Paskelbė Petras Sek, 2019/02/24 - 11:54.
Kategorijos:
Antra savaitė einu per žmones, agituoju už Algirdą Meiženį ir, žinoma, už save.
- Petrai, o ką tu žadi? - klausia žmogus.
- Žadu, kad mes su Meiženiu išversime konservatorius. Ar negana?
- O, per akis!.. - sako žmogus, ir mes abu juokiamės.
Kitam mano rinkėjui ir to negana.
- Pažadėk ką nors konkreč, - erzina jis mane. - Dar neišmokai?
Apžiūrėjau jo trobą, kiemą ir stogus, tada pradėjau žadėti:
- Stogas jau negražus, šiferis senas. Apdengsiu jį sūriais, dešromis paramstysiu sienas, kiemą išklosiu šokolado plytelėm...
- Gana, gana!.. - juokiasi tas. - Nė vienas konservatorius tiek nežadėjo!
O mano kaimynas Vytautas pats užsisakė pažadą:
- Tai jau dabar, kada tave išrinksiu, keliukas iki mano sodybos bus asfaltuotas?
- Taip, žinoma, asfaltuotas. Bet ne iškart. Pirma bus asfaltuotas keliukas iki mano sodybos, o jau paskui, kitą kadenciją - tavo...
- Taip, žinoma, Petrai, - sutiko kaimynas. - Jeigu eini į valdžia, pirma turi savimi pasirūpinti.
Ir mes sukirtome rankomis.
Užliūliuotas tokios sėkmės, ėmiau girtis savo jaunystės draugui Aleksui, kuris visą gyvenimą dirbo laiškininku:
- Kaip čia man nesunku agituoti už Meiženį, - sakau aš jam. - Visi čia apie Kaltinėnus mane pažįsta, visi tokie draugiški, aš toks populiarus, vos ne žvaigždė!
- Petrai, neįsijausk, - nuramino mane jaunystės draugas, kuris visą gyvenimą nešiojo žmonėms laikraščius, laiškus ir pensijas. - Būtumei konservatorius - niekas tavęs nepažinotų ir pasibaigtų visi populiarumai.
O labiausiai mane nudžiugino paskutinis jo sakinys:
- Žinok, čia yra toks bjaurus keiksmažodis - konservatoriai!
Žmonės tikriausiai prisimena, kaip konservatoriai buvo pavogę jų pensijas, o paskui valdžia sugrąžino jau nuvertėjusias?
- Petrai, žmonės viską prisimena!..
Naujausi komentarai