Visai kita evangelija

Kategorijos: 

Šių dienų kunigai, Rašto aiškintojai (teologai) ir fariziejai (davatkos) labiausiai sudirgsta, kai jiems pacituoju tas eilutes:

- Ir kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai. Mat jie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad žmonėms pasirodytų. Iš tiesų jums sakau: jie jau yra atsiėmę savo atlyginimą.  Bet kai tu meldies, įeik į savo kambarį ir, užsirakinęs duris, melsk savo tėvą, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, tau atlygins.

Sykį viena uoli katalikė už šias eilutes apšaukė mane ateistu, tokiu būdu ateistu išvadindama patį Dievą. Kai parodžiau Mato šeštąjį skyrių, iš kur šie Jėzaus žodžiai paimti, ji susimėtė, bet nepatikėjo.

- Tai kažkokia ne tokia Evangelija! - pareiškė griežtai.

Tai iš tiesų ne tokia Evangelija - visai ne ta, pagal kurią gyvena šių dienų kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai bei jų valdomi žmonės. Jie turi savo kitonišką evangeliją, kuri labai skiriasi nuo Jėzaus mokymo.

Kaip jas atskirti?

Tai labai paprasta. Kaip sakė Mažvydas, “imkit mane ir skaitykit ir skaitydami tatai permanykit”.

Štai matome, kaip religinga minia traukia melstis į šventyklas bei jų aikštes, imam į rankas Evangeliją ir skaitom dar sykį:

“Ir kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai. Mat jie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose…” Mt 6:5

Vadinasi, tie, kurie plūsta į pamaldas, gyvena ne pagal Jėzaus, bet pagal kunigų evangeliją.

Štai moterėlė suka ir suka rankose rožinį, murma ir murma panosėje tuos pačius žodžius. Skaitome: “Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie”. Mt 6:7,8

Moterėlė daro "kaip jie" - ji irgi gyvena pagal kitonišką evangeliją.

Antai kita persižegnojusi suklumpa po šventu paveikslu. Iš toliau sunku suprasti, kam ji meldžiasi - tapytam paveikslui, drožtai ar iš gipso lipdytai statulai, kurių čia devynios galybės. Tačiau koks skirtumas? Biblijos Dievas draudžia tą ir aną:
“Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!”
Iš 20:4,5

Psalmyne apie tokius žmones ir jų stabus sakoma:
“Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie - žmogaus rankų darbas.
Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;
turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet nesuuodžia;
turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto.
Į juos panašūs bus tie, kas juos daro ir jais pasitiki.”
Ps 115:4-8

Jeigu kurią dieną pamėgintume suskaičiuoti visus oficialiuosius stabus, mums sunkiai pavyktų. Garbinamų mirusiųjų panteonas toks didelis ir taip sparčiai plečiasi, kad visi jų stabai netilptų į pačią didžiausią bažnyčią. Galimas daiktas, gyvendami tie žmonės nusipelnė kitų pagarbos, iš daugelio galėtume pasimokyti, bet juos garbinti ir jiems melstis?..

Ir tikrai: o kas čia blogo, jeigu pagarbinsiu Mariją ir pasimelsiu šventam Antanui?
“Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: 'Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!” - atsakė Jėzus, kai jį gundė šėtonas. Mt 4:10

Pagaliau suskamba varpelis, ir pasirodo ilgais barokiniais drabužiais apsivilkęs kunigas. Parapijos žmonės jį pagarbiai vadina dvasiniu tėveliu. Jis - tik šiaip tėvelis, o štai ten, Romoje, yra tikrasis Tėvas, ir dar - Šventasis. Minios piligrimų susirenka į aikštę prie Šventojo Tėvo sosto, kenčia karštį ir spūstį, bet klykia iš džiaugsmo, kai pagaliau tenka laimė išgirsti Šventojo Tėvo balsą.

