O tu, Petrai, kas tokis būsi? Laisvamanis gal? Patogi pozicija. Užvirei temą kuriai nėra šansų galutinei išvadai. Amžina priešprieša tarp vienų žmonių su kitais, suskirstytais kaip laboratorinės žiurkės - tas toks anas kitos. Ko vertas toks klausimas į kurį žmonija nesugeba atsakyti ko gero visą esamą egzistenciją. Pakurstyti vieną grupę? "Užvažiuoti ant kitos", sau pasiliekant tarsi stebėtojo iš šalies poziciją?. Paskelbiau temą apie galai žino ką - dabar pliekitės (iš anksto žinai, kad plieksis). O kas iš to? Dar kartą pasimėgausi beprasmišku ateistų ir davatkų kandžiojimusi? Tavo manymas, kad gali bet ką (davatka, juodaskvernis, ateistas, komunistas ir dar bele kas)"padėti į vietą" keistas. Pvz tavo labai mylimas jėzus kristus - tavo mokytojas, maištininkas. Pasiėmei žmonių išgalvotą personažą ir bandai aiškinti gyvenimą pagal jo tariamas pamokas. Įdomu iš kur apie jį sužinojai? Gal susapnavai ar toj pačioj kvailoj biblijos radai ir išsirinkai sau patinkantį jo veiklos turinį ir užsispyręs laikai kaip neklystamą ir nepakartojamą?(kaži kur jis buvo kai "pylei" paromis, ar pylėt drauge?)...O gal vatikano archyvuose kuiteisi ar regėjimą patyrei...Irgi fanatiškų apraiškų galim aptikti...kad metei gert - gerai, bet be pėdsakų likusiam laikui matyt neapsieita...Visažiniškumo (maskuojamo neklystamu galutiniu savo nuomonės pagrindimu bet kokiomis aplinkybėmis)ir užsispyrimo galima tik pavydėti...
O kodėl ateistų nebūna fanatikų? Todėl, kad tu priklausai ateistams? :))
Negali būti, nes to paprasčiausiai negali būti?
Taip, ateizmą galima vertinti tik kaip pasaulėžiūrą (tokiu atveju aš jį vadinčiau laisvamanybe, ir tai nebūtų painiojama su ateizmo labai žiauria religija).
Fanatizmas, nesvarbu, teologinis ar ateistinis, pasižymi tuo, kad jis negirdi argumentų arba juos paprasčiausiai atmetą. Fanatikas - tai jau nukreipto tikėjimo žmogus, tai prieš kitą grupę nukreiptos grupės karys. Geriausias pavyzdys - ateistų sukurstyta minia Rusijoje griauna cerkves ir tampo už barzdų popus.
Juokingiausia, kad šiandieniniai ateistai neigia akivaizdų faktą ir fanatiškai tvirtina, kad ateizmas niekaip negali būti religija. Kuo jie skiriasi nuo užkietėjusių katalikų, kurie neigia inkvizicijos nusikaltimus?
Taip, Vincai, tikėti galimu Dievo egzistavimu nereiškia būtinai tikėti kažkokia knyga, pasaka, priklausyti religijai. Deja, žmonės neskiria tikėjimo nuo religijos, asmeninės pasaulėžiūros nuo minių ideologijos. Ne tik bažnyčios fanatikai. "Mokslingieji" ateizmo fanatikai - irgi.
Taigi labai svarbus pastebėjimas, į kurį norčiau atkreipti bažnytininkų ir ateistų dėmesį - tikėti Dievo egzistavimu ir tikėti Senojo Testamento pasakomis nėra tas pats. Tačiau vieni ir kiti Dievą įsivaizduoja tik tokį - be galo žiaurų, negailestingą, pavydų, kerštingą, žmonėms gąsdinti skirtą Senojo Testamento pabaisą. Vieni jį iš baimės garbina, kiti iš baimės neigia. Vieni jo paveikslą pasikabina garbingiausioje vietoje, kiti kovoja su juo. Bet iš esmės jie apriboti tuo pačiu religiniu Dievo vaizdiniu.
Ar įmanomas nereliginis požiūris? Žinoma! Jeigu žmogus smegenyse neturi tokio ribojančio failo, į Senojo ar Naujojo testamentų pasakas jis gali žiūrėti kaip į pasakas, o į Dievo idėją - kaip į galimą prielaidą. Visatos mįslė dar neįminta - viskas jau aišku tik bažnytininkams ir ateistams... Kitam pasaulį suvokti lengviau, suasmeninus jo varančiąją jėgą ir kūrybos (evoliucijos) pradžioje pastačius Kūrėją. Asmeninė, ideologijų nesuvaržyta pasaulėžiūra ir pasaulėjauta - be galo unikalus dalykas. Tai nereiškia, kad šitie žmonės tiki kunigų plepalais apie kažkokią dievo motiną, jo vaikus ir sparnuotus liokajus. Bet jie ir ant žemės nekris kaip vaikai ir nesispardys kojomis: ne, ne, jokiu būdu negali būti jokios kuriančiosios jėgos, viskas atsirado netyčia!
Man atrodo, atėjo laikas, kai žmonės jau gali nusimesti nuo akių ribotuvus ir patys kurtis unikalų savo pasaulėvaizdį. Sutinku vis daugiau žmonių, kurių nebegąsdina nei juodaskvernis bažnyčios burtininkas, nei Kūrėjo idėja. Nejausdami baimės pasauliui, jie nėra agresyvūs kitokiam pasaulėvaizdžiui. Galimas daiktas, artėja vidinės laisvė laikai.
teisingai - gėris - žmogaus sukurta sąvoka ir tik žmogus gali jam suteikti numanomą reikšmę. kas vienam gera - kitam gali būti bloga ir t.t.
teisingai - mokslas mokosi iš savo klaidų ir tikslina tyrinėjimų duomenis, juos papildo, religiniai fanatikai - iš anksto žino. ar ateistus fanatikus priskirti prie mokslininkų - dar neaišku...
susikurti sąvoką, o paskui ją įrodinėti kita išvesta sąvoka dar vadinama - "uždarojo rato teorema"
o ateistus dar galima skirt į kelis tipus:
Ateistas agnostikas - Agnostikas - Teigiantis, kad Dievas neegzistuoja tačiau to negalima įrodyti.
Agnostikais mano, kad neįmanoma žinoti ar Dievas egzistuoja ar ne, todėl nėra prasmės diskutuoti apie tai, ko neįmanoma nei paneigti nei įrodyti. Kitaip tariant, agnostikai tiki, kad Dievas neegzistuoja, todėl tikinčių teiginys, kad "ateizmas yra tik dar viena religija" yra taikomas būtent jiems. Su amžiumi ir patirtimi agnostikai kartais tampa ateistais.
Ateistas gnostikas - Ateistas - Teigiantis, kad Dievas neegzistuoja ir tai galima įrodyti.
Ateistai mano, kad Dievas yra žmonių fantazijos produktas ir tai galima įrodyti. Ateistai mano, kad visiems reiškiniams galima surasti natūralų paaiškinimą. Pasikaustęs ateistas išmano pagrindinius Visatos veikimo principus, sugebėti paaiškinti kaip evoliucijos dėka formuojasi moralė, religija, socialiniai santykiai ir pan.
Noriu pastebėti, kad teiginys "Dievas neegzistuoja" reikalauja įrodymų. Tačiau Dievas nėra alaus butelis, kurio neegzistavimą galima įrodyti atidarius šaldytuvo duris. Norint įrodyti, kad Dievas neegzistuoja, reikėtų patikrinti viso egzistuojančio Pasaulio erdves, o tai yra neįmanoma. Todėl logiškiau butų sakyti, kad: "Dievas yra laikomas neegzistuojančių, nes nėra įrodymų patvirtinančių Jo egzistavimą". Uždaroje realioje erdvėje gali egzistuoti tik baigtinis kiekis realių objektų, tačiau išgalvotų ar menamų objektų ten galima sutalpinti begalinį kiekį, nes menami objektai neužima realios erdvės (arba kitaip tariant – hipotezių gali būti daug, bet tik viena iš jų yra teisinga t.y. atitinka vieną R e a l y b ę), todėl remiantis logika yra priimta, kad objektas nelaikomas egzistuojančiu, jeigu nėra realių jo egzistavimo įrodymų, paremtų realiais faktais, kurių autentiškumas butų patvirtintas moksliniais eksperimentais.
Tikintys labai dažnai maišo ateistus (kurie gali paaiškinti, kodėl Dievas nereikalingas ir iš kur kilo Jo egzistavimo hipotezė) su agnostikais (kurie nežino, kodėl Dievas nereikalingas ir dažnai tuo visiškai nesidomi) ir su tuščiagalviais (kuriems apskritai viskas poch...).
Taigi, kai sakoma vien tik:
..."ateistas", reikia suprasti kaip "ateistas gnostikas";
..."agnostikas", reikia suprasti kai "ateistas agnostikas"
..."netikintis", reikia suprasti kad žmogus netiki nei religine, nei ateistine pasaulėžiūra.
..."bedievis", reikia suprasti, kad šis žmogus nepripažįsta religinės pasaulėžiūros.
Ateizmas - Pasaulėžiūra, nepripažįstanti Dievo egzistavimo.
Ateizmas yra pasaulėžiūra, kuri aiškina Pasaulio veikimo principus remdamasi tik mokslo įrodytais ir patvirtintais faktais, bei bando atsakyti į svarbius filosofinius klausimus į kuriuos bando atsakyti ir religinės pasaulėžiūros (pvz.: iš kur kyla moralė, kaip mes atsiradome, kokios yra reiškinių priežastys, ar yra "aukštesnis protas" ir pan.).
Jeigu mokslas iš anksto "žinotų", kas yra ir ko nėra, jis būtų ne mokslas, bet toks pat fanatizmas, kokį aptinkame bažnytininkų ir ateistų galvose. Tačiau mokslinis metodas skiriasi nuo teologinio (ateistinio) užsiangažavimo.
Ką daro mokslas? Jis išskiria problemą, kurią turi spręsti,sukuria logiškas, anksčiau žinomais faktais paremtąs prielaidas, o paskui tas prielaidas tikrina praktikoje. Dėmesio! Kad ir kokios būtų logiškos prielaido, kad ir kokiais tvirtais faktais jos paremtos, būtinai turi būti tikrinamos. Didžiojo sprogimo ir evoliucijos teorijos yra labai logiškos, todėl jos labai tikėtinos, jas paremia daugybė faktų, bet visgi tai prielaidos, kurių nėra kaip (bent kol kas) patikrinti. Mokslas jas ir laiko prielaidomis, teorijomis, bet - ne nustatytais faktais.
