvę daržinėje už girnų, patraukus girnas, buvo galima įlįsti į šiene išpeštą jų buveinę. Dar buvo dvi slėptuvės toliau nuo trobos iškastos žemėje, bet tai - tik vasarai, o žiemą Marikė su Baba gyveno kambaryje, ir Stefutė turėjo žiūrėti, kad netikėtas svečias netyčia jų neužtiktų.

 

- Mes su tėvais Lopečiais gyvenome pas mano senelius Šimkus Pilsūdo kaime, - prisimena Stefanija. - Pro mūsų namus ėjo kelias į Skaudvilę. Tai buvo tokia judri ir nesaugi vieta. Bet kada praeivis galėjo užsukti, paprašyti vandens ar šiaip. Todėl aš turėjau stebėti, kad taip neatsitiktų. Aš iš šuniukas Sargis. Šuniukas buvo labai sargus - suloja, o aš bėgu žiūrėti, kas čia prie mūsų namų.

 

Kada užėjo vokiečiai, Stefutei dar buvo vos ketveri, bet patys ryškiausi tų metų įvykiai įstrigo jos atmintyje. Labai ryškiai ji prisimena vieną vokietį kareivį, kaip tas ją ir seserį Valeriją metė iš lovos. Kareivis krėtė jų namus, kažko ieškojo po šieniką - gal pinigų, gal ginklų, gal ko, bet naktį iš lovos išmestai Stefutei liko baisus prisiminimas. O paskui ji sužinojo, kad vokiečiai gali pagauti Marikę ir Babą, išvežti kažkur ir nužudyti. Štai kodėl ji turi taip saugoti!

 

Užtat Marikė su Baba buvo visai nebaisios. Atsirado jos naktį, kada Stefutė miegojo. Kaip sužinojo vėliau, pas senelius Šimkus ir tėvus Lopečius jas atvežė kitas senelis Antanas Lopečius. Įvykių eiga buvo tokia - Marikė su Baba naktį atbėgo pas senelius Lopečius. Pasirodo, jos buvo suimtos, uždarytos Skaudvilėje kažkokioje daržinėje, bet naktį pabėgo arba gal paleido sargybinis - kas dabar žino. Taigi labai išsigandusios abi atbėgo pas savo pažįstamus Lopečius ieškoti pagalbos. Jokia Marikė ir jokia Baba - tai buvo dvi žydės, Skaudvilės prekybininkės, o Marike ir Baba pavirto tik pas savo gelbėtojus.

 

- Mano senelis Antanas Lopečius, tėvo tėvas, labai gerai sutardavo su Skaudvilės žydais, - prisimena Stefanija. - Iš jo, iš savo tėvų ir kitų žmonių apie žydus girdėjau labai daug gero. Tai buvo labai malonūs, draugiški žmonės, neturtingesniam duodavo prekių skolon. Arba leisdavo atsilyginti kiaušiniais, sviestu. Būdavo, kad lietuviai apgauna vargšus žydelius, bet tie nutylėdavo skolą, nesu girdėjusi, kad būtų kam nors kerštavę. Iš štai vokiečių valdžia nusprendė, kad juos reikia žudyti. Visus! Tai buvo baisu. Marikei su Baba pavyko pabėgti pas mano senelį Antaną Lopečių, bet tas negalėjo priglausti - vadžia žinojo apie jo draugystę su žydais, policija būtų krėtusi jo namus. Štai kodėl jis abi bėgles atvežė pas savo sūnų Bronislovą Lopečių, kitaip sakant, pas mano tėvus ir kitus senelius Šimkus. Namai priklausė seneliams Šimkams, ir dabar bėglių likimas priklausė nuo jų. Aš nežinau, ką jie kalbėjosi naktį, bet kai pabudau rytą ir atsikėliau, viskas, matyt, jau buvo sutarta. Man pristatė Marikę ir Babą, prisakė, kad reikia tylėti. Tiek ir težinojau.

 

Tuo metu po Lietuvą buvo skleidžiamos kalbos, kad žydai neva pagauna vaikus, įkiša į maišą ir bado adatomis tol, kol iš jų išbėga visas kraujas. Paskui iš to kraujo žydai neva kepą savo macus. Kvailesnę istoriją vargiai įmanoma sugalvoti, bet vaikams ji keldavo baimę. Užtat Stefutei Marikė su Baba nekėlė jokios baimės. Mažas vaikas labai greitai pamilo slaptas namų gyventojas.