Apie šitą tėvystę Jėzus yra dūręs tarsi pirštu į akį:
“Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.
Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,
mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų 'Rabi, Rabi'.
Bet jūs nesivadinkite 'Rabi', nes vienas yra jūsų Mokytojas - Kristus, o jūs visi esate broliai.
Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje”.
Mt 23:5-9

Ką daro tariamieji tėvai ir tėveliai? Daug ką: krikštija kūdikius, šventina stabus, tarpininkauja tarp tikinčiųjų ir jų Gelbėtojo, kuris atėjo į žemę susitikti su žmonėmis betarpiškai, kažkokiais burtažodžiais paverčia duoną kūnu o vyną - krauju…

Šiandien dvasiškasis tėvelis saikdina jaunavedžius mylėti vienas kitą iki mirties, vakar laimino jaunų karių priesaiką. Dabar nesigilinkim, gerai ar blogai kariauti, vardan tėvynės naikinti priešus, o ne melstis už juos ir jiems gero linkėti. Sutelkim dėmesį į patį priesaikos faktą.

Ar Jėzaus sekėjai turi teisę prisiekti?

“O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas,
nei žeme, nes ji - Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas.
Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.
Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”,
- moko Jėzus. Mt 5:34-37

Kitose šalyse yra tradicija prisiekti, padėjus ranką ant Biblijos. Įsivaizduojate? Žmogus prisiekia, laikydamas ranką ant knygos, kurioje parašyta: “Iš viso neprisiekinėkite…”

Kaip jie tuos dalykus suderina?

Manyčiau - niekaip. Žmonės meldžiasi, pasiėmę vieną Evangeliją, o gyvena, vadovaudamiesi visai kita. Todėl dvi knygos viena kitai netrukdo.

“Taip, Dievas uždraudė priesaikas, - pamokslauja internete vienos parapijos kunigas. - Bet jei yra svarbus reikalas…”

Pasaulis turi daugybę svarbių reikalų, dėl kurių Dievo Žodį deda į šoną ir imasi susikurtų tradicijų.

O tradicija - tai juk geras dalykas, ar ne? Kam griauti tai, ką darė mūsų tėvai ir protėviai? Kaip radom, taip ir paliksim, ką gavom, tą perduosim? Ne veltui katalikai savo Tradiciją rašo didžiąja raide, taip ją sulygindami su Dievo Žodžiu…
Bet imame Evangeliją ir skaitome:

“Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu. Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų - puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote”. Mk 7:7,8

Kur tie visi “panašūs dalykai” vyksta? Aukštuose ir prabangiuose namuose, kuriuose daugybė sidabro ir aukso. Tiesa, kiti namai ne tokie aukšti ir ne tokie prabangūs, bet visi jie pagarbiai vadinami Dievo namais. Daugelis religingų žmonių iš tiesų mano, kad Dievas mėgsta gyventi žmonių jam specialiai pastatytose šventovėse.

Skaitome:
 ”Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
'Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? - klausia Viešpats, - ar kokia mano poilsio vieta?
Argi ne mano ranka visa tai padarė?'
Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.”
Apd 7:48-51

Griežtokai pasakyta, ar ne?

Atrodo, šį sykį užteks.

Jau kyla klausimas: ką turi daryti Jėzaus sekėjas, kai šitiek draudimų ir perspėjimų? Kur, kaip ir kam melstis, kai to ir ano negalima?

Jėzaus sekėjas visada gali atsiversti Mato šeštąjį skyrių ir mokytis iš paties Mokytojo:

“Bet kai tu meldies, įeik į savo kambarį ir, užsirakinęs duris, melsk savo tėvą, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris, kuris mato slaptoje, tau atlygins.
Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.
Nedarykite taip, kaip jie. Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.
Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje…”

O kur tie sekėjai yra? Kažkur tarp kunigų, kurie moko antraip, tarp jiems pavaldžių davatkų?.. Jeigu vieną dieną krikščioniai paskaitytų tą knygą, su kuria žaidžia ritualinius žaidimus, jie tikriausiai nustebtų, atradę visai ne tą evangeliją, kurią jie sapnavo du tūkstančius metų.

Komentarai

as

Stiprus straipsnis. Daro įspūdį. Gaila, kad joks vyskupas jo neperskaitys...