Kaip į šias prielaidas žiūri religinis mąstymas? Ateizmo fanatikui "savaime suprantama", kad pasaulis prasidėjo nuo didžiojo sprogimo, o žmogų sukūrė evoliuciją, nes "kitaip ir būti negali". Bažnyčios fanatikai tvirtina, kad ir didysis sprogimas, ir evoliucija yra beprotybė, nes "šito negali būti". Nesvarbu, bažnytinis ar ateistinis - fanatizmas yra tas pats.
Bet įdomiausia, kad vieni ir kiti mojuoja netikrais ginklais. Jie ignoruoja faktą, kad Dievo egzistavimo prielaida nepaneigia nei didžiojo sprogimo, nei evoliucijos teorijų. Šiandien mažai kas žino, kad evoliucijos teorijos kūrėjas Č. Darvinas buvo labai tikintis žmogus ir planavo pasukti į dvasininkus, o kad patraukė į gamtininkus - tai savotiškas atsitiktinumas.Kai jam šovė į galvą mintis apie laipsnišką gamtos kitimą, jis labai apsidžiaugė, atradęs "Dievo kūrybos raktą". Jis manė atskleidęs "Dievo planą", bet bažnyčios fanatikų buvo atmestas. Ir šiandien bažnytininkai jį laiko "bedieviu", o ateistai - "savu".
Taigi viena ar kita prielaida (Dievas yra arba Dievo nėra) - tai dar ne fanatizmas. Fanatizmas - tai moksliniam metodui priešingas išankstinis "žinojimas", kad yra taip, o ne kitaip. Tai - teologinės ir ateistinės pasaulėžiūros pagrindas. Štai kodėl, pasikeitus laikams, ateizmo mokytojai labai nesunkai virto tikėjimo mokytojais. Tai iš esmės tas pats.
Žinoma, galima abejoti Dievo "įrodinėtojų" metodų moksliškumu. Štai jie klausia: Kokia yra tikimybė, kad gėris neatsiejamas nuo Dievo? Bet argi gėris - tikrai gamtoje egzistuojantis dalykas, ar tai - ne pačių žmonių sukurta sąvoka? Ar tai ne tautologija - susikurti sąvoką, o paskui ją įrodinėti kita išvesta sąvoka?
kam įrodinėti tą, ko nėra tiems kurie tuo netiki ar nenori priimti realybės? o jei jau kyla toks begalinis noras bent jau imtis įrodymo procedūrų reiktų nemažai informacijos sukaupti ir perprasti kad tai būtų ne pseudo mokslinis užsiėmimas o tvirtais argumetais ir faktais (nekažkieno praskiesta informacija)paremtas darbas...jau ne taip mažai laiko praėjo nuo viduramžių o vistiek religiniai pakalikai eskaluoja savo buko tikėjimo teoriją, kuri neverta pastangų ją pateisint ar paneigt. Tegyvuoja didysis sprogimas ir evoliucija!
Puikios Petrai tavo mintys, aš esu toks pats, taip pat noriu bendrauti su mylinčiais blaivų gyvenimo būdą, nes aš turėjau problemų su alkoholiu, atsisakiau visų rūšių alkoholio ir džiaugiuosiu blaiviu gyvenimu. Man blaivybė ne kančia o gyvenim o džiaugsmas.
O aš supratau provokaciją. Vieni tikėjosi, kad autorius moksliškai įrodys, kad Dievo nėra, kiti laukė priešingo mokslinio įrodymo. Pusė straipsnio lyg ir tiems, kita - lyg ir tiems, o atsakymas - piš. Nei tiems, nei aniems.
Dėl žurnalistikos neprikiši - tas senas lapinas padarė pagal kanonus, nes yra ir viena pusė, ir kita pusė, netgi psiaudoišvada, bet jei tikėjaisi, palieki be "mokslinio" atsakymo. Aš irgi manau, kad tokio mokslinio atsakymo negali būti, todėl nieko ir nesitikėjau. Mane tik nustebino mokslininkų bandymai ir visiškai priešingos jų išvados.
Tikriausiai... O kodėl vasarą turėtų neataušti, jeigu susidaro temperatūrų skirtumai? Ir kodėl šiluma turėtų eiti pro sieną, o ne pro stiklą, jei sienos šiluminė varža daugelį kartų didesnė?
Kada darau ką nors ir nustatau tikrą faktą, nesuku galvos, kodėl yra taip, o ne taip, kaip aš įsivaizduodavau. Man nelabai rūpi, kodėl vakuume visi daiktai krenta vienodai, nors sunkesnieji, savaime suprantama, turėtų kristi greičiau, kodėl žemė apvali, nes juk savaime aišku, kad ji plokščia...
Kai dariau tuos sienų kolektorius, numačiau GALIMYBĘ, kad siena per daug įkais. Tam dalykui iš anksto sugalvojau vaistų - jeigu kas, stiklus atversiu nuo sienos, ir karštis paprasčiausiai išgaruos į viršų.Bet, kaip jau rašiau, to nereikėjo. Kodėl? O kodėl į vandenį panardintus kūnus veikia keliamoji jėga, kodėl žemė sukasi apie saulę, o ne atvirkščiai? Bet pafantazuoti galime.
Praeitą žiemą pastebėjau, kad LAUKE LIEKA per daug šilumos. Pagalvokite patys - lauke -10, o saulės kolektoriuje +40. Skirtumas 50 laipsnių. Kuo didesnis temperatūrų skirtumas, tuo didesni šilumos nuostoliai. Pačiupinėju stiklą iš lauko pusės - jis karštas. Vadinasi, lauko oras labai aušina saulės kolektorių. Kaip sumažinti nuostolį?
Tada nusprendžiau iš saulės kolektoriaus karštą orą varyti į trobos vidų. (Apie tai parašyta šio straipsnio tęsinyje). Ir kas atsitiko? Iš pradžių ventiliatoriai pro skyles sienose tikrai varė +40 orą, bet akyse temperatūra pradėjo kristi, ir bekilo +30 laipsnių, šaltesnę dieną - ir dar mažiau (nustačiau termostatus, kad nebūtų mažesnė nei kambario). Štai kaip kolektorių ataušina iš lauko pro jį einantis šaltas lauko oras! Bet kai tokiu būdu ataušinau kolektorių, šiltą orą parsivarydamas į vidų, aš sumažinau šilumos nuostolius.Juk kuo mažesnis temperatūrų skirtumas, tuo mažesnis šilumos atidavimas (čia kaip ir su elektros įtampa).
Jeigu karštą orą varyčiau vidun ir vasarą, tikrai pasidaryčiau pirtį. Bet vasarą išjungiu ventiliatorius ir uždarau žaliuzes. Siena įkaista tik iš lauko pusės, kažkoks nedidelis jos sluoksnis būna +50 ir +60 laipsnių, bet medinė siena juk ne palapinės brezentas ir ne šiltnamio plėvelė... Temperatūrų skirtumas kolektoriuje ir lauke susidaro didelis, didžioji šilumos dalis tikriausiai palieka lauke. Saulė pasislepia - kolektorius kaip mat atvėsta. Jeigu kolektoriai būtų dvigubo stiklo ir gerai užsandarinti, juose šiluma užsilaikytų geriau, bet aš šilumos nuostolius sumažinau kitu būdu - ventiliatoriais žiemą siurbdamas ją vidun.
Pastebėjau, kad mūrinė juodai nudažyta namelio siena šilumą užlaiko geriau, net ir saulei nusileidus pro skyles sienose veržiasi vidun karštas oras. Bet uždarai žaliuzes, ir nieko. O jei kurią nors vasarą užeis Afrikos karščiai, gali tekti kolektorius atlenkti nuo sienos arba kuo nors pridengti. Bus problema - atsiras sprendimas.
Iš to darau dar vieną išvadą: jeigu namas mūrinis, sienų saulės kolektoriai veikia efektyviau (mūras geriau akumuliuoja šilumą, nei medis). Kas turit mūrinį namą su siena į pietus bei į vakarus, pagalvokite apie tai!
Tas klausimas man irgi įdomus. Suprantu, autorius gyvena savo namuose, daro kažką, jam geriau žinoti, kokia jo namuose temperatūra. Negi gyvens pirtyje. Bet va, mėginau suprati, kodėl vasarą siena neperkaista. Dėl žiemos man kaip ir aišku - ateina vakaras, ir siena ataušta. Išeitų, vasaros naktimis irgi ataušta?
Aš ne nuostatas bandau užginčyti o klausiu. Klausimas, man atrodo natūralus, - jei žiemą sistema prišildo, ir vasara ta pati sistema neatjungiama, tai lyg savaime suprantama, kad irgi turi sildyti.
Visai ne barmatocha - aš tenorėjau pasiremti mokslu ir įrodyti, kad tavo pažiūros teisingos, na kad Dievo nėra... Radau mokslininkų, kurie tai patvirtino. Bet va, kitoje vietoje atsirado kažkokie mokslo barmatochai, kurie ėmė įrodinėti priešingai, ir nieko man neišėjo. Bet nekreipkime dėmesio ir laikykimės mokslinės savo pozicijos: Dievo nėra, o kurie kelia priešingas prielaidas, yra barmatochai, lochai, debilai, infantilai ir panašūs tipai. Mes nugalėsim!
Atrodo, tu savo nuostatų nenugalėsi... Tiek to, sutinku su tavimi - vasarą mano name yra tokia pat temperatūra, kaip ir saulės kolektoriuje - apie 60 laipsnių.
Tačiau turiu vieną klausimą: iš kur tu ištraukei, kad aš gyvenu stikliniame, o ne mediniame name?
Na pirma tai esu buvęs stikliniuose pastatuose. Tai žiemą, šviečiant saulei šildymo nereik: prikaista puikiai. Bet vasarą be kondicionieriaus niekaip. Šaldymas kainuoja dar brangiau, nei žiemą šildymas. Todėl ir klausiu, kaip čia yra - kad jei žiemą puikiai pašildo, o vasara, kai ir aplinkoj karšta ir po stiklu dar labiau padidina temperatūra, name ne per karšta?
Antra, žiemą gal kompensuoja šaltensės kitos sienos, vasarą jau nieks nebegali kompensuoti. Jei lauke +30, o ta sistema dar papildomai prikaitina, tai kaip name gali būti žemiau 30? Kas vėsina?
Kažkokia žurnalistinė "barmatucha" - nei pradžios nei pabaigos. Kažkokie asilai apsiėmė skaičiuot tą ko visai nėra - vien jau tai keistai atrodo...Į temos klausimą iš vis neatsakyta nes atsakymo apskritai nėra - amžina priešprieša. O visos tikimybės (kaip kad tarkim ir apie namų šaldytuve sėdinčius pingvinus ar kažkur aplink marsą skriejantį pamestą lenino batą)kad ir kiek ten būtų procentų - lieka tikimybėmis...O mokslas padės daryti realias išvadas - ne sapalionių realumo paieškas... Tikėjimas ir realybė - nesuderinami dalykai...
