Taip, žmogeliuk, ir naujoji romėnų bažnyčia išėjo dar galingesnė, nei buvo, o naujoji religija - dar baisesnė, nei visos kitos anksčiau. Iki krikščionybės žmonės iš meilės žmonių bent nekankindavo ir nekurdavo tokių efektingų kankinimo technologijų. Nesuprantu, kodėl žmonės po to nenori tikėti krikščionišku gailestingumu? Mūsų Motina Bažnyčia per daug jiems nuolaidžiavo, per mažai išnaikino krikščionybės priešų?
Vienam kitam šiandien kryžiais praskeltume galvą, ir vėl grįžtų krikščioniška meilė bei atlaidumas. O ir Jahvė ant debesų pasilinksmintų - nereikėtų nei televizoriaus. O dabar karštai pasimelskime už nusidėjėlius.
Tai jau sugalvota - yra išrasti šilumos siurbliai. Turiu pasidaręs ir aš. Vieno kilovato galingumo šaldytuvo kompresosius varinėja freoną ir šaldo tvenkinio vandenį, šilumą atiduodamas trobai. Vienas kilovatas elektros duoda tris kilovatus šilumos. Tačiau, brangstant elektrai, tai jau darosi ne taip ir idealu... Viena šilumos kilovatvalandė dabar jau kainuoja (šilumos siurbliui "atpiginus" ją tris kartus) 15 centų. Tai daug brangiau už malkas ir abejoju, ar pigiau už dujas... Dabar šilumos siurblį įjungiu, tik kur nors išvažiuodamas.
butent Petriuk,svarbiauisia ir baznycia nugriove, uz ka ir buvo nukriziuotas, beja ji perskilo pusiau per pati nukryziavima,bet zydai su romenu pagalba ja greit atstate ir dar galingesne, ir kad nepamirstu savo prieso,jo atvaizda izdroze ant kryziaus ir viduryje sales pakabino...
Taip, žinoma, viduramžiais buvo septynios kalendorinės dienos, dabar viena Biblijos Dievo valanda - milijardai metų. Ir neaišku, ką jis sugalvos rytoj... Man baisiausia, kad žmonės nebetiki Dievo Motinos Švenčiausios Mergelės Marijos nekaltu pradėjimu. Jeigu visi dievai - tiek indų, tiek graikų, tiek romėnų, tiek egiptiečių - gulinėjo su žemės moterimis ir įtaisydavo joms vaikų, tai kodėl Jahvė negalėjo sugulti su išrinktosios tautos žyde? Kuo jis blogesnis už kitus dievus? Ar jis koks impotentas?
Taip, žinoma, vis mažiau žmonių tiki, kad Dievas visatą pradėjo nuo žemės, paskui ant jos uždėjo gaubtą su visata ir skylėmis dangaus šviesai praeiti, kad viską padarė per šešias dienas, o septintą ilsėjosi, o mums sykį savaitėje liepė eiti į bažnytėlę... Baisu, kas darosi.
skaiciau Petrai apie ta krikscioniu sali kur tu parasiai,,,giliai sujaudino...yra vilties,kad dar ne viskas prarasta,kad ir tos tavo fantazijos apie ta krikscioniu sali, galiu pasakyti,kad jos realios, manau viena diena zmonija apsiragavusi tu neleistinu vaisiu( alkogolio,tabako,psichotropiniu vaistu,yvairiausiu papildu ir siaip viso kito slapsto,nebesupras kas traukinius ,atobusus,lektuvus ,kompiuterius ir t.t sukure,manys kad,kaip ir zeme su zvaigzdynais bei paciu zmogumi savaime patys atsirado is lempos.
Nieko nemaišau, beveidi žmogeliuk. Augau krikščioniškoje aplinkoje ir žinau, kaip gerbiami dievobaimingi žmonės. Beje, naujosios krikščionių sektos laikosi ta pačia "amžinosios bausmės" baime.
Žiūrint kieno dievas. Jeigu krikščionių - jis labai tinka laužyti kaulus ir kelti baimę.Bijoti dievo - pats švenčiausias krikščionio jausmas ir pareiga.
koks cia tikejimas,kojas nuplauti zmogui,cia zmoniskmumas paprastas,sudetinga yra kai sako,nevok ,gerbk teva ir motina ir panasiai, juk suprantama butu jei pasakytu nekakok i sriuba,paprasta,kaip du kart du.
maudikis petrai,kojas galima ir svarias nuplauti ir murzinas,neesme koju svarume,juk pats supranti,esme tame,kad plausiu tau kojas,atsiklaupes ant keliu,ot bus dziaugsmo visatoj....
neturiu as pinigeliu,kad galeciau jiems paaukoti( igaliotiems) tik neaisku kieno jie tarpininkai,nors man aisku,bet patylesiu,geriau petrai su tavim duonos nusipirksim uz tas aukas ir smagiai pabndrausim,ziurek bebendraujant,gal ir pats sefas mus aplankys:))sefas tai tas kuris viska sugalvojo pradedant muo pimpaliuko:)
Laukiu, gerasis beveidi krikščioni, jau kada nesimaudau ir nesiplaunu kojų. Tiek laiko gyvenu tarp gerųjų krikščionių, bet nei vienas neateina ir nė piršto nepajudina dykai, apie kojų plovimą nėra ko ir kalbėti. Jie vis kelia visokias sąlygas: vienas nori, kad atlikčiau visus Vatikano patvirtintus magiškus ritualus, kitas reikalauja, kad mano namuose būtų ramu kaip kurorte. Tiek daug reikalavimų, kad beveliju nusiprausti pats. Jeigu šį vakarą neatskubėsi, tai tikrai nusimaudysiu.