Tiesą sakant, rašau ne

Tiesą sakant, rašau ne vyskupams ar kitiems mano Mokytojo priešams. Rašau tiems, kurie dar gali suprasti šį nepaprastą mokymą.
O vyskupai, esu tikras, puikiausiai žino, kas rašoma. Ar ne dėl to jie savo valdomiems tikintiesiems beveik 2000 metų draudė skaityti Bibliją? Kaip jie suvaldytų avinus, jeigu ir tie žinotų, kas rašoma?

super

super

Daryk tep ir ne kitep

Išvis žiauri ta jėzaus ir pono dievo asoba. Mokymas pateikiamas, metodai - tokie kieti ir baudžiantys...nedaryk tos nes bus anas, nedaryk taip nes bus kitaip...per visą bibliją nieko doro - vien tik žiaurios bausmės dievo tvariniams...(dievas ir jo visa tobula esybė - ohoho - o kažkodėl jo pačio darbo rezultatai - apgailėtini, neatidirbti)aiškinimas kelių tūkstantmečių senumo žmogaus supratimu, tai ką prisimąsto ir šiandieniai šventikai - dalis tų paistalų, kažkada užrašytų-perrašytų mirtingo žmogaus ranka...ir tikėti jais (kad ir to paties jėzaus reikalų patvarkymais) bei laikyti pavyzdžiu - tas pats kas prisiskaičius hario poterio nuotykių bandyti apie jų realumą ir naudą aiškint visas likusiam pasauliui kaip tai ...galima nebent paerzint davatkas, parodant tikrąją jų vietą, ne daugiau (va tu darai tep, o jėzus gi sakė kitep - žiū parašyta gi)...
koks tėvas tokis ir sūnus, koks mokytojas tokie ir mokiniai... daugiau reikia džiaugtis gyvenimu o ne melstis savo fantazijoms ir jas interpretuoti, žmogėnai...

Dėl krikščionių ir žydų dievo

Dėl krikščionių ir žydų dievo viskas teisingą, ką tu sakai - pasaulio valdovai jam perkėlė visą savo žiaurumą. Jeigu iš tavęs atėmė duonos plutą ar tavo artimuosius išžudė - tokia dievo valia. Jeigu tu per pasninką neiškentęs suvalgei mėsos gabalėlį - nuodėmė. Štai tokias kunigai sugalvojo vergams moralines žnyples.

Dėl Jėzaus mokymo - kas kita. Jis mokė nepaklusti kunigams, neiti į bažnyčias, nesekti fariziejais (davatkomis), žodžiu, jis mėgino išvaduoti žmogų iš religijos, bet buvo kunigų nužudytas. Prastuomenei tas žmogus patiko, ir jo istorija netruko apaugti legendomis. Nepaprastai ironiška, kad kita kunigų kartą pasiėmė jo vardą ir padarė iš jo dievažmogį, mokymą atmetė, o iš legendos (visų tų stebuklinių pasakų) sukūrė naują, dar žiauresnę religiją,

Šiandien žmones kamuoja dvigubas neišmanymas - davatkos atmeta realiai gyvenusio žmogaus Jėzaus mokymą, nes tiki dievažmogiu Jėzumi, ateistai atmeta dievažmogį Jėzų, o kartu su juo - ir realiai gyvenusio žmogaus antireliginį mokymą.

apie ištraukas

Petrai, vertinu tavo nuoširdumą, bet galvoju, kad kaikuriuos dalykus iš evangelijų ištrauki nekontekstualiai. Visų pirma dėl tų stabų, tai reikia prisiminti, kad tuo metu daug kur buvo garbinami Egipto dievai ir dievybės, kurios buvo susietos su astrologija. Tai reiškia, kad buvo daromos statulos Jaučio, Avino, Liūto žvaigždynams, jiems suteikiant žemišką gyvūnų pavidalą. Tai patvirtina ir įsakymo formuluotė, kurioje skamba daugiskaita. Ar nemanai, kad būtų buvę paprasčiau suformuluoti taip: "Nedaryk jokio Aukščiausiojo atvaizdo ir jo negarbink"? Bet įsakyme skamba daugiskaita: ..."netarnaukite jiems"... Įsakyme jie net nevadinami dievais, o tiesiog "jie". Jei pacituotum ilgesnį gabalą, tai ten parašyta - "Nes aš esu pavydus ir savo garbe su kitais nesidalinu" (tiksliai nepamenu). Vadinasi Dievas priima jam teikiamą garbę, bet tik nenori kad ta garbė tektų tuštiems stabams.