Na, jeigu sunku patikėti arba įveikti savo nuostatas, turėtumei atlikti eksperimentą arba atvažiuoti pas mane vasarą.
Ir vasarą, ir žiemą saulėtą dieną siena po stiklu iš lauko pusės įkaista labai panašiai. Kodėl tu manęs neklausi, kaip aš iškenčiu tokius karščius žiemą?
Tavo problema, kad namą įsivaizduoji kaip šiltnamį. Jeigu iš tiesų gyvenčiau šiltnamyje, kaip tu rašai, tai suspindus saulei ir žiemą atsidurčiau beveik pirtyje, o užslinkus debesiui - sušalčiau į ledą.
Kaip tu manai, kodėl taip nėra?
Labai supykdavau, kai kas mane taip pavadindavo. Nei pirmoj, nei kitose stadijose. Vengiau skaityti bet kokia literatūrą apie tai. Alkoholizmo priežastimis ir pasekmėmis pradėjau domėtis tik blaivybės pradžioje. O gerti nustojau, kai subine bumbtelėjau į karsto dangtį. Juk ne be reikalo alkoholizmas vadinamas "neigimo liga".
deimantukas.
Taip, žinau, medikai skirsto alkoholikus pagal tris alkoholizmo stadijas. Abejoju, ar jos padės pasiteisinti.
Pirmoji alkoholizmo stadija: žmogus dar tik pradeda gerti, organizmas visomis galiomis priešinasi,žmogus prievartauja save, bet geria savo valia, nes "reikia", nes "taip visi daro", nes "tai geras dalykas" ir pan.. Pradedantysis alkoholikas išgėręs didesnę dozę vemia, greitai apsvaigsta. Medikų kalba - organizmas netoleruoja alkoholio, liaudiškai sakant - naujokas greitai "lūžta". Bet alkoholikas iš visų jėgų pratinasi, ir po kiekvieno bandymo gali išgerti vis didesnes dozes.
Antroji alkoholizmo stadija: organizmas pradeda prisitaikyti prie reguliarių alkoholio dozių, moksliškai sakant, jo tolerancija nuodui padidėja. Alkoholikui nebereikia valios pastangų susiversti į save nuodų stiklinę, jam tai jau patinka. Dozės vis didėja, tai jau vyksta nepastebimai, tarsi savaime. Psichologiškai žmogus vis labiau susitaiko su girta būsena, ji nebegąsdina, ima atrodyti normali ir "natūrali".
Trečioji alkoholizmo stadija: organizmas nuo reguliaraus alkoholio vartojimo išsenka, jo galimybės suskaidyti nuodus sumažėja, žmogus vėl "nebepakelia" alkoholio - jis greitai apsvaigsta, o pagirios pasunkėja ir pailgėja, po išgertuvių alkoholikas ir negėręs dar ilgai būna pusgirtis. Medikų kalba sakant, organizmo tolerancija alkoholiui sumažėja. Bet psichologinis poreikis dar labiau padidėja, ir žmogus nebeįsivaizduoja normalaus gyvenimo be išgertuvių. Interesų ratas gali tiek susiaurėti, kad liks vienas vienintelis, patys žinote - koks interesas...
Taigi kalbama apie tris ALKOHOLIZMO stadijas. Jeigu norite, galite save pristatyti taip: pirmos stadijos alkoholikas, antros stadijos alkoholikas... Dabar lengviau?
Beje, nesu girdėjęs, kad geriantis alkoholikas sau priskirtų trečiąją stadiją. Jeigu žmogus vis dėlto suvokia atsidūręs trečioje stadijoje, liaudiškai sakant - priėjęs liepto galą, tai jis paprastai mėgina vaduotis.
Anot kai kurių skaitytojų- galima :-). Anot jų, žmogžudys tik tas, kuris žudo maniakiškai ir kasdien ir be saiko. O tas, kuris nužudo kartais, per šventes :-)- saikingai ...
deimantukas.
O aš mąstau taip: alkoholikas- žmogus vartojantis alkoholį. Rūkorius- žmogus rūkantis. Vagis- žmogus vagiantis.Ir t.t. Ir visiškai nepriklauso, kiek tu vartoji alkoholį, kiek rūkai cigarečių ir kiek pavagi- jei taip elgiesi, esi alkoholikas, rūkalius arba vagis.
Nereikia suabsoliutinti ir dėti visus į krūvą. Juk visi žinome,kad yra saikingai geriantys ir tikri alkoholikai. O dar pradedantieji, kurie nedaug ir tegeria, tik simboliškai dėl kompanijos. Pagal Petrą išeitų, kad ir tie yra beviltiški alkoholikai. Galų gale, yra trys stadijos, jokie daktarai jų dar nepanaikino.
Labas rytas :) . Sutinku su jūsų pamąstymais, Petrai.
Pastebėjau, kad kai kalbama apie alkoholizmą, dažnai geriančiųjų argumentas būna: "yra dar pavojingesnių priklausomybių, pvz,. nuo interneto, nuo maisto, nuo to ir to.. žodžiu, nuo pačio gyvenimo".
Vėlgi - sąvokų iškraipymas sau pateisinti, kad va, gal jie dar ne tokie ir "blogi".
Taip galima, kaip jūs rašote, ir iki absurdo prisišnekėti. Juk priklausomybė pirmiausiai apibrėžiama kaip svarbiausias, dominuojantis, užgožiantis visa kita (kaip sako G.Šičko - priklausomybei pajungiamas visas gyvenimas), todėl dažnai žalojantis ir ribojantis asmenybės augimą liguistas potraukis, įprotis.
Priklausomybe išties gali daug kas tapti, bet tai nereiškia, kad jei žmogus kartoja kažkokį veiksmą, tai jau yra priklausomybė. Pritarsiu, kad turime skirti natūralius poreikius ir liguistą potraukį, kurį, beje, žmogus pats ir palaiko kartodamas tą veiksmą.
Tiesą sakant, jie supranta, kad kenčia, ir mato, kiek blogio jiems atneša alkoholis. Bet kartu jie tebegyvena mūsų kultūros sukurtoje iliuzijoje, kad alkoholis - labai geras dalykas. Juk alkoholis krikščionių bažnyčiose netgi garbinamas kaip "dievo kraujas", ir labai sunku tuo netikėti, labai sunku suvokti, kad tai - viso labo masinis melas. Todėl žmogui atrodo, kad jis, atsisakydamas garbinamų nuodų, netenka labai "gero" dalyko. Jis išgyvena labai sunkų, kamuojantį vidinį konfliktą, kuris paprastai pasibaigia grįžimu prie "dievo kraujo".
Ilgai meluodamas sau, žmogus ima kažkiek tikėti. Čia - kaip ir su kvailoka pasaka apie daugiavaikės senmergės Marijos nekaltybę. Sveiko proto žmogus iki galo nepatikės ta nesąmone, bet visuotinė melo atmosfera palieka kažkokią dėmę jo sąmonėje. Kada paklausiu tiesiai šviesiai, mano pažįstami katalikai, kitose srityse - labai apdairūs ir racionalūs žmonės, ima raukytis ir nenorom atsako: "Na, visko juk gali būti..."
Tai kodėl žmogus nepatikės kitu mitu - apie alkoholio (Dievo kraujo, beje!) "privalumus"?
Tikrai taip, šnapsas tiktų daug kam, o labiausiai - kurui. Kartais apie tai pagalvoju - juk visai nesunku būtų pasidaryti spirito varyklą ir tuo pačiu šildyti trobą. Sako, spiritas labai gerai ir benzine, ir dyzeline. Bet kai mane užčiups konkurentų nemėgstantys pareigūnai? Kaip apsiginsiu, kad verdu kurui, o ne žmonių nuodijimui?
Petrai, tu čia didis racionalizatorius - paimtum su savo berniokais ką sukonstruot, kad iš šnapso eitų naudos išspaust - kokį pečių ar mašiną pritaikyt degtine važiuot - nereiktų sukti galvos dėl pagirių ir kitų socialinių negandų, aprašytų tavo rašiniuose apie alkoholio baisybes... Šalia saulės kolektorių ir kitų buitinių "navarotų" tas labai tiktų...
Bet ar tikima tais "pliusais"? Juk tai tik bandymas pateisinti valios nebuvimą.
Alkoholis turi daug gerų savybių, tačiau jie nelabai susiję su jo gėrimu :-)
Dėl krikščionių ir žydų dievo viskas teisingą, ką tu sakai - pasaulio valdovai jam perkėlė visą savo žiaurumą. Jeigu iš tavęs atėmė duonos plutą ar tavo artimuosius išžudė - tokia dievo valia. Jeigu tu per pasninką neiškentęs suvalgei mėsos gabalėlį - nuodėmė. Štai tokias kunigai sugalvojo vergams moralines žnyples.
Dėl Jėzaus mokymo - kas kita. Jis mokė nepaklusti kunigams, neiti į bažnyčias, nesekti fariziejais (davatkomis), žodžiu, jis mėgino išvaduoti žmogų iš religijos, bet buvo kunigų nužudytas. Prastuomenei tas žmogus patiko, ir jo istorija netruko apaugti legendomis. Nepaprastai ironiška, kad kita kunigų kartą pasiėmė jo vardą ir padarė iš jo dievažmogį, mokymą atmetė, o iš legendos (visų tų stebuklinių pasakų) sukūrė naują, dar žiauresnę religiją,
Šiandien žmones kamuoja dvigubas neišmanymas - davatkos atmeta realiai gyvenusio žmogaus Jėzaus mokymą, nes tiki dievažmogiu Jėzumi, ateistai atmeta dievažmogį Jėzų, o kartu su juo - ir realiai gyvenusio žmogaus antireliginį mokymą.
Išvis žiauri ta jėzaus ir pono dievo asoba. Mokymas pateikiamas, metodai - tokie kieti ir baudžiantys...nedaryk tos nes bus anas, nedaryk taip nes bus kitaip...per visą bibliją nieko doro - vien tik žiaurios bausmės dievo tvariniams...(dievas ir jo visa tobula esybė - ohoho - o kažkodėl jo pačio darbo rezultatai - apgailėtini, neatidirbti)aiškinimas kelių tūkstantmečių senumo žmogaus supratimu, tai ką prisimąsto ir šiandieniai šventikai - dalis tų paistalų, kažkada užrašytų-perrašytų mirtingo žmogaus ranka...ir tikėti jais (kad ir to paties jėzaus reikalų patvarkymais) bei laikyti pavyzdžiu - tas pats kas prisiskaičius hario poterio nuotykių bandyti apie jų realumą ir naudą aiškint visas likusiam pasauliui kaip tai ...galima nebent paerzint davatkas, parodant tikrąją jų vietą, ne daugiau (va tu darai tep, o jėzus gi sakė kitep - žiū parašyta gi)...
koks tėvas tokis ir sūnus, koks mokytojas tokie ir mokiniai... daugiau reikia džiaugtis gyvenimu o ne melstis savo fantazijoms ir jas interpretuoti, žmogėnai...
