Šiandien pabudau oficialus pensininkas. Man pinigų dar nemoka, bet skaitliukas jau sukasi. Kaip diena, taip 10 eurų. Mažiausiai!
Savaitgalį atšvenčiau išleistuves, nuvažiavau į Palangą, pasėdėjau ant pensininkų suoliuko.
Koks jausmas? Sakyčiau, nieko labai ypatingo. Rytinė mankšta, prausimasis, svarstyklės... Tiek patys 92,5 kilogramo. Jau 10 metų, kai išmokau valdyti svorį, tai didelių stebuklų nebūna - kartais pašoka iki 95, bet vėl nukrenta iki 90. Kai atradau, jog maistą klaidingai naudoju vietoj raminamųjų, ėmiau vengti dirgiklių, tokių kaip televizorius ir kita propaganda. Nėra dirgiklių - nereikia raminimo. Ramybė ir taip.
O darbas? Netrukus važiuosiu rinkti medžiagos apybraižai, rytoj atvažiuos Juozas, spausime sultis. Jau bene 10 metų, kai pabėgau iš konvejerinio redakcijos darbo ir pats planuoju savo dienas. Nei man kas nurodinėja, nei aš nurodinėju ar taisinėju kitų rašliavas. Komanduoti kitiems yra tokia pat vergija, gal dar baisesnė, tik nuo kitos pusės. Kada tai atradau, mečiau karjera vadinamas grandines. Tapau gana apylaisvis. Bet tai atsitiko ne vakar - gerokai anksčiau, tikriausiai prieš 10 metų.
O laisvės jausmas? Šiek tiek yra. Juk šiandien man priklauso 10 eurų. Mažiausiai. Dar nežinau, kiek man mokės, bet Juozas paskaičiavo, kad ne mažiau 300, o jei įrodysiu visą darbo stažą, tai gal ir 320. Iš viso dirbau 44 metus, bet kol kas galiu įrodyti tik 35, dar reikės įtikinti teismą, kad 9 metus buvau Radviliškio rajono laikraščio "Kominizmo aušra" skyriaus vedėjas. Neliko nei komunizmo, nei laikraščio, nei dokumentų. Bet jei Rimantas Petrikas garbingai paliudys apie mano sunkų ir nelengvą darbą, teismas turės patikėti. Juk aš netgi turiu gėdingų garbės raštų iš tos redakcijos. Labai abejoju, ar pats Rimantas Petrikas turi.
Ar dabar išgyvenčiau, jei šautų į galvą mesti visus tuos apybraižų rašymus?
Kiti išgyvena ir iš mažesnių pinigų, net gyvendami mieste ir mokėdami baisiausius mokesčius. O aš moku tik už elektrą, ryšius (telefoną, internetą) ir valstybinį šiukšlių reketą, kuris kol kas nėra labai didelis. Man nekainuoja buto šildymas (turiu savo malkų), dujos (esu biodujų verslovės savininkas), vanduo, kanalizacija, alkoholiniai gėrimai ir nikotinas. Kol kas nekainuoja ir vaistai, nes bičių pikio tirpalo, pantokrino ir bebrinės profilaktikai pasidarau pats, o kitko dar nereikia.
Parvažiavęs iš tų apybraižų traukinsiu varškę, suksiu sviestą. Pieno produktai per mėnesį man kainuoja 10 aurų - tiek moku už pieną kaimynams ūkininkams. Duonos šiandien nekepsiu - mačiau, dar yra pusė kepalo.
O svarbiausia, man nekainuoja kurortas, kuriame gyvenu jau 13 metų, pabėgęs iš miesto kalėjimų. Kada atsibosta slampinėti be darbo, ko nors imuosi, tarkim, darau ekonomaizerį. Gal padaryti ir jums? Juk aš dabar pensininkas, turėsiu marias laiko.
Nors nelabai... Velnias žino, kaip bus. Bet, jeigu įkyrės, galėsiu spjauti į viską ir mesti. Ir tas apybraižas, ir ekonomaizerius, ir visokias ten hidroponikas... 300 eurų tikrai užteks!

Ai, pamiršau! Kai nuvažiavau į Palangą, labai nustebau, neradęs bobų pliažo. Matyt, bangos nuplovė. Gal ir gerai? Nėra ko žargstytis plikoms. Juk mes, rimti, solidūs senjorai, apie tokius dalykus nuo šiandien nebegalvojam. Ir bobų vasaros šiemet nebus. Per daug ilga tikroji.