Jėzus niekada neliepė nelankyti šventyklų, juk išvarydamas pirklius iš šventyklos jis ją vadina Tėvo namais. O pats dar vaikystėje klausydavosi raštų, juos išmanė ir gerbė pranašus. Vadinasi šventykloje lankėsi. Žinoma, Jėzus taip pat skatino ir individuolią maldą bei kritikavo tuščią lankstymąsi, jei tik jis tėra parodomasis.

Rožančius nėra daugiažodžiavimas dėl to, kad tai trumpos maldos, kurios kartojant gilina kontempliaciją. Tai turi savitą prasmę, tiesiog gal ne visi tą prasmę pajaučia.

Duonos ir vyno šventinimą juk sugalvojo pats Jėzus, verta perskaityti paskutinės vakarienės epizodą. Pirmąjį hierarchą Petrą irgi paskyrė Jėzus: "Tu esi Petras-uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės". O taip pat paskyrė jam sakramentų galią: "Ką suriši žemėje, tas bus surišta ir danguje, ką atriši žemėje, tas bus atrišta ir danguje".

Kyla smalsus klausimas: Jei krikščionybė nėra Jėzaus mokymas, tuomet, kur yra ta jo minėtoji bažnyčia, įsteigta ant Petro uolos ir kurios nenugalės net pragaro vartai?

Apie nusišnekėjimus

Seniai laukiau bažnytininkų išvedžiojimų. Žiūriu, net tarptautinį žodį žinai - "nekontekstualiai"... Panašu į kvalifikuoto teologo tautologijas.

Jėzus neliepė nelankyti šventyklų... O kiek šventyklų turėjo žydai, kad plepi apie daugiskaitą? Ir tikriausiai Jėzus nesakė, kad Dievas gyvena ne rankų darbo šventovėse, bet žmonių širdyse? Jokiame kontekste šito nėra, melagėli?

Jeigu nebūtumei apsiuostęs šventais smilkalais, tikriausiai būtum atradęs, kad Jėzus ne tik uždraudė melstis "sinagogose bei gatvių kampuose", bet ir pasakė, KUR melstis, o būtent - vienumoje, užsirakinus savam kambarėlyje, akys į akį su Tėvu, savaime aišku, be jokių šventakuprių tarpininkų.

Kai pasiklausai tokio juodaskvernio sukčiaus, tai viskas apvirsta aukštyn kojomis. Jahvė nedraudė garbinti stabų (!), Jėzus neliepė melstis vienumoje, užsidarius kambarėlyje, nedraudė kalbėti ilgų maldų... Rožančius, kurį usžsihipnotizavusios davatkos sūpuodamos burba valandų valandas, nėra ilgas meldimasis, nes sudarytas iš labai trumpų maldų... Cukraus maiše nėra daug, nes jo grūdeliai labai maži. Avių mėšlo niekada nebus daug, nes avys šika mažais spiriukais, tokiais lyg rožančiaus šventais bumbuliukais... Ar vaikystėje nesi gavęs šventu paveikslu į galvą?

Aš suprantu, kad galima diskutuoti bet kokia tema, net apie daugiavaikės mergelės Marijos nekaltybės plėvelę, visgi yra riba tarp argumentų ir neurotinio neigimo. Kiek žinau, neurozėms "oponuoja" psichiatrai, į juos ir kreipkis.

Skaityk - sužinosi

O tu skaityk Bibliją - nereikės klausinėti. Ten dievas apie save sako, kad jis ne tik pavydus, bet ir kerštingas - keršija per kelias kartas nieko dėtiems žmonėms.