Tave suprantu. Juk kažkada pats sirgau tikėjimu į alkoholį. Man nesunkiai pavyko išsivaduoti iš Dioniso krikščionybės, nors tada dar nežinojau, kad Dioniso vyno kultas ir krikščionių dievo gyslomis tekantis vynas yra tos pačios kilmės alkoholizmas. Dabar rašau iš patirties.
Atsigręžęs atgal stebiuosi: kodėl tiek daug mano likimo draugų liko klūpėti prieš pakeltą vyno taurę, o aš taip lengvai ir be kančių ištrūkau į laisvę? Atsakymas labai paprastas: aš nėjau kartu su AA verkšlenti dėl to, kad "nebegaliu" išgerti, neskatinau sau "praradimo" jausmo, ir tikėjimas į "dievo kraują" išnyko savaime. Kai šiandien žiūriu į girtėjančius savo draugus ir matau, kaip protingi vyrai pamažu tampa sunkiai valdomais puspročiais, man jau nei kiek negaila beprotybės dienų. Kartais, dabar jau - retai, sapnuoju siaubą, kad išgėriau netyčia alaus arba dievo kraujo, ir vėl pasijutau apkvaišęs. Kad žinotum, kokia apima baimė! Prakeikimas, vėl sugrįžau į pagirių pragarą, kam to reikėjo? Juk viską turėsiu pradėti nuo pradžių!..
Bet pabundu, ir tada apima džiaugsmas, kad viskas tebuvo tik sapnas.
Iškrapštysi iš savo smegeninės paskutinius alkoholio "privalumus", ir tau nebeliks jokio noro grįžti prie dievo kraujo religijos. Jeigu kada pateks dievo kraujo į burną netyčia - norėsi išspjauti, o ne nuryti. Tas kraujas šlykštus ir mirtinas nuodas, tai tai pati pavojingiausia pasaulio religija.
gerai brolau,eikim tuo siauruoju keliu,kiek imanoma.tavo skirelis stiprina mane zinok Petrai Tu laimejai viena nevykeli:)dar viena blaivi diena(be kancios alkogoholiui) man lygu stebuklui,turiu tokia priklausomybe,o ,kaip Tu nezinau.tikiuosi supranti mane.tas Keistuolio mokslas veikia ir gydo,bet karjeros sitam gyvenime(pasaulio) nezada.tai pagalvojau,gerdamas karjeros nepadriau,o blaiviam visai kiti dalykai rupi.
Sakai, gali papirkti? Būtų gerai... Taip malonu pasvajoti. :)
O bažnyčios įtaka tikrai nebe ta. Mums net sunku įsivaizduoti, kokia ji buvo XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje, kai kiekvieną žingsnį kontroliavo bažnyčios įgaliotas kunigas. Apie Viduramžius, kai bažnyčia galėjo deginti žmones, nėra ko ir kalbėti.
O kai Nyčė pasakė "Dievas mirė!", jis tikriausiai norėjo pasakyti "Mirė bažnyčia". Man atrodo, pastoriaus sūnus nelabai skyrė bažnyčią nuo Dievo. Daug kas ir šiandien painioja.
Esame laisvesni nuo bažnyčios, bet mumis manipuliuoja kitos jėgos, tarkime, televizija, globaliųjų korporacijų marketingas, vietiniai sukčiai. Argi be to išsilaikytų tikėjimas į dievo sūnų alkoholį?
dekui Tau Petrai.skaitau sita skyreli,sirdis dainuoja:),neitiketina-21amzius,niekas nebedegina ant lauzo,nebenukriziuoja cia kaip komunistu laikais uz politinius isitikinimus ir panasiai,idomu kodel nebera egzekuciju,manau kataliku baznycia turi labai daug pinigu,nuperka "issisokelius",taip laimi dar viena ir kuna ir siela,nes egzekucijose tik kuna laimedavo,o sielos negaudavo,manau tobuleja popiezius su savo saika:).ziurek petrai saugokis,pranasauju tau kad gali greitu laiku tapti milijonierium,geriau ,kad taip nenutiktu;)
Aš manau, kad žmogus yra toks gyvūnas, kuris yra ne tik protingesnis, kai kuriose srityse, bet dar ir kai kuriose srityse žymiai kvailesnis už tarkim šunį ar katę. O aplamai, ir žmogus, ir šuo, ir liūtas, ir briedis, ir kiti gyvūnai viena prasme lygūs-mirę jie visi supūna.
Jei numirėliai pradės mane lankyti ir man ką nors pasakoti- ko gero pats kreipsiuos į beprotnamį.
Jeigu sugrįžtų, tai... Labai stiprus argumentas.:)) Jeigu Onutė būtų gimusi su kiaušinėliais, ji būtų buvusi Joniukas. Neabejoju.
Ironiška tai, kad davatkoms nereikia to "jei". Nei tie numirėliai grįžo, nei pasakojo, o jos ir taip viską žino, kas ten yra. Ir apie dangų, ir apie skaistyklą, ir apie pragarą jos viską yra girdėjusios.
Bažnytininkų užprogramuotam žmogui kažkodėl atrodo, kad prisikėlęs žmogus būtinai papasakotų lygiai tą patį, ką jam popiežiaus nutarimu pliuškia pagiringas parapijos kunigas. O gal jie papasakotų apie visai kitokį pomirtinį gyvenimą? Ar patikėtų davatką, jeigu numirėlis papasakotų, kaip jis ten smaginosi su Marijos pirmtake Venera, o prie pačios Marijos nesulaukė eilės, nes eilės prie jos miegamojo nepaprastai ilgos?.. Sakot, kvailystė, tušti paistalai? Taip, žinoma, kad paistalai. Tai lygiai tokie pat paistalai, kaip ir nesenas katalikų popiežiaus nutarimas šiek tiek pamažinti skaistyklą. Bet fantazuoti galim visi - ne tik suvaikėję senukai.
Išeitis tokia pat, kai ir vaduojantis iš bet kokios priklausomybės - ateina laikas apsispręsti. Juk ir aš pats dar kūdikystėje, kraudamas į vystyklus, "apsisprendžiau" būti kataliku. Po to katalikai mane tempė į savo stabmeldyklą, vertė bubenti jų kvailus poterius, ir pamažu viskas ėmė atrodyti kaip ir ne visai kvaila.
Stabų poreikis, kaip ir degtinės, nikotino, narkotikų poreikis, nėra natūralus, kūdikis negimsta žegnodamasis ar su senmergės Marijos paveikslėliu rankose. Stabukas jam vėliau įspraudžiamas į delną, kvailų poterių jis mokomas vėliau. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, jam išugdomas nenatūralus poreikis siekti visiškai nenaudingo ar net žalingo dalyko. Kai jaunam žmogui suformuojamas pareigos jausmas lankyti stabus ir melstis medinėms ar gipsinėms statuloms, jis gali pasijusti negerai, jeigu nenueis į stabmeldyklą ir nepasimels medžiui ar gipsui. Panašiai veikia visos priklausomybės- negavęs išgerti, parūkyti ar "kaifo" dozės, priklausomas žmogus irgi pasijunta nekaip.
Nei vienas alkoholikas neapsisprendė tapti alkoholiku, nei vienas vaikas pats nesugalvojo užaugti davatka. Tačiau subrendusi asmenybė gali apsispręsti ir nugalėti priklausomybę.Jeigu žmogui išugdytas tikėjimas religiniais paistalais, jis gali atsisakyti tikėjimo. Tai bus toks pat valios aktas, kaip ir atsisakyti degtinės, cigarečių ar hašišo. Apie tai jau rašiau savo straipsnyje "Atsisakau tikėti", todėl nebenoriu kartotis. Pasakysiu tik tiek - aš tą metodą jau išbandžiau ant savęs, jis veikia labai gerai, taip pat gerai, kaip ir kitų priklausomybių atveju.
Kai nebeliko tikėjimo alkoholio "teigiamu poveikiu", nebeliko ir abejonių dėl mano apsisprendimo negerti, išnyko praradimo jausmas, o geriantiems žmonėms jaučiu ne pavydą - užuojautą. Kai atsisakiau tikėti religinėmis fantazijomis, visai kitoje šviesoje pamačiau suktų bažnytininkų žaidimėlius rimtais pamaldžiais veidais. Suprantama, bendrauti su davatkomis nėra malonu, bet dabar ir jos nebeerzina, joms pradėjau jausti užuojautą. O tos aplinkinių "grėsmės", visuomenės, giminių, bendradarbių "spaudimas" - juk tai gryniausias juokas. Aš to jų "spaudimo" bijau tiek pat, kaip ir alkoholikų raginimo išgerti "atsipalaidavimui" arba rūkorių pasiūlymo surūkyti "bent vieną". Kai nebijai, tada ir nebegąsdina. Kai baimės nelieka viduj, jos niekas nebekelia išorėj.
Taigi nugalėti savo baimę, išvaikyti iš savo širdies vaiduoklius galima tik vienu būdu - sąmoningai apsisprendus ir atsisakius tikėti melu. Nebeliks tikėjimo - baimė išnyks savaimė. Štai tada iš tiesų būsi laisvas.
o mane erzina tas religinių pasakorių viso ne vieno tūkstantmečio "paveldo" vis dar aktyvus lindimas į visuomeninį ir asmeninį žmogaus gyvenimą. Kaip su tuo gyventi kai tai kas dieną painiojasi mano apsisprendimuose - aplink tiek daug davatkų ir kitų "fantazuotojų"...kovoti su tuo manau beprasmiška, lieka tik ignoruoti... jau keletas metų kaip sąmoningai vaduojuosi iš religinių nesąmonių pasaulio ir bandau gyventi laisvai, pasikliaudamas blaiviu protu bendražmogiškomis moralės normomis (ne vien bažnyčios primestu doros kodeksu)...nepaprastai sunku - mano aplinkoj tiek daug likusių prie "senų gerų" pasakų pasaulio... nes taip reikia, taip patogiau... mokslo metai negali prasidėti be visuotinių mišių, vaikas turi būtinai būti pakrikštytas (o kas jo klausia?)... gyvenimas be bažnytinės santuokos ir kunigo burtų - niekingas...karjeros darymas neišvengiamas be stovėjimo per visas šventes pirmoje klauptų eilėj bažnyčioj...kariuomenei irgi reik gi šventadario (gal žino kokių password'u prieš priešą ;))..žiauru kai mano artimiausi žmonės vis dar tiki, aklai, be jokio intereso aiškintis kodėl ir kas yra kas... juokas ima dėl tų "dvisparnių pagalbos" ir graudu...