Taip, aš manau, tau derėtų susirasti tą geradarį, kuris padarė tavo pimpaliuką. Daug paprasčiau būtų nueiti į parapijos bažnyčią pas to geradario įgaliotąjį tarpininką, kuris jį asmeniškai pažįsta ir perduoda visas jūsų aukas bei maldavimus. Pabučiuok nuo manęs tam įgaliotiniui ranką ir aukodamas kokią nors sumą, perduok linkėjimų nuo manęs. Aš manau, įgaliotiniai nėra sukčiai ir viską perduos tikrajam šefui. Bet apie savo pimpaliuką nuėjęs verčiau patylėk, nerodyk jo, nejaudink celibato nukankinto įgaliotinio.
atvaziuosiu pas petra ir nuplausiu jam kojas:)jei rasiu ramybe jo namuose(matot visur ir visame yra salygos) ramybe jusu namams,ir jei ramybes sunus nusileis ant jusu,tai pasilikite ir valgykite tuose namuose,o jei nera ramybes tai apsisuke ir dulkes nuo koju nusikratykite.. kazkaip taip mokina ar ne?:)
petrai,kaip manai,ar vyro pimpaliukas siaip is lempos atsirado,ar kazkokia nesuvokiama jega suprojektavo? nekalbu apie zvaigzdynus,ir apie zemes planetos gausius stebuklus,manau visa tai ,kas yra ,ne sapnas ,o smagi realybe duota mums veltui pasidziaugti,ar nereiketu buti dekingam kazkam tam,kas visa tai primaste,nes manau,visa kas yra matoma ir jauciama,kad tai butu,pirma turejo buti kazkieno mintis ir veiksmai ,kad visa tai atsirastupvz. kad ir vyro pimpaliukas.:)
Mieste yra, tarkime, 20 tūkstančių darbingų žmonių ir 15 tūkstančių darbo vietų. Bet kas nori, tas susiranda darbo. Taip suvokia buitinis protas.
Keisčiausia, kad niekas nenori uždirbti mažiau, o parduotuvėj mokėti daugiau. Jeigu nebūtų verkšlenimo, nebūtų vargšų, jeigu nebūtų dejonių, išnyktų ir skausmas. Buitinis protas yra keistas dalykas.
Tik jau neverkit, kas nori - tas dirba. Pvz. siuveju klaipedoje jau 2 menesiai kaip nuolat ieskoma. O ar atsiranda ? NE. Reikalauja 1500 atlyginimo i rankas, nors net siulo i masina isiverti nemoka...
Aš kovoju ne su Kūrėjo prielaida, aš kovoju su prekyba to Kūrėjo paveikslas, su apsukriais sukčiais, kurie prisistato kaip to Kūrėjo "įgaliotiniai" ir ima plauti smegenis jo vardu. Mano taikinys - religija, o ne asmeninis tikėjimas Dievo buvimu (nebuvimu).
Svarbu skirti religiją - žmonių vidinio valdymo formą, nuo asmeninio tikėjimo. Asmeninis tikėjimas - tavo asmeninis reikalas. Bažnytininkų sudaryti minčių ir elgesio štampai - tai jau galingas ginklas, prievartos priemonė.
Į religijos gniaųžtus žmonės paprastai nueina dėl tam tikrų politinių, ekonominių, kultūrinių priežasčių (tam tikra aplinka palaiko tradicinę religiją), o šių dienų plintančios naujosios sektos rodo, kad į jų tinklus žmones gali nublokšti ir sudėtingos socialinės bei psichologinės problemos. Neišsprendę jų, mes neįtikinsime pavergtųjų, kad jų dievo paprasčiausiai "nėra". Tai - beviltiškos ateistų pastangos. Daug svarbiau suvokti realias problemas ir mėginti realiai jas spręsti. Taigi aš manyčiau, kad su sektantais reikia ne kovoti, bet padėti jiems.
Taip, žinoma, Biblijoje aprašytas Dievas su visais savo nuotykiais yra išgalvotas personažas, kaip ir ant stogo gyvenantis Karlsonas arba Kalėdų Senelis su Snieguole. Ir daugiarankis Šyva, ir Krišna ir Dzeusas, ir kitos dievybės yra fantazijos vaisiai, kurie įkūnija įsivaizduojamą pasaulio pradą. Netgi realiai gyvenę žmonės, tokie, kaip Buda, Mahometas, Jėzus religijų taip apipinti fantastinėmis legendomis, kad sunku patikėti, kad jie iš tiesų galėjo kada nors gyventi.
Bet jie gyveno... O tos pasakos pasakaitės apie pasaulio pradą? Ar tos pasakaitės reiškia, kad pasaulio prado (kūrėjo) tikrai nėra? Jeigu pamestinukas vaikas prifantazavo kvailysčių apie savo tėvą lakūną arba kosmonautą, argi tai reiškia, kad jis tėvo neturi ir neturėjo?
Taigi mąstyti apie galimą pasaulio pradą nėra jokia priklausomybė, pati kūrėjo prielaida nėra jokia religija, nors ateizmo tikintieji tvirtina būtent taip. Ateizmas, kaip ir kitos religijos, negalėtų gyvuoti be fantastinio Dievo vaizdinio. Teologija savo fantaziją perša, ateizmas primygtinai ją naikina ir perša pasaulio vaizdinį be jokios kūrimo prielaidos. Vieni ir kiti tūpčioja apie tą patį fantastinį Dievą - vieni jį garbina, kiti kariauja su juo.
Kaip išlikti laisvam nuo manipuliacijų? Stengtis mąstyti pačiam, pačiam jausti, pačiam fantazuoti ir nesileisti prievartaujamam. Kai mūsų mintis nueina toliau, nei yra nuėjęs mokslas, nebūna teisingų ir neteisingų prielaidų - jos visos yra tik prielaidos. Atminkime tai! Tai va: jeigu pasaulį suvoki be jokio kūrybinio prado, tavo prielaida nėra nei kiek blogesnė (ar teisingesnė) už manąją, kai aš pasaulį įsivaizduoju kitaip. Bet jeigu tu imi kovoti su mano prielaida, nors pats teturi tik prielaidą - tu jau fanatikas, toks pat, kaip ir naujieji sektantai arba inkvizitoriai.
Tai jei visa religija - išgalvotas dalykas, padedantis tariamai pabėgti nuo realaus gyvenimo negandų škias ir pats ponas dievas yra išgalvotas veikėjas, siūlantis savo tariamas paslaugas arba nuostabiai siaubingą galą.