 

- Labiausiai mylėjau Marikę, o ji mylėjo mane, glausdavo mane, lyg būčiau jos vaikas, - pasakoja šiandien Stefanija. - Jos abi puikiai kalbėjo lietuviškai, tik Baba - su akcentu, o štai Marikė - taip švariai, kad kitas nebūtų supratęs, jog ji ne lietuvė. Marikė buvo labai linksma, daug juokdavosi, pas mus išmoko lietuviškų šokių ir dainų. Mano tėvelis buvo puikus muzikantas, jis su keliais kaimynais eidavo grodamas per vestuves, tai ir namuose paimdavo į rankas bandoniją, o tada prasidėdavo tikra linksmybė. Tais laikais žmonės labai dainuodavo. Ar šienapjūtė, ar rugiapjūtė, ar linamynis - viskas būdavo dirbama dideliais būriais ir su daina. O pabaigtuvėms - galingas patalkys. Prisimenu, rudenį tėvai tyčia surengė didelį patalkį, tokį didelį, kad susirinktų labai daug žmonių, ir visi apie tai girdėtų. Tėvelis, kaip visada, grojo bandonija, kaimynas Bambalas griežė smuiku, Ruzgys pūtė tokią dūdikę. Tai buvo tokia jų kapela. Labai graži muzikikė. Jaunimas siautė kieme ir klojime. O Marikė su Baba tyliai kentėjo kažkur pasislėpusios. Kas būtų galėjęs tada pagalvoti, kad čia dar yra slepiamos kažkokios dvi žydės?

 

Kita puiki aplinkybė - artimas giminaitis policininkas. 1940 metais, užėjus bolševikams, jų namuose nuo represijų slapstėsi Lietuvos policininko žmona Zofija Talmulaitienė. Užėjus vokiečiams, policininkas legalizavosi ir toliau dirbo Tauragėje policininku, tik dabar jau - vokiečių valdžiai. Kas galėjo tada pagalvoti, kad policajaus giminių namuose slepiamos žydės?

 

Iš pradžių globotinės slapstėsi ant aukšto, bet štai pasklido kalbos, kad vokiečiai ir policija krės visus namus. Slėptis troboje pasidarė per daug pavojinga.

 

- Tėvelis naktimis iškasė vieną slėptuvę daubos pakraštyje mūsų žemėje, kitą sodo griovyje. Iš trobos nueidavome į sodą, iš ten keliais grioviu pasiekdavome slėptuvę, iškaltą lentomis ir išklijuotą laikraščiais. Dar viena slėptuvė buvo įrengta ant jaujos pakuros (jauja - javų džiovykla kluone). Vakarais pritemus mūsų globotinės išeidavo pasivaikščioti. Senelis Antanas Lopečius dažnai lankydavo žydaites, jas išsivesdavo į savo namus Keteruose, kurie jau Tauragės rajone, - pasakoja Stefanija.

 

Maistą, gėrimus jie į slėptuvę nešdavo puodukais. O iš ten reikėdavo išnešti visas atliekas. Ir viską - labai apgalvotai, nepaliekant žymių!

 

- Mes niekada patys nevalgėme pirmųjų žemuogių - nešėme savo globotinėms! - sako Stefanija. - Jos juk negalėjo išeiti į pievą ir pasirinkti. Marikė buvo tokia linksma, nesuvaržyta, daug juokėsi, valgė ir kiaulieną, užtat Baba niekada nepasidavė linksmybėms, daug meldėsi, valgė tik košerinį maistą. Žiemą, kai gyvendavo kambaryje, ji melsdavosi prie pečiaus, daug ir ilgai rypuodavo, linguodama pečiui. Bet štai per tarpą prabėga manos sesutė Valerija ir sugadina maldą. Tada Baba vėl nuo pradžios... Man tai ir dabar tebestovi akyse. Aš jas taip mylėjau, taip mylėjau. Iš jeigu vokiečiai būtų jas aptikę, išvežę ir nužudę, tai net nežinau, kaip būčiau ištvėrusi šitokią netektį.

 

Besiklausant Stefanijos darosi aišku, kad ji ir dabar nesupranta, kokioje grėsmėje tada visi gyveno. Jeigu vokiečiai ar policija jų namuose būtų aptikę dvi paslėptas žydes, jai jai nubūtų buvę kada verkti ir aimanuoti. Jie visi būtų gulę į vieną duobę. Gal net žydes saugojęs jų šuniukas Sargis...

 

 

Tikrieji žmonių vardai

Ir štai pirmieji geri ženklai. Vokiečių kareiviai ėmė siaubti kaimą, jie gurguolėmis traukė pro Pilsūdą link Skaudvilės ir plėšė sodybas - tempė iš tvarto karves, arklius, skerdė kiaules ir krovėsi į vežimus. Kas spėjo paslėpti bandą miške, tam pasisekė. Stefanija prisimena, kad vokiečiai nėjo į miškus ir krūmus ieškoti gyvulių - bijojo kažko. Bet jei nespėjai paslėpti paslėpti gyvulio - galėjai likti be nieko. Čia pat, Trapų kaime netoli Skaudvilės buvo vokiečių bazė, kur jie gabeno suplėštą turtą. Aplinkiniams kaimams labai nepasisekė.

