Štai mėlyna liepsnelė. Tokia spalva dega metano dujos. Viskas labai paprasta: atsuki rankenėlę, biodujos vamzdžiais pačios ateina iki viryklės ir dega mėlyne liepsna. Jos nekainuoja nieko - kainuoja tik pati įranga. Žaliava biodujoms - skystas mėšlas, nupjauta kiemo žolė, krituoliai obuoliai, kitos biologinės atliekos. Dabar - išsamiai apie visą sistemą.

Biodujų idėja yra paprasta kaip trys kapeikos. Jeigu į sandarų indą pripilsi skysto mėšlo, jame netrukus ims gamintis dujos, daugiausia - metanas, o po dviejų savaičių metano koncentracija bus pakankama, kad biodujų mišinys degtų. Tai natūralus reiškinys, pūvant organinėms medžiagoms, biodujos gaminasi ir gamtoje. Visas gudrumas jas surinkti ir panaudoti už kurą.

Kokio dydžio turi būti tas sandarus indas, kad jame prisigamintų buitinėms reikmėms užtektinai dujų? Mes su Vincu nusipirkome 30 kubų metalinę bačką, kažkada naudotą mazutui laikyti. Įkasėme stačią į žemę, prieš tai išpjovę jos viršų.

  

Matote stotą plastikinį vamzdį, einantį gilyn į žemę. Ten po žeme jis sujungtas su bačka. Kitoje bačkos pusėje yra kitas, tik gerokai plonesnis vamzdis. Pro jį mums kaimynas ūkininkas pripylė į bačką 25 kubus skysto mėšlo:

Bačka atvira, dabar reikia ją užsandarinti. Mes dėjome guminę membraną. Darėme taip: prie bačkos klijavome guminę tarpinę, tarpinę tepėme hermetiku, o tada dėjome membraną ir veržėme skardine juosta. Labai svarbu, kad per suveržimą neitų nei burbuliukas dujų. Sandarumą Vincas tikrino šampūno putomis.

 

Jokių stebuklų, jokios alchemijos. Atėjo laikas, membrana nuo dujų išsipūtė. Po ja telpa 5 - 7 kubai dujų. Kad būtų geresnis slėgis, ant jos užmetėme kelias senas automobilių padangas. O patį generatorių uždengėme polietileno plėvelės kupolu - tokiu savotišku šiltnamiu. Po juo ir šilčiau, ir saugiau.

Iš esmės to būtų gana. Dabar galima nuo bačkos iki namų atsivesti dujotiekį ir laukti, kada dujos pasidarys degios. Mat iš pradžių labiau gaminasi anglies dvideginis, ir maždaug dvi savaitės dujų mišinys kurui yra netinkamas.

Mes nusprendėme procesą šiek tiek pagreitinti. Kuo šiltesnė yra biomasė, tuo greičiau ji yra, tuo sparčiau gaminasi dujos. Dujų generatorių galima šildyti, sudeginant dalį gautų dujų. Bet tai - brangu. Ar ne paprasčiau būtų šildyti saule?

Bačkoje paskandinome keliasdešimt metrų daugiasluoksnio vamzdžio, kuris dabar tarnauja už šildytuvo "gyvatuką". Mano bičiulis Valius padėjo pasidaryti keturis nemažus saulės kolektorius, kuriuos pastatėme netoli dujų generatoriaus. Saulės kolektoriai sujungti su "gyvatuku", sistemoje cirkuliuoja antifrizas, kurį varinėja elektroninio valdiklio valdomas cirkuliacijos siurblys.

Iš pagalbinių priemonių dar reikėtų paminėti burbuliatorių - maišytuvą ir sieros vandenilio filtrą. Burbuliatorius reikalingas laužyti plutą, kuri neišvengiamai susidaro dujų generatoriuje, jeigu jame stovi nejudinama biologinė masė. Burbuliatoriui mes panaudojome seną šaldytuvo kompresorių. Jis ima iš generatoriaus dujas ir vamzdeliu burbuliuoja atgal į generatoriaus apačią. Burbulais sulaužius plutą, dujų gamyba pagreitėja.

Kartu su metanu, anglies dvideginiu, vandeniliu iš pūvančios biomasės išsiskiria ir sieros vandenilis - labai nuodinga ir metalus ardanti medžiaga. Norint, kad burbuliatoriaus kompresorius veiktų ilgiau, o ir pats metalinis generatoriaus korpusas taip greit nerūdytų, sieros vandenilį galima surinkti ir pašalinti. Tam tinka geležies rūdžių filtras. Mes iš tekintojų gavome metalo drožlių, užpylėme jas vandeniu, palaikėme kelias savaites, kol ėmė rūdyti. Tada supylėme į sandarią plastikinę bačkelę. Dabar biodujas leidžiame per tą filtrą, kur geležies rūdys sugeria sieros vandenilį. Labai paprasta tokį filtrą išvalyti - atsuki bačkelės dangtį, ir sieros vandenilis pats išgaruoja. Svarbu nestovėti arti ir jo neuostyti. Štai visas filtras:

Manęs skaitytojai klausia, kiek reikia supūdyti mėšlo arba žolės, kad buičiai dujų užtektų ir netrūktų. Iš tiesų biomasės reikia labai mažai, mėšlas reikalingas tik pradžiai, "užkūrimui", nes su mėšlu generatorius gauna metanogeninių bakterijų. Kai dujos generatoriuje jau ima veistis pačios, jas galima šerti nupjauta kiemo žole, krituoliais obuoliais, sugedusiu maistu. Aš dujas gaminu iš kiemo žolės. Paprasčiausiai pjaunu žoliapjove, pilu į du kubo talpos konteinerius, maišau su vandeniu ir jau išpuvusia biomase, kurį išbėga pro generatoriaus išpylimo vamzdį. Paskui, kai įvyksta pirmoji irimo stadija (hidrolizė) - į generatorių.

Ar man biodujų užtenka? Užtenka ir lieka. Tiek jų, kiek pasigamina, nesunaudotų ir labai didelė šeima. Vadinasi, perteklių galima būtų vasarą slėgti atskiroje bačkoje, o žiemą naudoti namo šildymui.  Bet tai - jau kitas, ateities projektas. Mes čia skelbiame tik išbandytus ir patikrintus dalykus.

Vincas nupiešė membraninio mūsų generatoriaus schemą su visomis smulkmenomis.