Taip, visos religijos realias problemas pakeičia fantastinėmis, tačiau tradicinės sektos narys į bažnyčią gali eiti tik iš tradicijos arba "dėl viso pikto", nes "juk nežinai, kaip ten yra" ir "visko juk gali būti". Tai gali būti stabilaus gyvenimo žmonės, kuriems kunigas duoda dar ir kažkokį įsivaizduojamą pagrindą, savotišką pomirtinio gyvenimo draudimo polisą. Ir tam polisui gauti nereikia didelių pastangų - užtenka atlikti tam tikrus ritualus, tarkim, reguliariai atlikti tariamą išpažintį ir gauti tariamų (ar tikrų) nuodėmių įsivaizduojamą atleidimą, sumokėti bažnyčios duoklę (realiais pinigais, žinoma). Tradicinės davatkos gali būti visai nepanašios į fanatikus, nes religija jiems tėra priedas prie realaus gyvenimo. Vienas katalikas manęs net klausė: "Įdomu, ar dievas tikrai yra?"
Tradicinės davatkos į bažnyčią ateina ne pačios - jas kar kūdikystėje magišku krikšto ritualu įrašo į tam tikrą religinę firmą, po to verčia eiti į ją, kalti jos surašytas dogmas. O naujasis sektantas į sektos tinklą` įvejamas gyvenimo gūsių, savo spąstus jis supranta kaip atradimą ar išsigelbėjimą ir tampa aršiu jų gynėju. Visgi, aš manau, tai ne tokia baisi priklausomybė, kaip, tarkime, alkoholizmas arba narkomanija. Vartojantieji alkoholį ar narkotikus nuo realių problemų pasitraukia į svaigulį, bet jie dar žaloja kūną.
Tiesą sakant - ne. Išmokau atsiriboti. Buvo laikas, kai jie mėgino mane išgelbėti iš savo susikurto pragaro. Dabar stebiu iš šalies. Naujieji sektantai, skirtingai nuo tradicinių davatkų, daugeliu atvejų yra gyvenimo sužaloti žmonės ir į bažnyčių pinkles papuola, gelbėdamiesi nuo realių problemų, kurias jie čia su pastorių pagalba pakeičia fantastinėmis. Labai svarbu yra suprasti tą perkeitimo mechanizmą ir priežastis, dėl kurių žmogus bėga nuo realybės į susikurtus pragarus.
Man atrodo, yra priklausomybė nuo televizijos. Žmonės kvaršina galvą, gaišta laiką ir neturi jokios naudos. Jiems atrodo, kad prie televizoriaus atsipalaiduoja, bet kažkur skaičiau, kad televizorius yra stiprus dirgiklis.
Tikrai taip, tarp tų "krikščionių" ir "nekrikščionių" nėra moralinio skirtumo. Juk religija - tai savotiškas socialinis žaidimas, tam tikra deklaracija ir nieko daugiau. Vadinamieji "krikščioniai" daro atvirkščiai, nei mokė jų garbinamas dievažmogis, todėl į jų kalbas nereikia kreipti dėmesio. Bažnyčia daugybę taisyklių ir taisyklėlių prigalvojo ne tam, kad pasidarytum "geresnis", bet kad jų neįvykdytumei ir pasijustumei kaltas. Bažnytininkai nuo kitų skiriasi nebent tuo, kad dažniau veidmainiauja.
Manau kiekvienas tikintysis paskaites turetu save uzgriazt del isvardintu dalyku, bet kaip rodo praktika, tai kam gyvent be nuodemiu, jei jas tau gali atleisti...
As pats netikintis, bet manau padarau daug maziau "nuodemiu" nei tie "krikscionys"...
Tiesą sakant,nelabai supratau, ką norėjo pasakyti Mišrūnė. Civiliazacija, žmonės... Alkoholizmas, žmonės... Religija, žmonės... Juk tai nėra tas pats. Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų gimęs alkoholiku ar su kryželiu rankoje.
Civilizacijos ir kultūros labai skiriasi, jos moko skirtingų dalykų, o žmogus visur yra žmogus. Civilizacijų ydų nereikia painioti su natūralia žmogaus prigimtimi. Tai - ne tas pats, nors, pavyzdžiui, Vakarų religija visuomenės ydas yra linkusi kildinti iš žmogaus "prigimties", o ne iš bažnyčios labai ginamos nesveikos kultūros.
Ši nesveika kultūra propaguoja ne tik alkoholizmą - ji dievina ir konkurenciją, tarsi ji būtų mūsų centrinė ašis ir progreso variklis. Iš tiesų patys didžiausi tos pačios civilizacijos atradimai buvo padaryti visai ne dėl varžybų, o šedevrai parašyti ne konkursams. Tik aklas žmogus siekimą turėti daugiau nei reikalinga išlikimui, gali kildinti iš gamtos. Bet nebenoriu kalbėti tą patį ir vėl tą patį. Kas nenori, vis tiek nesupras.
Ginčas - kai diskutuoja žmonės su skirtingomis nuomonėmis. Kol kas aš matau tik ankstyvąjį bandyma išsiaiškinti, ką iš tiesų mano pašnekovas, taigi - iki ginčo dar nepriėjom. ;)
Civilizacija, kultūra - tai ir YRA žmonės, negi ne? Su labai netikusiais dirigentais, bet ir jie yra žmonės. Ne iš dangaus nuleisti ufonautai. Vaikui atlygis už piešimą yra pats malonumas piešti, galimybė kurti, taip. Todėl, kad tai prizas, kurį jis pats sau negalvodamas paskyrė. Neprimestas, grynas malonumas būti savimi.
Žmonėms įgimta bendrauti, taip, nesiginčyju. Kaip ir daugumai kitų gyvūnų. Nieko tame nėra TOKIO, kas žmogų iškeltų aukščiau kitų rūšių. Negali vienas lapas būti svarbesnis už visą medį. Visi "gerieji" ir "taurieji", "žmogiškieji" bruožai būdingi ir kitoms rūšims. Bet gi taip žmogiška viską savintis, ar ne? Ir apvelti pirminę būti savo intelekto pagimdytomis sapalionėmis - nes taip "gražiau", nei yra iš tiesų.