\

Visgi tai buvo geri ženklai - vokiečiai traukiasi!

 

Kitas geras ženklas - kareivių kolonos vis didėjo. O kažkur tolumoj rytų pusėje jau buvo girdėti nestiprus, į perkūniją panašus dundesys. Taip, vokiečiai deda į kojas, baimės ir nerimo laikas pagaliau baigiasi. Ir štai dundesys toks, kad verčia iš lovos. Mirties šešėlis nuo jų sodybos pamažu slenka į vakarus. Tuoj, tuoj visai pasitrauks!

 

Iš štai pavakariais keli rusų kareiviai užeina į jų trobą. Paskui - dar keli. Stefanija kaip šiandien prisimena - jų buvo šeši. Tėvai nesuprato, ko jie nori, pakvietė kaimyną Aleksą Šimkų, kuris mokėjo rusiškai. Pasirodo, rusai norėjo nakvynės. Tai buvo 1944 metų spalio 7 diena.

 

- Seneliai atnešė duonos, lašinių, rusų kareiviai ant stalo padėjo konservų, šokolado, tėvelis pastatė butelį samagono ir paėmė į rankas bandoniją. Kad jūs žinotumėt, kokia prasidėjo linksmybė! Vienas karininkas paėmė mane ant rankų ir pakėlė aukštai, bet aš neišsigandau. "Aš irgi turiu tokią", - pasakė tas rusas. O aš nuo tų laikų labai myliu rusus, - sako Stefanija ir vos nesusigraudina.

 

O koks turėjo būti Marikės ir Babos džiaugsmas?

 

- Mes šito nežinom, - sako Stefanija. - Kaip tik tomis dienomis jos buvo išvykusios į svečius pas mamos seserį Aleksandrą Maištininkienę gretimame Gedeikių kaime ir ten sutiko savo laisvę. Taip, aš manau, jos turėjo dar labiau džiaugtis. Gal net pravirko - kas dabar žino...

 

Pagaliau Marikė ir Baba atgavo tikruosius savo vardus. Tai buvo Skaudvilės žydės Mirjan Aronaitė ir jos mama. Po mėnesio jos grįžo atgal į Skaudvilę. Mirjan ištekėjo už Josifo Libmano, susilaukė dviejų dukrų. 1975 metais visi emigravo į Izraelį. Mirjan Aron Libmanienė mirė prieš keletą metų, Stefanijos žiniomis, jos dukros gyvena JAV, Bostone.

 

Stefanijos Mikalauskienės mamos sesuo Ona Šimkutė Jankauskienė už Mirjan Aron ir jos mamos gelbėjimą 1996 metais apdovanota Pasaulio tautų teisuolio vardu.

 

Kodėl mamos sesuo, o ne pati mama, ne vieni ar kiti seneliai?..

 

Aiškina Stefanijos Mikalauskienės sūnus istorijos mokytojas Arūnas Mikalauskas:

 

- Mamos mama, mano močiutė, jau buvo numirusi, mirę ir abeji seneliai, o jie norėjo teisuolio vardu apdovanoti gyvą žmogų. Ona Jankauskienė tada dar buvo gyva, ji mirė vėliau, 2005 metais. Iš tiesų Ir O. Jankauskienė, ir visa giminė labai rizikavo ir prisidėjo prie gelbėjimo. Žiūrint ir šalies, toje istorijoje bene svarbiausias asmuo buvo mamos močiutė Ona Šimkienė. Mamos tėvai gyveno pas uošvius, nuo kurių viskas priklausė. Tiksliau - nuo močiutės Onos Šimkienės, kuri laikė visas vadžias savo rankose. Kai anie seneliai Lopečiai pas juos atvežė slėpti dvi žydes, ji galėjo pasakyti NE! Bet ji pasakė TAIP!

 

Šiemet vasarą per atostogas Arūnas lankėsi Jeruzalėje, matė Pasaulio teisuoliams skirtą granito plokštę su savo močiutės sesers pavarde: JANKAUSIENĖ-ŠIMKUTĖ ONA.

 

- Dabar mėgstama diskutuoti, ar lietuviai - žydšaudžių, ar gelbėtojų tauta. Tegu kalba, kas ką nori, bet aš ėjau per Jeruzalę pakelta galva, - sako Arūnas, žydų gelbėtojų palikuonis.

 

Gražios istorijos puiki pabaiga? Ne, dar ne visai. Kalbėdami apie gelbėtojus ir jų žmoniškumą, neturime nutylėti kito dalyko.

 

Tai - tos pačios istorijos antroji dalis.