Antanas

Kalbant ta tema verta būtų prisiminti, jog dar prieš 50 metų eiliniam žmogui Biblija buvo tabu. Kodėl? Apie tai rašiau http://aistis.eu/index.php/praeitis
Teisingai, Petrai, pastebėjai, kad Biblijoje parašyta vienaip, o bažnytininkai daro dažnai visai priešingai.
Tiesa, siūlyčiau neplakti į viena ST ir NT. ST yra žydų gąsdinimo knyga, siaubo istorija, surašyta Mozės, siekiant, kad žydai bėgant tūkstantmečiams nepamirštų to, ką Mozė jiems į galvas įkalė per 40 metų, vedžiodamas po dykumą ir už menkiausią prasižengimą, nepaklusnumą liepdamas užmėtyti prasikaltusį akmenimis.
Įdėmiau paskaitę NT gana nesunkiai įsitikinsime, kad Jėzus atsargiai, po truputį „stepas paskui stepą“ stengėsi žydus išvaduoti iš tos Mozės įkaltos vergystės.
Supraskime, jeigu Jis tada būtų žydams pasakęs, kad išmeskit tą ST ir aš jums tuoj padiktuosiu naują, tai būtų buvę jo paskutiniai žodžiai.
Todėl Jis turėjo labai atsargiai, taktiškai, po truputį prijaukinti nors keliolika surastų imlesnių žmonių prie kiek kitokių tiesų.
Štai per šabą išgydęs žmogų Jėzus sako: „Ne žmogus sukurtas šabui, bet šabas žmogui“, kai tuo tarpu Mozė, pastebėjęs, jog žydas per šabą paėmė nuo žemės kelis pagalius, norėdamas įmesti į ugnį, liepė jį užmušti akmenimis.
Kai Jėzaus mokinys paprašė leisti jį palaidoti tėvą, o tada jau jis seksiąs paskui Jėzų, šis juk aiškiai pasakė: „palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. Žodžiu tie, kurie įsikibę laikosi ST – mirę.
Net kai Jėzaus paklausė apie 10 Dievo įsakymų, Jėzus pasakė vienintelį, kuris privalomas, kuris dabar krikščionių įvardijamas kaip svarbiausias, bet kurio visai nebuvo ST. Kas bent kiek susipažinęs su psichologija, puikiai žino, kad žodelio „ne“ pasąmonė „nevirškina“. O 10 įsakymų... „nežudyk, nepaleistuvauk, nevok...“ iš tiesų būtent ir pratina žmogų nusikalsti.
O dar aiškinimas, kad žmogus gimsta nusikaltėliu...
Be to Jėzus aiškiai sakė, kad ne sveikiems reikia daktaro. Taip Jis juk aiškiai pasakė, kad atėjo ne pas pagonis, kurie lyginant su žydais – angelai, bet atėjo gelbėti žydų tautos.
Ir nei Jėzus steigė kokius sakramentus, nei liepė poteriauti, kaip teisingai ir rašo čia Petras.
Paimkim konkretų pvz. iš NT: Kai Jėzus atėjo prikelti mirusio Lozoriaus. Juk pilnas kiemas buvo verkiančių giminaičių. Jeigu jau Jėzus būtų norėjęs išmokyti žmones šliaužioti keliais, geresnės progos to pamokyti nė nesugalvosi. Pasakei giminaičiams: „Suklupkit, papoteriaukit ir aš prikelsiu Lozorių“. Bet Jis paprasčiausiai pasakė: „Nuriskite akmenį“. Ir po to sušuko: „Lozoriau išeik!“
O dėl visų dabartinių bažnytininkų, tai tik dabar jie yra pasimetę, patys nelabai susigaudo, kam tarnauja, iš ko turi mokytis... O praėjus ~ 300 metų po Jėzaus mirties, kai fariziejai, kurie patys (tiksliau jų buvę mokytojai) nukankino Jėzų, pamatė, jog Jo mokslas perdaug gajus ir sunkiai sekasi jį įveikti tiesiogiai konfrontuojant, apsiskelbė esą krikščionys, surašė bažnyčios įsakymus, su laiku prikūrė įvairių ceremonijų, apeigų ir apgaudinėjo nesusigaudančius žmogelius, vaidindami Jėzaus pasekėjus, bet iš tikro darydami atvirkščiai.

Skirtingos knygos

Taip, Antanai, aš nemaišau ST ir NT. ST apskritai yra žydų tautos kūrinys, nors daugelis pasakų ir legendų pasiskolinti iš kaimyninių tautų, o štai NT redaguotas ir tvarkytas romėnų, pritaikytas naujai romėnų religijai - krikščionybei. Keista, kad NT išliko antireliginis Jėzaus mokymas - tikriausiai todėl, kad jis buvo nukreiptas būtent prie žydų religiją, o romėnai, po žydų sukilimo norėdami sunaikinti žydus, tikėjosi su NT sunaikinti jų religiją. Mano galva, žmogų išlaisvinantis antireliginis Jėzaus mokymas yra pati vertingiausia NT dalis. Dėl jo ilgus šimtmečius krikščionybė draudė žmonėms skaityti evangeliją, versti ją į nacionalines kalbas.