Vargu ar verta man siūlyti ištrūkti iš rato - tas mano žalios jaunystės etapas seniai praeity. Galbūt iš šalies susidarė kitoks įspūdis - ką gi, pati kalta, kad nemoku aiškiai formuluoti minčių. :)
P.S. Atrodo, nersusikalbam ne dėl idėjų, bet dėl formuluočių skirtumo.
Pritariu. Nugalėti kitus, tai padaryti juos nelaimingus. Vienas laimingas čempionas ir šimtai verkiančių pralaimėjusių. Ar to vieno džiaugsmas vertas tokios kainos? Jeigu įmanoma, venkim varžybų, nepasiduokime organizatoriams ir provokatoriams. Matykim, ką su mumis daro.
Taip, Mišrūne, yra toks instinktas kovoti DĖL IŠLIKIMO ir rungtis su kitais grupės nariais. O kai nėra grėsmės išlikimui?
Koks instinktas verčia kūdikius kuo greičiau rėplioti prie finišo linijos? Joks! Ar jam svarbu, kad mamytė grožiu nugalėtų kitas mamytes? Juk jam ir taip jo mamytė pati gražiausia ir pati geriausia!
Tai kas čia vyksta?
Esu girdėjęs dar tokią nesąmonę: jeigu nebūtų konkurencijos, tai nebūtų progreso, niekas netobulėtų ir nieko nekurtų. Na taip, žinoma... Kai skaldau malkas arba su sūnumi kuriame kokį elektroninį prietaisą, mes norime nugalėti tave arba ką kitą. :))
Dabar pažiūrėkim, ką daro geroji civilizacija, o tiksliau - mūsų nuostabioji kultūra. Ji įkinko žmogelius į beprasmiškas lenktynes ir uždengia akis, kad tie nematytų, jog žmogų veikia ne tik agresija, bet ir įgimtas noras bendrauti. Taip, Mišrūne, tai įgimtas instinktas. Mes esame bendruomeniniai padarai ir mums ĮGIMTA draugauti, kad ir ką mums teiktų agresyvioji kultūra. O mūsų smegenys taip sutvarkytos, kad jos, ypač - vaikų, trokšta dirginimo. Štai kodėl mes domimės todėl, kad mums įdomu. Kuriame todėl, kad kūryba - mūsų esmėj. Bėgame prie gėlės todėl, kad ji graži. O ne todėl, kad aplenktume kitą...
Psichologiniais eksperimentais nustatyta, kad prizais skatinami vaikai greičiau meta piešę už tuos, kurie tai daro savo malonumui, be jokių prizų ir konkursų.
Kūryba - tai ne agresija. Tačiau tie, kurie diriguoja mūsų kultūrai, turi labai konkrečių tikslų supainioti mus, dirbtinai supriešinti ir pastatyti į voveraitės ratą.
Džiaugiuosi iš to rato ištrūkęs.
Bėkite tie, kurie norit aplenkti save.
Greito jums finišo! :)))
Nepykit - tikiuosi, kad tai tik teorinis ginčas. Greitos pabaigos jums nelinkiu.
Gėlė savaime nėra nei graži, nei negraži. Tik žmogus, lyginantis ją su nežydinčia žole ar čia pat besivoliojančiu negyvu vabalu, nusprendžia, kas jam gražiau.
Konkurencija - ne civilizacijos produktas. Elniai kovoja dėl patelių, varnėnai pavasarį čiulba ir stengiasi vienas kitą perrėkti irgi ne tam, kad mums būtų miela pasėdėti sode. Kas sėlina tyliau, šoka vikriau ir bėga greičiau - gauna riebesnį kiškį pietums. O mamytės kūdikius varinėja dėl prizo - piniginio ar materialaus.
O civilizacija ką, ji nieko. Išmoko pasinaudoti tuo instinktu savoms reikmėms, primesdama poreikius, kurie neturi nieko bendra su išgyvenimu. Taip kad...
Mūsų kultūra ugdo žmonėse konkurencijos poreikį, ir tai daro nuo pat kūdikystės. Vaikų darželiuose rengiami "šauniausios močiutės" ir net "gražiausios mamytės" beprotybės konkursai. Tarsi vaikui jo močiutė nebūtų pati šauniausia, o mamytė - pati gražiausia.
O įdomiausia stebėti kūdikių rėpliojimo varžybas. Vaikeliai dar neturi jokio poreikio nugalėti kitą, jeigu rėplioja kur nors, tai tik dėl to, kad įdomu. Jie gali pasukti ir čia, ir čia, bet mamytės visokiais žaisliukais ir barškaliukais vilioja prie finišo linijos. Kūdikis, pasirodo, negali būti paprasčiausiai gražus ir mielas, jis būtinai turi nugalėti kitą kūdikį. Vertingas tik tas, kuris nugali kitą.
Ka Petras pasakytu apie si kolektoriu
http://namusildymas.lt/saules-kolektorius-savo-rankomis.html
Laukiam aprasymo, kadangi sildomes tik elektra, tai butu nuostabus dalykas
Taip, žmogeliuk, ir naujoji romėnų bažnyčia išėjo dar galingesnė, nei buvo, o naujoji religija - dar baisesnė, nei visos kitos anksčiau. Iki krikščionybės žmonės iš meilės žmonių bent nekankindavo ir nekurdavo tokių efektingų kankinimo technologijų. Nesuprantu, kodėl žmonės po to nenori tikėti krikščionišku gailestingumu? Mūsų Motina Bažnyčia per daug jiems nuolaidžiavo, per mažai išnaikino krikščionybės priešų?
Vienam kitam šiandien kryžiais praskeltume galvą, ir vėl grįžtų krikščioniška meilė bei atlaidumas. O ir Jahvė ant debesų pasilinksmintų - nereikėtų nei televizoriaus. O dabar karštai pasimelskime už nusidėjėlius.