Nė vienas negrįžo ir nepapasakojo. Tai - tik fantazija. Fantazuoti, žinoma, įdomu ir malonu, tik nereikia pamiršti, kad fantazuoji. Vos tik užsimirši ir perkelsi koją tenai, tave ims nešti rubuiliai angeliukai, o skeltanagiai raguoti velniukai ims baksnoti triražėmis šakėmis.
Aš nemanau, kad patys krikščioniai rimtai žiūri į tas fantazijas. Juk negali būti, kad suaugęs sveikas žmogus taip susipainiotų tarp fantazijų ir realybės. Jie tik žaidžia rimtais veidais, nes bijo nežaisti. Esu matęs, kaip krikščioniai sektoje atjungia smegeninę ir, demonstruodami kitiems savo ryšį su "dvasiomis", ima leisti iš burnos garsus, labai panašius į žodžius. Nemanau, kad jie iš tiesų pakvaišta - vaikystėje aš taip darydavau su kaimynų vaikais ir visai nepakvaišdavau. Paprasčiausiai išjungi smegeninę ir vapi garsais, kurie primena žodžius, bet visiškai nieko nereiškia. Tada mes, vaikai, nė neįtarėme, kad "turime dovaną" ir "kalbame kalbomis". Mums nereikėjo nei nutukusių angeliukų, nei daugiavaikės senmergės Marijos, nei "šventosios" trijulės pagalbos. Bet mes buvom vaikai, paskui užaugom, ėmėm skirti žaidimus nuo gyvenimo, pasakas - nuo realybės.
Fantazuokime į sveikatą, tik žinokime, kad fantazuojame.
O tu, Petrai, kas tokis būsi? Laisvamanis gal? Patogi pozicija. Užvirei temą kuriai nėra šansų galutinei išvadai. Amžina priešprieša tarp vienų žmonių su kitais, suskirstytais kaip laboratorinės žiurkės - tas toks anas kitos. Ko vertas toks klausimas į kurį žmonija nesugeba atsakyti ko gero visą esamą egzistenciją. Pakurstyti vieną grupę? "Užvažiuoti ant kitos", sau pasiliekant tarsi stebėtojo iš šalies poziciją?. Paskelbiau temą apie galai žino ką - dabar pliekitės (iš anksto žinai, kad plieksis). O kas iš to? Dar kartą pasimėgausi beprasmišku ateistų ir davatkų kandžiojimusi? Tavo manymas, kad gali bet ką (davatka, juodaskvernis, ateistas, komunistas ir dar bele kas)"padėti į vietą" keistas. Pvz tavo labai mylimas jėzus kristus - tavo mokytojas, maištininkas. Pasiėmei žmonių išgalvotą personažą ir bandai aiškinti gyvenimą pagal jo tariamas pamokas. Įdomu iš kur apie jį sužinojai? Gal susapnavai ar toj pačioj kvailoj biblijos radai ir išsirinkai sau patinkantį jo veiklos turinį ir užsispyręs laikai kaip neklystamą ir nepakartojamą?(kaži kur jis buvo kai "pylei" paromis, ar pylėt drauge?)...O gal vatikano archyvuose kuiteisi ar regėjimą patyrei...Irgi fanatiškų apraiškų galim aptikti...kad metei gert - gerai, bet be pėdsakų likusiam laikui matyt neapsieita...Visažiniškumo (maskuojamo neklystamu galutiniu savo nuomonės pagrindimu bet kokiomis aplinkybėmis)ir užsispyrimo galima tik pavydėti...
Tikintieji tiki, kad Dievas yra, bet žino, kad tiki. Ateistai tiki, kad Dievo nėra, bet savo tikėjimą laiko žinojimu. Ateistai įklimpę labiau.
O kodėl ateistų nebūna fanatikų? Todėl, kad tu priklausai ateistams? :))
Negali būti, nes to paprasčiausiai negali būti?
Taip, ateizmą galima vertinti tik kaip pasaulėžiūrą (tokiu atveju aš jį vadinčiau laisvamanybe, ir tai nebūtų painiojama su ateizmo labai žiauria religija).
Fanatizmas, nesvarbu, teologinis ar ateistinis, pasižymi tuo, kad jis negirdi argumentų arba juos paprasčiausiai atmetą. Fanatikas - tai jau nukreipto tikėjimo žmogus, tai prieš kitą grupę nukreiptos grupės karys. Geriausias pavyzdys - ateistų sukurstyta minia Rusijoje griauna cerkves ir tampo už barzdų popus.
Juokingiausia, kad šiandieniniai ateistai neigia akivaizdų faktą ir fanatiškai tvirtina, kad ateizmas niekaip negali būti religija. Kuo jie skiriasi nuo užkietėjusių katalikų, kurie neigia inkvizicijos nusikaltimus?
Taip, Vincai, tikėti galimu Dievo egzistavimu nereiškia būtinai tikėti kažkokia knyga, pasaka, priklausyti religijai. Deja, žmonės neskiria tikėjimo nuo religijos, asmeninės pasaulėžiūros nuo minių ideologijos. Ne tik bažnyčios fanatikai. "Mokslingieji" ateizmo fanatikai - irgi.
Taigi labai svarbus pastebėjimas, į kurį norčiau atkreipti bažnytininkų ir ateistų dėmesį - tikėti Dievo egzistavimu ir tikėti Senojo Testamento pasakomis nėra tas pats. Tačiau vieni ir kiti Dievą įsivaizduoja tik tokį - be galo žiaurų, negailestingą, pavydų, kerštingą, žmonėms gąsdinti skirtą Senojo Testamento pabaisą. Vieni jį iš baimės garbina, kiti iš baimės neigia. Vieni jo paveikslą pasikabina garbingiausioje vietoje, kiti kovoja su juo. Bet iš esmės jie apriboti tuo pačiu religiniu Dievo vaizdiniu.
Ar įmanomas nereliginis požiūris? Žinoma! Jeigu žmogus smegenyse neturi tokio ribojančio failo, į Senojo ar Naujojo testamentų pasakas jis gali žiūrėti kaip į pasakas, o į Dievo idėją - kaip į galimą prielaidą. Visatos mįslė dar neįminta - viskas jau aišku tik bažnytininkams ir ateistams... Kitam pasaulį suvokti lengviau, suasmeninus jo varančiąją jėgą ir kūrybos (evoliucijos) pradžioje pastačius Kūrėją. Asmeninė, ideologijų nesuvaržyta pasaulėžiūra ir pasaulėjauta - be galo unikalus dalykas. Tai nereiškia, kad šitie žmonės tiki kunigų plepalais apie kažkokią dievo motiną, jo vaikus ir sparnuotus liokajus. Bet jie ir ant žemės nekris kaip vaikai ir nesispardys kojomis: ne, ne, jokiu būdu negali būti jokios kuriančiosios jėgos, viskas atsirado netyčia!
Man atrodo, atėjo laikas, kai žmonės jau gali nusimesti nuo akių ribotuvus ir patys kurtis unikalų savo pasaulėvaizdį. Sutinku vis daugiau žmonių, kurių nebegąsdina nei juodaskvernis bažnyčios burtininkas, nei Kūrėjo idėja. Nejausdami baimės pasauliui, jie nėra agresyvūs kitokiam pasaulėvaizdžiui. Galimas daiktas, artėja vidinės laisvė laikai.
"Tikiu į Dievą" nėra ekvivalentu "Tikiu į senąjį testamentą".
Jei dega lemputė, tai tikrai reiškia, kad yra elektra. Jei yra elektra, tai dar nereiškia, kad lemputė dega.
teisingai - gėris - žmogaus sukurta sąvoka ir tik žmogus gali jam suteikti numanomą reikšmę. kas vienam gera - kitam gali būti bloga ir t.t.
teisingai - mokslas mokosi iš savo klaidų ir tikslina tyrinėjimų duomenis, juos papildo, religiniai fanatikai - iš anksto žino. ar ateistus fanatikus priskirti prie mokslininkų - dar neaišku...
susikurti sąvoką, o paskui ją įrodinėti kita išvesta sąvoka dar vadinama - "uždarojo rato teorema"
o ateistus dar galima skirt į kelis tipus:
Ateistas agnostikas - Agnostikas - Teigiantis, kad Dievas neegzistuoja tačiau to negalima įrodyti.
Agnostikais mano, kad neįmanoma žinoti ar Dievas egzistuoja ar ne, todėl nėra prasmės diskutuoti apie tai, ko neįmanoma nei paneigti nei įrodyti. Kitaip tariant, agnostikai tiki, kad Dievas neegzistuoja, todėl tikinčių teiginys, kad "ateizmas yra tik dar viena religija" yra taikomas būtent jiems. Su amžiumi ir patirtimi agnostikai kartais tampa ateistais.
Ateistas gnostikas - Ateistas - Teigiantis, kad Dievas neegzistuoja ir tai galima įrodyti.
Ateistai mano, kad Dievas yra žmonių fantazijos produktas ir tai galima įrodyti. Ateistai mano, kad visiems reiškiniams galima surasti natūralų paaiškinimą. Pasikaustęs ateistas išmano pagrindinius Visatos veikimo principus, sugebėti paaiškinti kaip evoliucijos dėka formuojasi moralė, religija, socialiniai santykiai ir pan.
Noriu pastebėti, kad teiginys "Dievas neegzistuoja" reikalauja įrodymų. Tačiau Dievas nėra alaus butelis, kurio neegzistavimą galima įrodyti atidarius šaldytuvo duris. Norint įrodyti, kad Dievas neegzistuoja, reikėtų patikrinti viso egzistuojančio Pasaulio erdves, o tai yra neįmanoma. Todėl logiškiau butų sakyti, kad: "Dievas yra laikomas neegzistuojančių, nes nėra įrodymų patvirtinančių Jo egzistavimą". Uždaroje realioje erdvėje gali egzistuoti tik baigtinis kiekis realių objektų, tačiau išgalvotų ar menamų objektų ten galima sutalpinti begalinį kiekį, nes menami objektai neužima realios erdvės (arba kitaip tariant – hipotezių gali būti daug, bet tik viena iš jų yra teisinga t.y. atitinka vieną R e a l y b ę), todėl remiantis logika yra priimta, kad objektas nelaikomas egzistuojančiu, jeigu nėra realių jo egzistavimo įrodymų, paremtų realiais faktais, kurių autentiškumas butų patvirtintas moksliniais eksperimentais.