Labai geras straipsnis. Noriu

Labai geras straipsnis. Noriu jums pasiulyti perziureti sio zmogaus pamokslus. Atleiskite jei esate jau pazystami :)Sekmes jums ir dziaugiuosi, kad kalbate drasiai, be uzuolanku.
(religinė davatkos reklama išvalyta - P.D.)

Kam man tarpininkai, kai yra originalas?

Kam man kunigų, pastorių, popų ir kitų šamanų pliurpalai apie evangelijas, jeigu pats galiu jas perskaityti? Ar aš bemokslis neraštingas, skaityti nemokantis tamsuolis, ar aš bukaprotis religingas davatka, ar psichuojantis sektantas?..

As kaip inzinierius ir mokslo

As kaip inzinierius ir mokslo zmogus sakau, Dievo nera! O jus kvaileliai tikekit toliau...

Nedidelis nuokrypis nuo

Nedidelis nuokrypis nuo temos.
Ne karta sapnavau pranasaujancius sapnus. Kaip sapnavau taip ir nutiko. Negaliu ju sau paaiskinti net kaltindamas pasamone nes sapnuose buvo nepazystamu zmoniu apie kuriuos pasamone zinoti negalejo.
Pavyzdys ziema ant stogo apvirtusi svetima masina.

Gal zmoniu pasamone miegant bedrauja telepatiskai. Pauksciai jaucia magnetini lauka ir yra tokiu pauksciu kurie nesustojant nuskrenda 10 tukst km. Visai realu jei zmoniu pasamone nakti bendrauja radijo bangomis:)

Tiktrai susirašinėja

Taip, nėra jokios abejonės, kad mūsų pasąmonė sapnuose bendrauja su teletabiais ir čiupakabromis, o mums būdraujant, susirašinėja su jais elektroniniu paštu.

Visi esame girdeje apie

Visi esame girdeje apie Biblijini pragara.
Neseniai prisiminiau, kad po zeme egzistuoja mokslinis pragaras su istirpusia lava, skystu zemes branduoliu, kuris formuoja zemes mangnetini lauka, ir kuri stipriai atakuoja saules magnetinis laukas, kad net uzsidega elektros pastotes.
Po zeme nuolatinis pragaras, ugnikalniai kartais paspjaudo to pragaro irodymu.

Velnių buvimas įrodytas

Taip, ugnikalnių išsiveržimai yra geriausias įrodymas, kad po žeme egzistuoja katalikų bažnyčios pragaras, kur velniukai smaloje verda bažnyčiai nepaklususius eretikus. Būna, kad velniukai per daug įkuria ugnį, puodas užverda, ima kunkuliuoti ir spjaudytis karšta smala.

Tarkime bukas zmogus klaus is

Tarkime bukas zmogus klaus is kur ugnis po zeme? Juk nesakysi kad del slegio istirpsta uolienos, durnium palaikys, nors durinius bus jis. Paprasciau iaiskinti kad velniai kuria peciu (velniskas slegis:)) ). Esme, kad po zeme egsistuoja ugnis:)

Suku link to, kad jei yra sumeluota, tai yra ir dalis tiesos.

Kazkada karietas trauke arkliai, tada pranasavo kad karietos riedes pacios be arkliu. Ar taip gali buti?? atejo dabar metas, visai vazinejames tokiomis karietomis :)

Melo religija

Iš tiesų viskas yra atvirkščiai.
Jeigu žmogus klausia, iš kur ugnis po žeme. tai jis visai ne bukaprotis. Protingas ir sąžiningas žmogus, be bukaprotis kunigas, galėtų jam protingai paaiškinti, ir žmogus viską suprastų.
Visa bėda, kad melo religija siekia žmonės daryti bukus, tamsius ir neišmanėlius. Šiandien sunku patikėtų, kad tamsuolių popiežius Jonas XX gamtos dėsnius buvo paskelbęs erezija. Kur čia tiesa, kur čia bent pusė tiesos?
Melo bažnyčiai reikia tamsuolių ir bukapročių, kad būtų lengviau valdyti. Argi protingas žmogus tikės juodaskvernių sukurtu pragaru, arba ta pasaka, kaip dievas įtaisė mergelei vaiką, o ta mergelė, penkių vaikų motina, išsaugojo nekaltybės plėvelę?..
Juk tai aferistų pasakos bukapročiams!

