2. Naujieji sektantai. Netikras pavojus dėl netikros kaltės

Kategorijos: 

Mano draugo sesuo dar nemoka kalbėti netikromis kalbomis, bet nieko tokio. Ji susidėjo su sekmininkais ir apytikriai žino, ką Šventoji Dvasia pasakys, jeigu pradės kalbėti jos lūpomis. Visa Biblija yra parašyta Šventosios Dvasios, skaityk ir suprasi, be to, paaiškina pastorius, kaip viską reikėtų suprasti.

 

Dabar ji daug ką žino. Anksčiau gyveno  tamsoje, dabar metė gerti, surado Dievą ir laksto kaip angelas. Tiesa, ji dar neatgimė, bet kai Šventoji Dvasia įsikūnys joje, tada ji atgims ir tikrai bus išgelbėta.

 

Nuo ko išgelbėta? Kas ją užpuolė?

 

Naujajai sektantei keista, kad nesusipratę žmonės nežino tokių paprastų dalykų. Jie nemato ženklų, kurie rodo, kad netrukus ateis pasaulio pabaiga, o tada bus paskutinis teismas, ir visi teisiamieji nukeliaus į pragarą amžinosioms kartoms.

 

Kas tie teisiamieji?

 

Kaip tai - kas? Visi žmonės! Teismo išvengs tik tie, kurie ateis į sekmininkus ir atgims dvasioje. Tiems bus dovanota kaltė.

 

Kokia kaltė? Kuo kaltas vaikas? Ar kūdikis kaltas, kad gimė?

 

Kaip tai - nekaltas? Kiekvienas kaltas, kad ginė, nė vieno nėra be kaltės!  Jeigu naujagimis nieko pats nespėjo iškrėsti, tai kalti buvo gimdytojai, o jis kažkokiu būdu paveldėjo kaltę. Taip parašyta Biblijoje, o Biblija yra įkvėpta Šventosios Dvasios ir klysti negali. Taigi galite eiti į gimdyklas, rinkti ką tik gimusius kūdikius ir šaudyti vietoje. Arba ne - kišti į verdančią smalą ir taip kankinti juos amžinybę.

 

Bet palaukte... Ne, jūs šito daryti negalit, tą malonumą palikite gailestingajam Dievui.  Pats teisingasis Dievas po paskutiniojo teismo imsis visų, įskaitant kūdikius. Jis gimusius, bet neatgimusius dvasioje kūdikius siųs  amžinosioms kančioms.

 

Žodžiu, patys neteiskit. Bet jeigu pamatysit kur nors mušamą žmogų, žinokit - be reikalo niekas nemuša. Ir jeigu kas nors nuskriaus jus pačius, prisiminkite - tai teisingumas. Tai atpildas už jūsų pačių arba jūsų tėvų, senelių kaltes.  Neburnokit dėl to, neieškokit teisybės, nes jūsų skriauda ir yra teisingumas. Auka visada kalta.

 

Sakote - beprotybė, kažkoks išskirtinis sektantų nusišnekėjimas?

 

Neskubėkime vertinti, nebūkim tokie kategoriški. Apsidairykim aplink.

 

Štai laikraštis rašo, kad parke kažkas vėlų vakarą išprievartavo moterį. Ką sako skaitytojai?

 

- O ko ta kekšė vakarais slampinėja po parkus? - klausia kažkoks komentatorius. - Taip jai ir reikėjo.

 

Sukčius senukui pažadėjo du milijonus ir išviliojo du jo paskutinius tūkstančius.

 

- O ko godišius toks žioplas? - sako žmonės. - Pats kaltas, kad leido sukčiui vedžioti už nosies.

 

Kaimynų vaikui pavogė piniginę.

 

- Pats kaltas! - šaukia motina. - Ko nesaugojai?

 

Dabar suveskim galus. Kaltas ne prievartautojas, ne sukčius, ne kišenvagis. Kalti tie, kuriuos prievartauja, kuriuos apgaudinėja, kuriuos apvagia. Visada yra kaltos aukos.

 

Socialinėje psichologijoje tai vadinama stereotipais arba socialiniais prietarais. Jų yra daugiau, o šitie kyla iš  neteisingos prielaidos, neva pasaulis yra teisingas ir viskas jame vyksta pagal kažkokius teisingumo dėsnius arba labai teisingus įstatymus. Bet kokia nelaimė, bet koks nusikaltimas - tai teisingumo aktas.

 

Štai dabar žinome, kad prietarai turi labai stiprų religinį pagrindą. Arba gal ne - religija turi labai tvirtus ją palaikančius prietarus...

 

Dėl kaltės viskas aišku, belieka laukti bausmės. Kaip sako draugo sesė  sektantė, kol kas Dievas žmonės baudžia po vieną, bet išmuš valanda, ir jis visą pasaulį baus vienu sykiu.

 

Pavojus! Vyručiai, visi - į bažnyčią!