Tai jau sugalvota - yra išrasti šilumos siurbliai. Turiu pasidaręs ir aš. Vieno kilovato galingumo šaldytuvo kompresosius varinėja freoną ir šaldo tvenkinio vandenį, šilumą atiduodamas trobai. Vienas kilovatas elektros duoda tris kilovatus šilumos. Tačiau, brangstant elektrai, tai jau darosi ne taip ir idealu... Viena šilumos kilovatvalandė dabar jau kainuoja (šilumos siurbliui "atpiginus" ją tris kartus) 15 centų. Tai daug brangiau už malkas ir abejoju, ar pigiau už dujas... Dabar šilumos siurblį įjungiu, tik kur nors išvažiuodamas.
butent Petriuk,svarbiauisia ir baznycia nugriove, uz ka ir buvo nukriziuotas, beja ji perskilo pusiau per pati nukryziavima,bet zydai su romenu pagalba ja greit atstate ir dar galingesne, ir kad nepamirstu savo prieso,jo atvaizda izdroze ant kryziaus ir viduryje sales pakabino...
Taip, žinoma, viduramžiais buvo septynios kalendorinės dienos, dabar viena Biblijos Dievo valanda - milijardai metų. Ir neaišku, ką jis sugalvos rytoj... Man baisiausia, kad žmonės nebetiki Dievo Motinos Švenčiausios Mergelės Marijos nekaltu pradėjimu. Jeigu visi dievai - tiek indų, tiek graikų, tiek romėnų, tiek egiptiečių - gulinėjo su žemės moterimis ir įtaisydavo joms vaikų, tai kodėl Jahvė negalėjo sugulti su išrinktosios tautos žyde? Kuo jis blogesnis už kitus dievus? Ar jis koks impotentas?
Dar sugalvojus kaip tvenkinio siluma panaudoti sildimui, butu idealu
jo Petrai,Jam viena diena,kaip mums su tavim milijardas dienu,bet mes tiek nepatemsim.
Taip, žinoma, vis mažiau žmonių tiki, kad Dievas visatą pradėjo nuo žemės, paskui ant jos uždėjo gaubtą su visata ir skylėmis dangaus šviesai praeiti, kad viską padarė per šešias dienas, o septintą ilsėjosi, o mums sykį savaitėje liepė eiti į bažnytėlę... Baisu, kas darosi.
skaiciau Petrai apie ta krikscioniu sali kur tu parasiai,,,giliai sujaudino...yra vilties,kad dar ne viskas prarasta,kad ir tos tavo fantazijos apie ta krikscioniu sali, galiu pasakyti,kad jos realios, manau viena diena zmonija apsiragavusi tu neleistinu vaisiu( alkogolio,tabako,psichotropiniu vaistu,yvairiausiu papildu ir siaip viso kito slapsto,nebesupras kas traukinius ,atobusus,lektuvus ,kompiuterius ir t.t sukure,manys kad,kaip ir zeme su zvaigzdynais bei paciu zmogumi savaime patys atsirado is lempos.
Nieko nemaišau, beveidi žmogeliuk. Augau krikščioniškoje aplinkoje ir žinau, kaip gerbiami dievobaimingi žmonės. Beje, naujosios krikščionių sektos laikosi ta pačia "amžinosios bausmės" baime.
O tavo "tikrieji" krikščioniai tikriausiai gyvena toje šalyje, kuria aprašiau čia: http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/krik%C5%A1%C4%8Dionyb%C4%97s-ili...
Labai gaila, kad nežinau, kur ta šalis yra. Vienas eretikas sakė, kad galima ją susapnuoti, užmigus per pamaldas.:)
nemaisyk krikscioniu su pagoniais petriuk
Žiūrint kieno dievas. Jeigu krikščionių - jis labai tinka laužyti kaulus ir kelti baimę.Bijoti dievo - pats švenčiausias krikščionio jausmas ir pareiga.
jei cia butu Dievo irankis,tos plasmases pavirstu saldainiu kruva...
Dievo įrankis. Prasikaltai - gali netekti rankos, ar net galvos :)
Sakyciau, tai tobulos konstrukcijos ramstis :-))).
koks cia tikejimas,kojas nuplauti zmogui,cia zmoniskmumas paprastas,sudetinga yra kai sako,nevok ,gerbk teva ir motina ir panasiai, juk suprantama butu jei pasakytu nekakok i sriuba,paprasta,kaip du kart du.
Jau nebereikia. Vakar buvo keli šimtai tavo tikėjimo brolių - man ir padai prakiuro.
maudikis petrai,kojas galima ir svarias nuplauti ir murzinas,neesme koju svarume,juk pats supranti,esme tame,kad plausiu tau kojas,atsiklaupes ant keliu,ot bus dziaugsmo visatoj....
neturiu as pinigeliu,kad galeciau jiems paaukoti( igaliotiems) tik neaisku kieno jie tarpininkai,nors man aisku,bet patylesiu,geriau petrai su tavim duonos nusipirksim uz tas aukas ir smagiai pabndrausim,ziurek bebendraujant,gal ir pats sefas mus aplankys:))sefas tai tas kuris viska sugalvojo pradedant muo pimpaliuko:)
Laukiu, gerasis beveidi krikščioni, jau kada nesimaudau ir nesiplaunu kojų. Tiek laiko gyvenu tarp gerųjų krikščionių, bet nei vienas neateina ir nė piršto nepajudina dykai, apie kojų plovimą nėra ko ir kalbėti. Jie vis kelia visokias sąlygas: vienas nori, kad atlikčiau visus Vatikano patvirtintus magiškus ritualus, kitas reikalauja, kad mano namuose būtų ramu kaip kurorte. Tiek daug reikalavimų, kad beveliju nusiprausti pats. Jeigu šį vakarą neatskubėsi, tai tikrai nusimaudysiu.