Tikintys labai dažnai maišo ateistus (kurie gali paaiškinti, kodėl Dievas nereikalingas ir iš kur kilo Jo egzistavimo hipotezė) su agnostikais (kurie nežino, kodėl Dievas nereikalingas ir dažnai tuo visiškai nesidomi) ir su tuščiagalviais (kuriems apskritai viskas poch...).
Taigi, kai sakoma vien tik:
..."ateistas", reikia suprasti kaip "ateistas gnostikas";
..."agnostikas", reikia suprasti kai "ateistas agnostikas"
..."netikintis", reikia suprasti kad žmogus netiki nei religine, nei ateistine pasaulėžiūra.
..."bedievis", reikia suprasti, kad šis žmogus nepripažįsta religinės pasaulėžiūros.
Ateizmas - Pasaulėžiūra, nepripažįstanti Dievo egzistavimo.
Ateizmas yra pasaulėžiūra, kuri aiškina Pasaulio veikimo principus remdamasi tik mokslo įrodytais ir patvirtintais faktais, bei bando atsakyti į svarbius filosofinius klausimus į kuriuos bando atsakyti ir religinės pasaulėžiūros (pvz.: iš kur kyla moralė, kaip mes atsiradome, kokios yra reiškinių priežastys, ar yra "aukštesnis protas" ir pan.).
Jeigu mokslas iš anksto "žinotų", kas yra ir ko nėra, jis būtų ne mokslas, bet toks pat fanatizmas, kokį aptinkame bažnytininkų ir ateistų galvose. Tačiau mokslinis metodas skiriasi nuo teologinio (ateistinio) užsiangažavimo.
Ką daro mokslas? Jis išskiria problemą, kurią turi spręsti,sukuria logiškas, anksčiau žinomais faktais paremtąs prielaidas, o paskui tas prielaidas tikrina praktikoje. Dėmesio! Kad ir kokios būtų logiškos prielaido, kad ir kokiais tvirtais faktais jos paremtos, būtinai turi būti tikrinamos. Didžiojo sprogimo ir evoliucijos teorijos yra labai logiškos, todėl jos labai tikėtinos, jas paremia daugybė faktų, bet visgi tai prielaidos, kurių nėra kaip (bent kol kas) patikrinti. Mokslas jas ir laiko prielaidomis, teorijomis, bet - ne nustatytais faktais.
Kaip į šias prielaidas žiūri religinis mąstymas? Ateizmo fanatikui "savaime suprantama", kad pasaulis prasidėjo nuo didžiojo sprogimo, o žmogų sukūrė evoliuciją, nes "kitaip ir būti negali". Bažnyčios fanatikai tvirtina, kad ir didysis sprogimas, ir evoliucija yra beprotybė, nes "šito negali būti". Nesvarbu, bažnytinis ar ateistinis - fanatizmas yra tas pats.
Bet įdomiausia, kad vieni ir kiti mojuoja netikrais ginklais. Jie ignoruoja faktą, kad Dievo egzistavimo prielaida nepaneigia nei didžiojo sprogimo, nei evoliucijos teorijų. Šiandien mažai kas žino, kad evoliucijos teorijos kūrėjas Č. Darvinas buvo labai tikintis žmogus ir planavo pasukti į dvasininkus, o kad patraukė į gamtininkus - tai savotiškas atsitiktinumas.Kai jam šovė į galvą mintis apie laipsnišką gamtos kitimą, jis labai apsidžiaugė, atradęs "Dievo kūrybos raktą". Jis manė atskleidęs "Dievo planą", bet bažnyčios fanatikų buvo atmestas. Ir šiandien bažnytininkai jį laiko "bedieviu", o ateistai - "savu".
Taigi viena ar kita prielaida (Dievas yra arba Dievo nėra) - tai dar ne fanatizmas. Fanatizmas - tai moksliniam metodui priešingas išankstinis "žinojimas", kad yra taip, o ne kitaip. Tai - teologinės ir ateistinės pasaulėžiūros pagrindas. Štai kodėl, pasikeitus laikams, ateizmo mokytojai labai nesunkai virto tikėjimo mokytojais. Tai iš esmės tas pats.
Žinoma, galima abejoti Dievo "įrodinėtojų" metodų moksliškumu. Štai jie klausia: Kokia yra tikimybė, kad gėris neatsiejamas nuo Dievo? Bet argi gėris - tikrai gamtoje egzistuojantis dalykas, ar tai - ne pačių žmonių sukurta sąvoka? Ar tai ne tautologija - susikurti sąvoką, o paskui ją įrodinėti kita išvesta sąvoka?
kam įrodinėti tą, ko nėra tiems kurie tuo netiki ar nenori priimti realybės? o jei jau kyla toks begalinis noras bent jau imtis įrodymo procedūrų reiktų nemažai informacijos sukaupti ir perprasti kad tai būtų ne pseudo mokslinis užsiėmimas o tvirtais argumetais ir faktais (nekažkieno praskiesta informacija)paremtas darbas...jau ne taip mažai laiko praėjo nuo viduramžių o vistiek religiniai pakalikai eskaluoja savo buko tikėjimo teoriją, kuri neverta pastangų ją pateisint ar paneigt. Tegyvuoja didysis sprogimas ir evoliucija!
Puikios Petrai tavo mintys, aš esu toks pats, taip pat noriu bendrauti su mylinčiais blaivų gyvenimo būdą, nes aš turėjau problemų su alkoholiu, atsisakiau visų rūšių alkoholio ir džiaugiuosiu blaiviu gyvenimu. Man blaivybė ne kančia o gyvenim o džiaugsmas.
O aš supratau provokaciją. Vieni tikėjosi, kad autorius moksliškai įrodys, kad Dievo nėra, kiti laukė priešingo mokslinio įrodymo. Pusė straipsnio lyg ir tiems, kita - lyg ir tiems, o atsakymas - piš. Nei tiems, nei aniems.
Dėl žurnalistikos neprikiši - tas senas lapinas padarė pagal kanonus, nes yra ir viena pusė, ir kita pusė, netgi psiaudoišvada, bet jei tikėjaisi, palieki be "mokslinio" atsakymo. Aš irgi manau, kad tokio mokslinio atsakymo negali būti, todėl nieko ir nesitikėjau. Mane tik nustebino mokslininkų bandymai ir visiškai priešingos jų išvados.
Tikriausiai... O kodėl vasarą turėtų neataušti, jeigu susidaro temperatūrų skirtumai? Ir kodėl šiluma turėtų eiti pro sieną, o ne pro stiklą, jei sienos šiluminė varža daugelį kartų didesnė?
Kada darau ką nors ir nustatau tikrą faktą, nesuku galvos, kodėl yra taip, o ne taip, kaip aš įsivaizduodavau. Man nelabai rūpi, kodėl vakuume visi daiktai krenta vienodai, nors sunkesnieji, savaime suprantama, turėtų kristi greičiau, kodėl žemė apvali, nes juk savaime aišku, kad ji plokščia...
Kai dariau tuos sienų kolektorius, numačiau GALIMYBĘ, kad siena per daug įkais. Tam dalykui iš anksto sugalvojau vaistų - jeigu kas, stiklus atversiu nuo sienos, ir karštis paprasčiausiai išgaruos į viršų.Bet, kaip jau rašiau, to nereikėjo. Kodėl? O kodėl į vandenį panardintus kūnus veikia keliamoji jėga, kodėl žemė sukasi apie saulę, o ne atvirkščiai? Bet pafantazuoti galime.
Praeitą žiemą pastebėjau, kad LAUKE LIEKA per daug šilumos. Pagalvokite patys - lauke -10, o saulės kolektoriuje +40. Skirtumas 50 laipsnių. Kuo didesnis temperatūrų skirtumas, tuo didesni šilumos nuostoliai. Pačiupinėju stiklą iš lauko pusės - jis karštas. Vadinasi, lauko oras labai aušina saulės kolektorių. Kaip sumažinti nuostolį?
Tada nusprendžiau iš saulės kolektoriaus karštą orą varyti į trobos vidų. (Apie tai parašyta šio straipsnio tęsinyje). Ir kas atsitiko? Iš pradžių ventiliatoriai pro skyles sienose tikrai varė +40 orą, bet akyse temperatūra pradėjo kristi, ir bekilo +30 laipsnių, šaltesnę dieną - ir dar mažiau (nustačiau termostatus, kad nebūtų mažesnė nei kambario). Štai kaip kolektorių ataušina iš lauko pro jį einantis šaltas lauko oras! Bet kai tokiu būdu ataušinau kolektorių, šiltą orą parsivarydamas į vidų, aš sumažinau šilumos nuostolius.Juk kuo mažesnis temperatūrų skirtumas, tuo mažesnis šilumos atidavimas (čia kaip ir su elektros įtampa).
Jeigu karštą orą varyčiau vidun ir vasarą, tikrai pasidaryčiau pirtį. Bet vasarą išjungiu ventiliatorius ir uždarau žaliuzes. Siena įkaista tik iš lauko pusės, kažkoks nedidelis jos sluoksnis būna +50 ir +60 laipsnių, bet medinė siena juk ne palapinės brezentas ir ne šiltnamio plėvelė... Temperatūrų skirtumas kolektoriuje ir lauke susidaro didelis, didžioji šilumos dalis tikriausiai palieka lauke. Saulė pasislepia - kolektorius kaip mat atvėsta. Jeigu kolektoriai būtų dvigubo stiklo ir gerai užsandarinti, juose šiluma užsilaikytų geriau, bet aš šilumos nuostolius sumažinau kitu būdu - ventiliatoriais žiemą siurbdamas ją vidun.
Pastebėjau, kad mūrinė juodai nudažyta namelio siena šilumą užlaiko geriau, net ir saulei nusileidus pro skyles sienose veržiasi vidun karštas oras. Bet uždarai žaliuzes, ir nieko. O jei kurią nors vasarą užeis Afrikos karščiai, gali tekti kolektorius atlenkti nuo sienos arba kuo nors pridengti. Bus problema - atsiras sprendimas.
Iš to darau dar vieną išvadą: jeigu namas mūrinis, sienų saulės kolektoriai veikia efektyviau (mūras geriau akumuliuoja šilumą, nei medis). Kas turit mūrinį namą su siena į pietus bei į vakarus, pagalvokite apie tai!
Tas klausimas man irgi įdomus. Suprantu, autorius gyvena savo namuose, daro kažką, jam geriau žinoti, kokia jo namuose temperatūra. Negi gyvens pirtyje. Bet va, mėginau suprati, kodėl vasarą siena neperkaista. Dėl žiemos man kaip ir aišku - ateina vakaras, ir siena ataušta. Išeitų, vasaros naktimis irgi ataušta?