 

Niekšybė buvo šalia žmoniškumo

 

Prisiminkim, ką apie globotines pasakojo Strefanija Mikalauskienė: Marike vadinama Mirjan buvo linksma, užtat jos mama niekada nepasidavė linksmybėms, daugiausia laiko praleisdavo melsdamasi ir liūdėdama. Kodėl ji niekada neatrodė linksma?

 

- Iš kur jai linksmybė? - sako Stefanija. - Ji jau žinojo, kas buvo atsitikę su jos vyru Mauške Aronu ir jų sūnumi, neprisimenu vardo. Jos vyras ir sūnus pabėgo irgi. Ji pati su savo dukra, kaip jau sakiau, atbėgo pas mano senelius Lopečius, o tėvas su sūnumi nubėgo prašyti pagalbos pas kitus mūsų kaimus. Tas kitas kaimynas abu bėglius įdavė vokiečiams. Ir dar kažkaip žiauriai, pakinkęs į vežimą... Net nežinau, ar verta sakyti jo pavardę. Tai tokia baisi istorija, aš ją girdėjau iš Jono Bružo. Klauskite jo - tai gali būti legenda. Gyvena jis netoli, Gedeikiuose, šalia Girdiškės...

 

Zacharijus Jonas Bružas apie tai kalbėjo be apylankų:

 

- Ne, tai ne legenda, tą istoriją žinojo visi, ji ėjo iš lūpų į lūpas. Tiedu žydai atbėgo gelbėtis pas Joną Skrodenį Pilsūdo kaime. Tai ką padarė Skrodenis? Jis tuos abu pagalbos prašiusius bėglius pakinkė į vežimą kaip gyvulius, pats atsisėdo į vežėčias, mušė juos pagaliu ir taip varė iki Upynos, kur pridavė valdžiai. Baisiau nesugalvosi. Tai tikras dalykas, po karo už tą reikalą jis gavo 10 metų kalėjimo. Atsėdėjęs grįžo, susirgo vėžiu, ilgai sirgo ir mirė labai sunkia, skausminga mirtimi. Štai kas atsitinka, kada pasikeli virš kitų!

 

Išeitų, Dievo bausmė?..

 

- O ką tu manai? - klausia Zacharijus Jonas. - Bet, kalbant apie Girdiškę, negalima pasakoti tik tokias istorijas. Tikriausiai girdėjot apie Šimkus gelbėtojus? Taip, jau girdėjot. Yra ir kitų panašių dalykų. Štai į tuos manus, kur dabar gyvenu, karo metu atklydo šeši rusų kareiviai, pabėgę iš vokiečių nelaisvės. Suvargę, sulįsę, žaizdoti. Mano mama Julija Bacevičiutė ir jos brolis Antanas Bacevičius netoli namų miškelyje upelio dauboje padarė iš šieno tokią palapinę ir įkurdino juos visai vasarai. Tvarstė žaizdas, nešė valgyti. Artėjant žiemai, daržinėje po šienu iškasė jiems bunkerį. Ir taip jie gyveno visus metus, kol atėjo frontas, ir belaisviai galėjo išeiti pas saviškius. Koks jų likimas, nežinome. Nei mano mama, nei dėdė nemokėjo rusiškai, su savo globotiniais susirodydavo pirštais. Susirašinėti jie negalėjo.

 

Kita istorija, kurią papasakojo Zacharijus Jonas, turi aiškesnę pabaigą. Netoliese gyvenęs kaimynas Juozas Bambalas iš vokiečių belaisvės pabėgusį rusą belaisvį savo namuose globojo ir slapstė trejus metus, kol tik užėjo frontas.

 

- Ir štai po karo, jau kolūkio laikais, į Girdiškę ateina laiškas iš Baltarusijos. Atsišaukė išgelbėtasis belaisvis, ieško savo gelbėtojų. Pasirodo, tai baltarusis. Po kurio laiko atėjo antras laiškas. Tai jau buvo kvietimas atvykti į svečius. Jonas išvyko į Baltarusiją su savo sūnumi ir dukra. Ir štai Minske jų laukia trys taksi. Vienu važiavo pats Jonas Bambalas, kitu - jo duktė Jadvyga Bambalaitė, trečiu - sūnus Pranas Bambalas. Ir taip jie lyg kokie prezidentai nuvyko į buvusio globotinio kaimą, kur buvo nepaprastai pagerbti. Susirinko ten visas kaimas, šventė jie visą savaitę ir džiaugėsi tokiu susitikimu. Jeigu esi žmogus, tai nežiūrėsi, rusas, žydas ar kas. Jeigu žmogus, tai žmogus, - įsitikinęs sakė Zacharijus Jonas.

Komentarai

Tada nebūsi žudikas?

Jeigu jie žiūrės kitaip, tada nacis nežudysi jų vaikų ir moterų, netaškysi jų kūdikių galvų į medžių kamienus, kaip darė tavo bendraminčiai?