Taip, aš manau, tau derėtų susirasti tą geradarį, kuris padarė tavo pimpaliuką. Daug paprasčiau būtų nueiti į parapijos bažnyčią pas to geradario įgaliotąjį tarpininką, kuris jį asmeniškai pažįsta ir perduoda visas jūsų aukas bei maldavimus. Pabučiuok nuo manęs tam įgaliotiniui ranką ir aukodamas kokią nors sumą, perduok linkėjimų nuo manęs. Aš manau, įgaliotiniai nėra sukčiai ir viską perduos tikrajam šefui. Bet apie savo pimpaliuką nuėjęs verčiau patylėk, nerodyk jo, nejaudink celibato nukankinto įgaliotinio.
atvaziuosiu pas petra ir nuplausiu jam kojas:)jei rasiu ramybe jo namuose(matot visur ir visame yra salygos) ramybe jusu namams,ir jei ramybes sunus nusileis ant jusu,tai pasilikite ir valgykite tuose namuose,o jei nera ramybes tai apsisuke ir dulkes nuo koju nusikratykite.. kazkaip taip mokina ar ne?:)
petrai,kaip manai,ar vyro pimpaliukas siaip is lempos atsirado,ar kazkokia nesuvokiama jega suprojektavo? nekalbu apie zvaigzdynus,ir apie zemes planetos gausius stebuklus,manau visa tai ,kas yra ,ne sapnas ,o smagi realybe duota mums veltui pasidziaugti,ar nereiketu buti dekingam kazkam tam,kas visa tai primaste,nes manau,visa kas yra matoma ir jauciama,kad tai butu,pirma turejo buti kazkieno mintis ir veiksmai ,kad visa tai atsirastupvz. kad ir vyro pimpaliukas.:)
Mieste yra, tarkime, 20 tūkstančių darbingų žmonių ir 15 tūkstančių darbo vietų. Bet kas nori, tas susiranda darbo. Taip suvokia buitinis protas.
Keisčiausia, kad niekas nenori uždirbti mažiau, o parduotuvėj mokėti daugiau. Jeigu nebūtų verkšlenimo, nebūtų vargšų, jeigu nebūtų dejonių, išnyktų ir skausmas. Buitinis protas yra keistas dalykas.
Tik jau neverkit, kas nori - tas dirba. Pvz. siuveju klaipedoje jau 2 menesiai kaip nuolat ieskoma. O ar atsiranda ? NE. Reikalauja 1500 atlyginimo i rankas, nors net siulo i masina isiverti nemoka...
Aš kovoju ne su Kūrėjo prielaida, aš kovoju su prekyba to Kūrėjo paveikslas, su apsukriais sukčiais, kurie prisistato kaip to Kūrėjo "įgaliotiniai" ir ima plauti smegenis jo vardu. Mano taikinys - religija, o ne asmeninis tikėjimas Dievo buvimu (nebuvimu).
Svarbu skirti religiją - žmonių vidinio valdymo formą, nuo asmeninio tikėjimo. Asmeninis tikėjimas - tavo asmeninis reikalas. Bažnytininkų sudaryti minčių ir elgesio štampai - tai jau galingas ginklas, prievartos priemonė.
Į religijos gniaųžtus žmonės paprastai nueina dėl tam tikrų politinių, ekonominių, kultūrinių priežasčių (tam tikra aplinka palaiko tradicinę religiją), o šių dienų plintančios naujosios sektos rodo, kad į jų tinklus žmones gali nublokšti ir sudėtingos socialinės bei psichologinės problemos. Neišsprendę jų, mes neįtikinsime pavergtųjų, kad jų dievo paprasčiausiai "nėra". Tai - beviltiškos ateistų pastangos. Daug svarbiau suvokti realias problemas ir mėginti realiai jas spręsti. Taigi aš manyčiau, kad su sektantais reikia ne kovoti, bet padėti jiems.
Tai su kuo tu, Petrai, kovoji? kam visas tas "demaskavimas"?
Taip, žinoma, Biblijoje aprašytas Dievas su visais savo nuotykiais yra išgalvotas personažas, kaip ir ant stogo gyvenantis Karlsonas arba Kalėdų Senelis su Snieguole. Ir daugiarankis Šyva, ir Krišna ir Dzeusas, ir kitos dievybės yra fantazijos vaisiai, kurie įkūnija įsivaizduojamą pasaulio pradą. Netgi realiai gyvenę žmonės, tokie, kaip Buda, Mahometas, Jėzus religijų taip apipinti fantastinėmis legendomis, kad sunku patikėti, kad jie iš tiesų galėjo kada nors gyventi.
Bet jie gyveno... O tos pasakos pasakaitės apie pasaulio pradą? Ar tos pasakaitės reiškia, kad pasaulio prado (kūrėjo) tikrai nėra? Jeigu pamestinukas vaikas prifantazavo kvailysčių apie savo tėvą lakūną arba kosmonautą, argi tai reiškia, kad jis tėvo neturi ir neturėjo?
Taigi mąstyti apie galimą pasaulio pradą nėra jokia priklausomybė, pati kūrėjo prielaida nėra jokia religija, nors ateizmo tikintieji tvirtina būtent taip. Ateizmas, kaip ir kitos religijos, negalėtų gyvuoti be fantastinio Dievo vaizdinio. Teologija savo fantaziją perša, ateizmas primygtinai ją naikina ir perša pasaulio vaizdinį be jokios kūrimo prielaidos. Vieni ir kiti tūpčioja apie tą patį fantastinį Dievą - vieni jį garbina, kiti kariauja su juo.
Kaip išlikti laisvam nuo manipuliacijų? Stengtis mąstyti pačiam, pačiam jausti, pačiam fantazuoti ir nesileisti prievartaujamam. Kai mūsų mintis nueina toliau, nei yra nuėjęs mokslas, nebūna teisingų ir neteisingų prielaidų - jos visos yra tik prielaidos. Atminkime tai! Tai va: jeigu pasaulį suvoki be jokio kūrybinio prado, tavo prielaida nėra nei kiek blogesnė (ar teisingesnė) už manąją, kai aš pasaulį įsivaizduoju kitaip. Bet jeigu tu imi kovoti su mano prielaida, nors pats teturi tik prielaidą - tu jau fanatikas, toks pat, kaip ir naujieji sektantai arba inkvizitoriai.