Viskas yra taip, kaip ir savaime suprantama - vasarą mano namuose yra kaip saulės kolektoriuje, maždaug 60 laipsnių šilumos. Dabar gerai? :))
Aš ne nuostatas bandau užginčyti o klausiu. Klausimas, man atrodo natūralus, - jei žiemą sistema prišildo, ir vasara ta pati sistema neatjungiama, tai lyg savaime suprantama, kad irgi turi sildyti.
Visai ne barmatocha - aš tenorėjau pasiremti mokslu ir įrodyti, kad tavo pažiūros teisingos, na kad Dievo nėra... Radau mokslininkų, kurie tai patvirtino. Bet va, kitoje vietoje atsirado kažkokie mokslo barmatochai, kurie ėmė įrodinėti priešingai, ir nieko man neišėjo. Bet nekreipkime dėmesio ir laikykimės mokslinės savo pozicijos: Dievo nėra, o kurie kelia priešingas prielaidas, yra barmatochai, lochai, debilai, infantilai ir panašūs tipai. Mes nugalėsim!
Atrodo, tu savo nuostatų nenugalėsi... Tiek to, sutinku su tavimi - vasarą mano name yra tokia pat temperatūra, kaip ir saulės kolektoriuje - apie 60 laipsnių.
Tačiau turiu vieną klausimą: iš kur tu ištraukei, kad aš gyvenu stikliniame, o ne mediniame name?
Na pirma tai esu buvęs stikliniuose pastatuose. Tai žiemą, šviečiant saulei šildymo nereik: prikaista puikiai. Bet vasarą be kondicionieriaus niekaip. Šaldymas kainuoja dar brangiau, nei žiemą šildymas. Todėl ir klausiu, kaip čia yra - kad jei žiemą puikiai pašildo, o vasara, kai ir aplinkoj karšta ir po stiklu dar labiau padidina temperatūra, name ne per karšta?
Antra, žiemą gal kompensuoja šaltensės kitos sienos, vasarą jau nieks nebegali kompensuoti. Jei lauke +30, o ta sistema dar papildomai prikaitina, tai kaip name gali būti žemiau 30? Kas vėsina?
Kažkokia žurnalistinė "barmatucha" - nei pradžios nei pabaigos. Kažkokie asilai apsiėmė skaičiuot tą ko visai nėra - vien jau tai keistai atrodo...Į temos klausimą iš vis neatsakyta nes atsakymo apskritai nėra - amžina priešprieša. O visos tikimybės (kaip kad tarkim ir apie namų šaldytuve sėdinčius pingvinus ar kažkur aplink marsą skriejantį pamestą lenino batą)kad ir kiek ten būtų procentų - lieka tikimybėmis...O mokslas padės daryti realias išvadas - ne sapalionių realumo paieškas... Tikėjimas ir realybė - nesuderinami dalykai...
Na, jeigu sunku patikėti arba įveikti savo nuostatas, turėtumei atlikti eksperimentą arba atvažiuoti pas mane vasarą.
Ir vasarą, ir žiemą saulėtą dieną siena po stiklu iš lauko pusės įkaista labai panašiai. Kodėl tu manęs neklausi, kaip aš iškenčiu tokius karščius žiemą?
Tavo problema, kad namą įsivaizduoji kaip šiltnamį. Jeigu iš tiesų gyvenčiau šiltnamyje, kaip tu rašai, tai suspindus saulei ir žiemą atsidurčiau beveik pirtyje, o užslinkus debesiui - sušalčiau į ledą.
Kaip tu manai, kodėl taip nėra?
nesupratau - kaip ten buvo vasara? kodel gyvenant 'siltnamyje' ziema prikaista daug daugiau uz lauko temperatura, o vasara - ne?
Labai supykdavau, kai kas mane taip pavadindavo. Nei pirmoj, nei kitose stadijose. Vengiau skaityti bet kokia literatūrą apie tai. Alkoholizmo priežastimis ir pasekmėmis pradėjau domėtis tik blaivybės pradžioje. O gerti nustojau, kai subine bumbtelėjau į karsto dangtį. Juk ne be reikalo alkoholizmas vadinamas "neigimo liga".
deimantukas.
Taip, žinau, medikai skirsto alkoholikus pagal tris alkoholizmo stadijas. Abejoju, ar jos padės pasiteisinti.
Pirmoji alkoholizmo stadija: žmogus dar tik pradeda gerti, organizmas visomis galiomis priešinasi,žmogus prievartauja save, bet geria savo valia, nes "reikia", nes "taip visi daro", nes "tai geras dalykas" ir pan.. Pradedantysis alkoholikas išgėręs didesnę dozę vemia, greitai apsvaigsta. Medikų kalba - organizmas netoleruoja alkoholio, liaudiškai sakant - naujokas greitai "lūžta". Bet alkoholikas iš visų jėgų pratinasi, ir po kiekvieno bandymo gali išgerti vis didesnes dozes.
Antroji alkoholizmo stadija: organizmas pradeda prisitaikyti prie reguliarių alkoholio dozių, moksliškai sakant, jo tolerancija nuodui padidėja. Alkoholikui nebereikia valios pastangų susiversti į save nuodų stiklinę, jam tai jau patinka. Dozės vis didėja, tai jau vyksta nepastebimai, tarsi savaime. Psichologiškai žmogus vis labiau susitaiko su girta būsena, ji nebegąsdina, ima atrodyti normali ir "natūrali".
Trečioji alkoholizmo stadija: organizmas nuo reguliaraus alkoholio vartojimo išsenka, jo galimybės suskaidyti nuodus sumažėja, žmogus vėl "nebepakelia" alkoholio - jis greitai apsvaigsta, o pagirios pasunkėja ir pailgėja, po išgertuvių alkoholikas ir negėręs dar ilgai būna pusgirtis. Medikų kalba sakant, organizmo tolerancija alkoholiui sumažėja. Bet psichologinis poreikis dar labiau padidėja, ir žmogus nebeįsivaizduoja normalaus gyvenimo be išgertuvių. Interesų ratas gali tiek susiaurėti, kad liks vienas vienintelis, patys žinote - koks interesas...
Taigi kalbama apie tris ALKOHOLIZMO stadijas. Jeigu norite, galite save pristatyti taip: pirmos stadijos alkoholikas, antros stadijos alkoholikas... Dabar lengviau?
Beje, nesu girdėjęs, kad geriantis alkoholikas sau priskirtų trečiąją stadiją. Jeigu žmogus vis dėlto suvokia atsidūręs trečioje stadijoje, liaudiškai sakant - priėjęs liepto galą, tai jis paprastai mėgina vaduotis.
Anot kai kurių skaitytojų- galima :-). Anot jų, žmogžudys tik tas, kuris žudo maniakiškai ir kasdien ir be saiko. O tas, kuris nužudo kartais, per šventes :-)- saikingai ...
deimantukas.
O aš mąstau taip: alkoholikas- žmogus vartojantis alkoholį. Rūkorius- žmogus rūkantis. Vagis- žmogus vagiantis.Ir t.t. Ir visiškai nepriklauso, kiek tu vartoji alkoholį, kiek rūkai cigarečių ir kiek pavagi- jei taip elgiesi, esi alkoholikas, rūkalius arba vagis.
Nereikia suabsoliutinti ir dėti visus į krūvą. Juk visi žinome,kad yra saikingai geriantys ir tikri alkoholikai. O dar pradedantieji, kurie nedaug ir tegeria, tik simboliškai dėl kompanijos. Pagal Petrą išeitų, kad ir tie yra beviltiški alkoholikai. Galų gale, yra trys stadijos, jokie daktarai jų dar nepanaikino.
Labas rytas :) . Sutinku su jūsų pamąstymais, Petrai.
Pastebėjau, kad kai kalbama apie alkoholizmą, dažnai geriančiųjų argumentas būna: "yra dar pavojingesnių priklausomybių, pvz,. nuo interneto, nuo maisto, nuo to ir to.. žodžiu, nuo pačio gyvenimo".
Vėlgi - sąvokų iškraipymas sau pateisinti, kad va, gal jie dar ne tokie ir "blogi".
Taip galima, kaip jūs rašote, ir iki absurdo prisišnekėti. Juk priklausomybė pirmiausiai apibrėžiama kaip svarbiausias, dominuojantis, užgožiantis visa kita (kaip sako G.Šičko - priklausomybei pajungiamas visas gyvenimas), todėl dažnai žalojantis ir ribojantis asmenybės augimą liguistas potraukis, įprotis.
Priklausomybe išties gali daug kas tapti, bet tai nereiškia, kad jei žmogus kartoja kažkokį veiksmą, tai jau yra priklausomybė. Pritarsiu, kad turime skirti natūralius poreikius ir liguistą potraukį, kurį, beje, žmogus pats ir palaiko kartodamas tą veiksmą.
Tiesą sakant, jie supranta, kad kenčia, ir mato, kiek blogio jiems atneša alkoholis. Bet kartu jie tebegyvena mūsų kultūros sukurtoje iliuzijoje, kad alkoholis - labai geras dalykas. Juk alkoholis krikščionių bažnyčiose netgi garbinamas kaip "dievo kraujas", ir labai sunku tuo netikėti, labai sunku suvokti, kad tai - viso labo masinis melas. Todėl žmogui atrodo, kad jis, atsisakydamas garbinamų nuodų, netenka labai "gero" dalyko. Jis išgyvena labai sunkų, kamuojantį vidinį konfliktą, kuris paprastai pasibaigia grįžimu prie "dievo kraujo".
na taip, taip, yra tokių, kurie tame nieko blogo nemato. todėl ir kankiniai.
Gal ir gera idėja. O kodėl nebandai?
Pastebejau, kad cia renkasi daug kuribingu zmoniu, tai neatsilaikiau ir noriu paskelbti tokia ideja... Nesenai suzinojau, kad galima labai paprastai, neperkant brangiu medziagu susimeistruoti taip vadinama "vandenilio generatoriu", kuris is vandens gamintu vandenilio dujas. Susidomejusieji galit spustelt sias nuorodas:
http://www.wonderhowto.com/how-to-build-long-lasting-hydrogen-generator-...
http://www.rmcybernetics.com/projects/DIY_Devices/hho-hydrogen-water-fue...
http://www.switchfuel.com/run-cars-on-water-hho-generator-kit/
http://www.ehow.com/how_4873026_hydrogen-generator.html
http://www.youtube.com/watch?v=KM4zT3SUO7Y&feature=related
Linkiu sekmes darbe :)
Ilgai meluodamas sau, žmogus ima kažkiek tikėti. Čia - kaip ir su kvailoka pasaka apie daugiavaikės senmergės Marijos nekaltybę. Sveiko proto žmogus iki galo nepatikės ta nesąmone, bet visuotinė melo atmosfera palieka kažkokią dėmę jo sąmonėje. Kada paklausiu tiesiai šviesiai, mano pažįstami katalikai, kitose srityse - labai apdairūs ir racionalūs žmonės, ima raukytis ir nenorom atsako: "Na, visko juk gali būti..."
