Kada  išgirdau šitą istoriją, man pasišiaušė plaukai. Juk manęs galėjo nebūti! Nei manęs, nei brolio, nei seserų. Būtų sušaudę vokiečiai mamą - nė vienas nebūtume gimę.

Tai atsitiko karo pradžioj, kai vokiečiai puolė rusus. Šioks toks tankų susišaudymas buvo prie Kaltinėnų, o kažkur prie Ašvijos virš Dirgėlų kaimo vokiečiai pašovė rusų lėktuvą.

Rytą mama eina į tvartą - kažkas daržinėj dejuoja. Žiūri - žmogus! Visas kraujuos.

- Išsigandau baisiausiai, puoliau pas tėvą. Tas nuėjo žiūrėti. Pasirodo, sužeistas rusų lakūnas. Vargšas šoko su parašiutu iš pamušto lėktuvo, susilaužė koją. Mūsų tėvas buvo tarnavęs kare, mokėjo taisyti sulaužytus kaulus. Dėjo jam prie kojos tokį pagalį, surišo skudurais. Mes tam kareiviui nešdavom valgyti. Paslėpėm šienuose. Vieną dieną į mūsų kiemą įvažiavo būrys vokiečių. Klausia, ar nematėt rusų kareivio? Mums per nugarą šiurpas nuėjo. Nematėm, nematėm, sakome vokiečiams. O juk nueis į daržinę, ras... Vokiečiai klausia: gal šnekėjo kas nors? Lėktuvas nukrito, yra parašiutas - lakūno nėra. Tikriausiai sužeistas, toli negalėjo nueiti... Ar negirdėjot nieko? Ne, ne, kur mes girdėsim! Paskui jie apsidairė kieme, sako, matom, kad esat ūkininkai, žmonės rimti, bolševiko neslėpsit.Sėdo į mašiną ir išvažiavo, net neieškoję po daržinę. O juk būtų ruselį radę, tikriausiai sušaudę...

Paskui ji suprato, kad vokiečiai būtų sušaudę ir ją, ir tėvą, ir brolį Kajatoną, ir sesę Marytę. Visa giminė tą dieną būtų ir pasibaigusi.

- Mūsų tėvas mokėjo rusiškai, nueidavo pas tą kereivį ir pasišnekėdavo. Pranešdavo jam visas žinias. Nors vokiečiai draudė, jis patyliukais pasiklausydavo radijo. Turėjo tokią senovinę su ausinėmis... Rudeniop vokiečiai jau buvo netoli Maskvos. Tėvas sakė tam rusui: iškasim daržinėje bunkerį, prakentėsi kaip nors. Vokiečiai jau prie Maskvos, kur tu nueisi? Bet rusas tuo netikėjo. Jis sakė, kad tai - propaganda. Fašistai meluoja, ir tiek. Negali būti, kad jie pralaimėtų. Jo koja sugijo, jis sustiprėjo visas, susiruošė eiti. Tėvas mėgino dar atkalbėti, bet kur tau! Kai atsisveikinom, jis pažadėjo grįžti. Sako, grįšiu tuoj pat, atsidėkosiu. Kur tau sugrįš! Nušovė žmogelį kur nors pakeliui. Iki Panevėžio vargiai nuėjo...

Išgirdęs šitą istoriją, buvau sukrėstas ir sužavėtas.

- Mama, reikia rašyti! Kodėl niekam nepasakoji?

- O ką čia rašysi? - nustebo mama.

- Na, juk tai žygdarbis!

- Koks žygdarbis, ką čia nusišneki? Žmogui aptvėrėm koją, davėm pavalgyti - žygdarbis?

- Bet jus galėjo sušaudyti! Neišdavėt vokiečiams.

- O tai tu būtum išdavęs? - mama į mane pradėjo žiūrėti kažkaip labai atidžiai, ir man tas nepatiko. - Tu rastumei daržinėj sužeistą žmogų ir jam nepadėtum?

Nuo tos minties man pasidarė baisu, bet ji žiūrėjo taip atkakliai, kad nusileidau šiek tiek:

- Na, gal ir būčiau padėjęs...

Mama, visada tokia rami, staiga pasišiaušė, pasibaisėjo manim ir ėmė rodyti  sesėms:

- Jūs tik paklausykit, ką šneka šitas varlė! Aš jį auginu, lepinu, atleidžiu visas šunybes, o jis, matai, gal ir padėtų žmogui!.. Ir iš kur toks utėlė išaugo?

Man ta kalba jau nepatiko visai, čiupau už kepurės ir kaip visada, kilus kokiai pedagogikai, dingau iš trobos.

Taip ta visai paprasta istorija liko mūsų šeimoj.

Čia toji visai ne didvyrė mūsų mama stovi centre, šalia jos sesuo Marytė ir jos vyras, mūsų tėvas Antanas Dargis.1946 metai.

Visą apybraižą skaitykite čia.