Tai jei visa religija - išgalvotas dalykas, padedantis tariamai pabėgti nuo realaus gyvenimo negandų škias ir pats ponas dievas yra išgalvotas veikėjas, siūlantis savo tariamas paslaugas arba nuostabiai siaubingą galą.
Taip, visos religijos realias problemas pakeičia fantastinėmis, tačiau tradicinės sektos narys į bažnyčią gali eiti tik iš tradicijos arba "dėl viso pikto", nes "juk nežinai, kaip ten yra" ir "visko juk gali būti". Tai gali būti stabilaus gyvenimo žmonės, kuriems kunigas duoda dar ir kažkokį įsivaizduojamą pagrindą, savotišką pomirtinio gyvenimo draudimo polisą. Ir tam polisui gauti nereikia didelių pastangų - užtenka atlikti tam tikrus ritualus, tarkim, reguliariai atlikti tariamą išpažintį ir gauti tariamų (ar tikrų) nuodėmių įsivaizduojamą atleidimą, sumokėti bažnyčios duoklę (realiais pinigais, žinoma). Tradicinės davatkos gali būti visai nepanašios į fanatikus, nes religija jiems tėra priedas prie realaus gyvenimo. Vienas katalikas manęs net klausė: "Įdomu, ar dievas tikrai yra?"
Tradicinės davatkos į bažnyčią ateina ne pačios - jas kar kūdikystėje magišku krikšto ritualu įrašo į tam tikrą religinę firmą, po to verčia eiti į ją, kalti jos surašytas dogmas. O naujasis sektantas į sektos tinklą` įvejamas gyvenimo gūsių, savo spąstus jis supranta kaip atradimą ar išsigelbėjimą ir tampa aršiu jų gynėju. Visgi, aš manau, tai ne tokia baisi priklausomybė, kaip, tarkime, alkoholizmas arba narkomanija. Vartojantieji alkoholį ar narkotikus nuo realių problemų pasitraukia į svaigulį, bet jie dar žaloja kūną.
O tradiciniai katalikai į bažnyčią eina ne to paties?
Tiesą sakant - ne. Išmokau atsiriboti. Buvo laikas, kai jie mėgino mane išgelbėti iš savo susikurto pragaro. Dabar stebiu iš šalies. Naujieji sektantai, skirtingai nuo tradicinių davatkų, daugeliu atvejų yra gyvenimo sužaloti žmonės ir į bažnyčių pinkles papuola, gelbėdamiesi nuo realių problemų, kurias jie čia su pastorių pagalba pakeičia fantastinėmis. Labai svarbu yra suprasti tą perkeitimo mechanizmą ir priežastis, dėl kurių žmogus bėga nuo realybės į susikurtus pragarus.
Tikriausia išūžė jums, Petrai, galvą visokie fanatikai :-).
Taišku lygis ne tas! :))
Kažkoks nuprotėjimas. Kokia šventa dvasia? Kas tai per dalykas? O gal nesuprantu, nes mano lygis ne tas :-)
Įpatingas, išskirtinis žmogus ir šiltas, nuostabus rašinys. labai patiko.
Man atrodo, yra priklausomybė nuo televizijos. Žmonės kvaršina galvą, gaišta laiką ir neturi jokios naudos. Jiems atrodo, kad prie televizoriaus atsipalaiduoja, bet kažkur skaičiau, kad televizorius yra stiprus dirgiklis.
Apie gyvenimo prasme patiko
Matyt, tas gerasis krikščionis neturi jokių brolių arba tie broliai neturi kojų, kurias jis galėtų plauti. :)))
Oi, kaip prajuokino.
Norėtumei, bet neplauni. Kodėl? Kas trukdo gyventi pagal deklaruojamus norus?
Tikrai taip, tarp tų "krikščionių" ir "nekrikščionių" nėra moralinio skirtumo. Juk religija - tai savotiškas socialinis žaidimas, tam tikra deklaracija ir nieko daugiau. Vadinamieji "krikščioniai" daro atvirkščiai, nei mokė jų garbinamas dievažmogis, todėl į jų kalbas nereikia kreipti dėmesio. Bažnyčia daugybę taisyklių ir taisyklėlių prigalvojo ne tam, kad pasidarytum "geresnis", bet kad jų neįvykdytumei ir pasijustumei kaltas. Bažnytininkai nuo kitų skiriasi nebent tuo, kad dažniau veidmainiauja.
Manau kiekvienas tikintysis paskaites turetu save uzgriazt del isvardintu dalyku, bet kaip rodo praktika, tai kam gyvent be nuodemiu, jei jas tau gali atleisti...
As pats netikintis, bet manau padarau daug maziau "nuodemiu" nei tie "krikscionys"...
Tiesą sakant,nelabai supratau, ką norėjo pasakyti Mišrūnė. Civiliazacija, žmonės... Alkoholizmas, žmonės... Religija, žmonės... Juk tai nėra tas pats. Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų gimęs alkoholiku ar su kryželiu rankoje.
Civilizacijos ir kultūros labai skiriasi, jos moko skirtingų dalykų, o žmogus visur yra žmogus. Civilizacijų ydų nereikia painioti su natūralia žmogaus prigimtimi. Tai - ne tas pats, nors, pavyzdžiui, Vakarų religija visuomenės ydas yra linkusi kildinti iš žmogaus "prigimties", o ne iš bažnyčios labai ginamos nesveikos kultūros.
Ši nesveika kultūra propaguoja ne tik alkoholizmą - ji dievina ir konkurenciją, tarsi ji būtų mūsų centrinė ašis ir progreso variklis. Iš tiesų patys didžiausi tos pačios civilizacijos atradimai buvo padaryti visai ne dėl varžybų, o šedevrai parašyti ne konkursams. Tik aklas žmogus siekimą turėti daugiau nei reikalinga išlikimui, gali kildinti iš gamtos. Bet nebenoriu kalbėti tą patį ir vėl tą patį. Kas nenori, vis tiek nesupras.