Moksliškai kalbant

Moksliškai kalbant po žeme nėra ugnies, tik aukšta temperatūra atsiradusi nuo gravitacijos sukeltos slėgio. Degimas yra oksidacija, t.y. medžiagos jungimasis su deguonimi. Pridursiu, jog kvailį galima maitinti pasakomis, bet melas, kad ir koks komfortiškas ir saldus, netaps tiesa.

Ačiū už taikliausiai

Ačiū už taikliausiai suformuluotas ir dar taip gausiai citatomis pagrįstas mintis. absoliučiai tiksliai. taip ir yra. stebina ne tik techniniai išradimai jūsų svetainėje, bet ir laisvo, mąstančio žmogaus mintys... ačiū Jums. jeigu būsiu Lietuvoje, tikrai norėčiau Jus aplankyti. tokių žmonių reta belikę. sėkmės. daina

Persisunkes pykcio straipsnis

Persisunkes pykcio straipsnis, parasytas zmogaus, kurio sirdis zaizdota ir suzeista sunkaus gyvenimo. Nuosirdziai linkiu tau, Petrai, dievo palaimos ir dvasios ramybes. Cia be sarkazmo.

Įrodinėjimas į autorių

Šį nusispjoviną turėjau ištrinti, nes jis parašytas nemokančio ir negerbiančio lietuvių kalbos, negana to, už nekultūrą turėjau anonimą  blokuoti. Bet palikau kaip pavaizdumo priemonę mąstymo klaidoms analizuoti.

Viena dažniausių ir tikintiesiems būdingų logikos klaidų yra autoritarinis įrodinėjimo būdas. Jis remiasi ne argumentais ir jų analizę, bet požiūriu į autorių. Vienu atveju remiamasi autoriaus autoritetu: pasaulis sukurtas per 6 darbo dienas, nes taip parašyta Biblijoje; Marija gyva nunešta į dangų, nes tai paskelbė neklystantis popiežius; kvantinė mechanika yra absurdas, nes taip sakė Einšteinas ir t.t. Visas bažnyčios mokymas remiasi Autoritetu, kurį ji rašo didžiąja raide.

Atrodytų priešingas, bet iš tiesų toks pat autoritarinis yra įrodinėjimas į autorių. Oponentas nesiima nagrinėti ir triuškinti autoriaus teiginių, nes to dažniausiai neįstengia, jis eina daug paprastesniu keliu - atakuoja autoriaus autoritetą. Girdi, autoriaus kalba netiesą, nes jis bedievis, Hemingvėjus rašė nesąmones, nes jis alkoholikas, Froido psichoanalizė neveiksminga, nes Froidas buvo žydas ir t.t.

Šitas logikos klaidas itin dažnai daro autoritariškos asmenybės. paprastai jų griebiamasi iš bejėgiškumo, kai oponentas neturi kuo atremti autoriaus pateiktų faktų. Būna, kad autoritaras, atakuodamas autoriaus asmenybę, jai projektuoja savo yda, psichikos trūkumus ir kitas bėdas. Štai manęs nepažįstantis oponentas imasi nagrinėti mano būdo bruožus, priskirdamas man sunkų gyvenimą, kažkokias širdies žaizdas ir pyktį. Iš kur jis visa tai ištraukė? Kodėl jam būtent tai atėjo į galvą?

Dabar atkreipsiu dėmesį į loginį prieštaravimą. Oponentas atakuoja asmenybę, žeminą ją, priskirdamas jai nebūtų savybių ir kartu linki "palaimos ir dvasios ramybes". Kas čia per triukas? Ar tik ne profesinis juodaskvernio fokusas?