Ginčas - kai diskutuoja žmonės su skirtingomis nuomonėmis. Kol kas aš matau tik ankstyvąjį bandyma išsiaiškinti, ką iš tiesų mano pašnekovas, taigi - iki ginčo dar nepriėjom. ;)
Civilizacija, kultūra - tai ir YRA žmonės, negi ne? Su labai netikusiais dirigentais, bet ir jie yra žmonės. Ne iš dangaus nuleisti ufonautai. Vaikui atlygis už piešimą yra pats malonumas piešti, galimybė kurti, taip. Todėl, kad tai prizas, kurį jis pats sau negalvodamas paskyrė. Neprimestas, grynas malonumas būti savimi.
Žmonėms įgimta bendrauti, taip, nesiginčyju. Kaip ir daugumai kitų gyvūnų. Nieko tame nėra TOKIO, kas žmogų iškeltų aukščiau kitų rūšių. Negali vienas lapas būti svarbesnis už visą medį. Visi "gerieji" ir "taurieji", "žmogiškieji" bruožai būdingi ir kitoms rūšims. Bet gi taip žmogiška viską savintis, ar ne? Ir apvelti pirminę būti savo intelekto pagimdytomis sapalionėmis - nes taip "gražiau", nei yra iš tiesų.
Vargu ar verta man siūlyti ištrūkti iš rato - tas mano žalios jaunystės etapas seniai praeity. Galbūt iš šalies susidarė kitoks įspūdis - ką gi, pati kalta, kad nemoku aiškiai formuluoti minčių. :)
P.S. Atrodo, nersusikalbam ne dėl idėjų, bet dėl formuluočių skirtumo.
Pritariu. Nugalėti kitus, tai padaryti juos nelaimingus. Vienas laimingas čempionas ir šimtai verkiančių pralaimėjusių. Ar to vieno džiaugsmas vertas tokios kainos? Jeigu įmanoma, venkim varžybų, nepasiduokime organizatoriams ir provokatoriams. Matykim, ką su mumis daro.
Taip, Mišrūne, yra toks instinktas kovoti DĖL IŠLIKIMO ir rungtis su kitais grupės nariais. O kai nėra grėsmės išlikimui?
Koks instinktas verčia kūdikius kuo greičiau rėplioti prie finišo linijos? Joks! Ar jam svarbu, kad mamytė grožiu nugalėtų kitas mamytes? Juk jam ir taip jo mamytė pati gražiausia ir pati geriausia!
Tai kas čia vyksta?
Esu girdėjęs dar tokią nesąmonę: jeigu nebūtų konkurencijos, tai nebūtų progreso, niekas netobulėtų ir nieko nekurtų. Na taip, žinoma... Kai skaldau malkas arba su sūnumi kuriame kokį elektroninį prietaisą, mes norime nugalėti tave arba ką kitą. :))
Dabar pažiūrėkim, ką daro geroji civilizacija, o tiksliau - mūsų nuostabioji kultūra. Ji įkinko žmogelius į beprasmiškas lenktynes ir uždengia akis, kad tie nematytų, jog žmogų veikia ne tik agresija, bet ir įgimtas noras bendrauti. Taip, Mišrūne, tai įgimtas instinktas. Mes esame bendruomeniniai padarai ir mums ĮGIMTA draugauti, kad ir ką mums teiktų agresyvioji kultūra. O mūsų smegenys taip sutvarkytos, kad jos, ypač - vaikų, trokšta dirginimo. Štai kodėl mes domimės todėl, kad mums įdomu. Kuriame todėl, kad kūryba - mūsų esmėj. Bėgame prie gėlės todėl, kad ji graži. O ne todėl, kad aplenktume kitą...
Psichologiniais eksperimentais nustatyta, kad prizais skatinami vaikai greičiau meta piešę už tuos, kurie tai daro savo malonumui, be jokių prizų ir konkursų.
Kūryba - tai ne agresija. Tačiau tie, kurie diriguoja mūsų kultūrai, turi labai konkrečių tikslų supainioti mus, dirbtinai supriešinti ir pastatyti į voveraitės ratą.
Džiaugiuosi iš to rato ištrūkęs.
Bėkite tie, kurie norit aplenkti save.
Greito jums finišo! :)))
Nepykit - tikiuosi, kad tai tik teorinis ginčas. Greitos pabaigos jums nelinkiu.
Gėlė savaime nėra nei graži, nei negraži. Tik žmogus, lyginantis ją su nežydinčia žole ar čia pat besivoliojančiu negyvu vabalu, nusprendžia, kas jam gražiau.
Konkurencija - ne civilizacijos produktas. Elniai kovoja dėl patelių, varnėnai pavasarį čiulba ir stengiasi vienas kitą perrėkti irgi ne tam, kad mums būtų miela pasėdėti sode. Kas sėlina tyliau, šoka vikriau ir bėga greičiau - gauna riebesnį kiškį pietums. O mamytės kūdikius varinėja dėl prizo - piniginio ar materialaus.
O civilizacija ką, ji nieko. Išmoko pasinaudoti tuo instinktu savoms reikmėms, primesdama poreikius, kurie neturi nieko bendra su išgyvenimu. Taip kad...
Mūsų kultūra ugdo žmonėse konkurencijos poreikį, ir tai daro nuo pat kūdikystės. Vaikų darželiuose rengiami "šauniausios močiutės" ir net "gražiausios mamytės" beprotybės konkursai. Tarsi vaikui jo močiutė nebūtų pati šauniausia, o mamytė - pati gražiausia.
O įdomiausia stebėti kūdikių rėpliojimo varžybas. Vaikeliai dar neturi jokio poreikio nugalėti kitą, jeigu rėplioja kur nors, tai tik dėl to, kad įdomu. Jie gali pasukti ir čia, ir čia, bet mamytės visokiais žaisliukais ir barškaliukais vilioja prie finišo linijos. Kūdikis, pasirodo, negali būti paprasčiausiai gražus ir mielas, jis būtinai turi nugalėti kitą kūdikį. Vertingas tik tas, kuris nugali kitą.
Gėle negali būti graži, jei nelaimėjo konkurso.
O tai čia pons Petras nereiškia savo minčių? Būtinai kažkur kitur?
Puslapiai