Tai kodėl žmogus nepatikės kitu mitu - apie alkoholio (Dievo kraujo, beje!) "privalumus"?
Tikrai taip, šnapsas tiktų daug kam, o labiausiai - kurui. Kartais apie tai pagalvoju - juk visai nesunku būtų pasidaryti spirito varyklą ir tuo pačiu šildyti trobą. Sako, spiritas labai gerai ir benzine, ir dyzeline. Bet kai mane užčiups konkurentų nemėgstantys pareigūnai? Kaip apsiginsiu, kad verdu kurui, o ne žmonių nuodijimui?
Petrai, tu čia didis racionalizatorius - paimtum su savo berniokais ką sukonstruot, kad iš šnapso eitų naudos išspaust - kokį pečių ar mašiną pritaikyt degtine važiuot - nereiktų sukti galvos dėl pagirių ir kitų socialinių negandų, aprašytų tavo rašiniuose apie alkoholio baisybes... Šalia saulės kolektorių ir kitų buitinių "navarotų" tas labai tiktų...
Bet ar tikima tais "pliusais"? Juk tai tik bandymas pateisinti valios nebuvimą.
Alkoholis turi daug gerų savybių, tačiau jie nelabai susiję su jo gėrimu :-)
Dėl krikščionių ir žydų dievo viskas teisingą, ką tu sakai - pasaulio valdovai jam perkėlė visą savo žiaurumą. Jeigu iš tavęs atėmė duonos plutą ar tavo artimuosius išžudė - tokia dievo valia. Jeigu tu per pasninką neiškentęs suvalgei mėsos gabalėlį - nuodėmė. Štai tokias kunigai sugalvojo vergams moralines žnyples.
Dėl Jėzaus mokymo - kas kita. Jis mokė nepaklusti kunigams, neiti į bažnyčias, nesekti fariziejais (davatkomis), žodžiu, jis mėgino išvaduoti žmogų iš religijos, bet buvo kunigų nužudytas. Prastuomenei tas žmogus patiko, ir jo istorija netruko apaugti legendomis. Nepaprastai ironiška, kad kita kunigų kartą pasiėmė jo vardą ir padarė iš jo dievažmogį, mokymą atmetė, o iš legendos (visų tų stebuklinių pasakų) sukūrė naują, dar žiauresnę religiją,
Šiandien žmones kamuoja dvigubas neišmanymas - davatkos atmeta realiai gyvenusio žmogaus Jėzaus mokymą, nes tiki dievažmogiu Jėzumi, ateistai atmeta dievažmogį Jėzų, o kartu su juo - ir realiai gyvenusio žmogaus antireliginį mokymą.
Išvis žiauri ta jėzaus ir pono dievo asoba. Mokymas pateikiamas, metodai - tokie kieti ir baudžiantys...nedaryk tos nes bus anas, nedaryk taip nes bus kitaip...per visą bibliją nieko doro - vien tik žiaurios bausmės dievo tvariniams...(dievas ir jo visa tobula esybė - ohoho - o kažkodėl jo pačio darbo rezultatai - apgailėtini, neatidirbti)aiškinimas kelių tūkstantmečių senumo žmogaus supratimu, tai ką prisimąsto ir šiandieniai šventikai - dalis tų paistalų, kažkada užrašytų-perrašytų mirtingo žmogaus ranka...ir tikėti jais (kad ir to paties jėzaus reikalų patvarkymais) bei laikyti pavyzdžiu - tas pats kas prisiskaičius hario poterio nuotykių bandyti apie jų realumą ir naudą aiškint visas likusiam pasauliui kaip tai ...galima nebent paerzint davatkas, parodant tikrąją jų vietą, ne daugiau (va tu darai tep, o jėzus gi sakė kitep - žiū parašyta gi)...
koks tėvas tokis ir sūnus, koks mokytojas tokie ir mokiniai... daugiau reikia džiaugtis gyvenimu o ne melstis savo fantazijoms ir jas interpretuoti, žmogėnai...
http://www.asvyras.lt/sportas-sveikata/dieta-mityba/mitas-mazos-alkoholi...
http://www.asvyras.lt/sportas-sveikata/dieta-mityba/mitas-mazos-alkoholi...
http://www.asvyras.lt/sportas-sveikata/dieta-mityba/mitas-mazos-alkoholi...
Tave suprantu. Juk kažkada pats sirgau tikėjimu į alkoholį. Man nesunkiai pavyko išsivaduoti iš Dioniso krikščionybės, nors tada dar nežinojau, kad Dioniso vyno kultas ir krikščionių dievo gyslomis tekantis vynas yra tos pačios kilmės alkoholizmas. Dabar rašau iš patirties.
Atsigręžęs atgal stebiuosi: kodėl tiek daug mano likimo draugų liko klūpėti prieš pakeltą vyno taurę, o aš taip lengvai ir be kančių ištrūkau į laisvę? Atsakymas labai paprastas: aš nėjau kartu su AA verkšlenti dėl to, kad "nebegaliu" išgerti, neskatinau sau "praradimo" jausmo, ir tikėjimas į "dievo kraują" išnyko savaime. Kai šiandien žiūriu į girtėjančius savo draugus ir matau, kaip protingi vyrai pamažu tampa sunkiai valdomais puspročiais, man jau nei kiek negaila beprotybės dienų. Kartais, dabar jau - retai, sapnuoju siaubą, kad išgėriau netyčia alaus arba dievo kraujo, ir vėl pasijutau apkvaišęs. Kad žinotum, kokia apima baimė! Prakeikimas, vėl sugrįžau į pagirių pragarą, kam to reikėjo? Juk viską turėsiu pradėti nuo pradžių!..
Bet pabundu, ir tada apima džiaugsmas, kad viskas tebuvo tik sapnas.
Iškrapštysi iš savo smegeninės paskutinius alkoholio "privalumus", ir tau nebeliks jokio noro grįžti prie dievo kraujo religijos. Jeigu kada pateks dievo kraujo į burną netyčia - norėsi išspjauti, o ne nuryti. Tas kraujas šlykštus ir mirtinas nuodas, tai tai pati pavojingiausia pasaulio religija.
gerai brolau,eikim tuo siauruoju keliu,kiek imanoma.tavo skirelis stiprina mane zinok Petrai Tu laimejai viena nevykeli:)dar viena blaivi diena(be kancios alkogoholiui) man lygu stebuklui,turiu tokia priklausomybe,o ,kaip Tu nezinau.tikiuosi supranti mane.tas Keistuolio mokslas veikia ir gydo,bet karjeros sitam gyvenime(pasaulio) nezada.tai pagalvojau,gerdamas karjeros nepadriau,o blaiviam visai kiti dalykai rupi.
Sakai, gali papirkti? Būtų gerai... Taip malonu pasvajoti. :)
O bažnyčios įtaka tikrai nebe ta. Mums net sunku įsivaizduoti, kokia ji buvo XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje, kai kiekvieną žingsnį kontroliavo bažnyčios įgaliotas kunigas. Apie Viduramžius, kai bažnyčia galėjo deginti žmones, nėra ko ir kalbėti.
O kai Nyčė pasakė "Dievas mirė!", jis tikriausiai norėjo pasakyti "Mirė bažnyčia". Man atrodo, pastoriaus sūnus nelabai skyrė bažnyčią nuo Dievo. Daug kas ir šiandien painioja.
Esame laisvesni nuo bažnyčios, bet mumis manipuliuoja kitos jėgos, tarkime, televizija, globaliųjų korporacijų marketingas, vietiniai sukčiai. Argi be to išsilaikytų tikėjimas į dievo sūnų alkoholį?
dekui Tau Petrai.skaitau sita skyreli,sirdis dainuoja:),neitiketina-21amzius,niekas nebedegina ant lauzo,nebenukriziuoja cia kaip komunistu laikais uz politinius isitikinimus ir panasiai,idomu kodel nebera egzekuciju,manau kataliku baznycia turi labai daug pinigu,nuperka "issisokelius",taip laimi dar viena ir kuna ir siela,nes egzekucijose tik kuna laimedavo,o sielos negaudavo,manau tobuleja popiezius su savo saika:).ziurek petrai saugokis,pranasauju tau kad gali greitu laiku tapti milijonierium,geriau ,kad taip nenutiktu;)
Aš manau, kad žmogus yra toks gyvūnas, kuris yra ne tik protingesnis, kai kuriose srityse, bet dar ir kai kuriose srityse žymiai kvailesnis už tarkim šunį ar katę. O aplamai, ir žmogus, ir šuo, ir liūtas, ir briedis, ir kiti gyvūnai viena prasme lygūs-mirę jie visi supūna.
Jei numirėliai pradės mane lankyti ir man ką nors pasakoti- ko gero pats kreipsiuos į beprotnamį.
Jeigu sugrįžtų, tai... Labai stiprus argumentas.:)) Jeigu Onutė būtų gimusi su kiaušinėliais, ji būtų buvusi Joniukas. Neabejoju.
Ironiška tai, kad davatkoms nereikia to "jei". Nei tie numirėliai grįžo, nei pasakojo, o jos ir taip viską žino, kas ten yra. Ir apie dangų, ir apie skaistyklą, ir apie pragarą jos viską yra girdėjusios.
Bažnytininkų užprogramuotam žmogui kažkodėl atrodo, kad prisikėlęs žmogus būtinai papasakotų lygiai tą patį, ką jam popiežiaus nutarimu pliuškia pagiringas parapijos kunigas. O gal jie papasakotų apie visai kitokį pomirtinį gyvenimą? Ar patikėtų davatką, jeigu numirėlis papasakotų, kaip jis ten smaginosi su Marijos pirmtake Venera, o prie pačios Marijos nesulaukė eilės, nes eilės prie jos miegamojo nepaprastai ilgos?.. Sakot, kvailystė, tušti paistalai? Taip, žinoma, kad paistalai. Tai lygiai tokie pat paistalai, kaip ir nesenas katalikų popiežiaus nutarimas šiek tiek pamažinti skaistyklą. Bet fantazuoti galim visi - ne tik suvaikėję senukai.
Išeitis tokia pat, kai ir vaduojantis iš bet kokios priklausomybės - ateina laikas apsispręsti. Juk ir aš pats dar kūdikystėje, kraudamas į vystyklus, "apsisprendžiau" būti kataliku. Po to katalikai mane tempė į savo stabmeldyklą, vertė bubenti jų kvailus poterius, ir pamažu viskas ėmė atrodyti kaip ir ne visai kvaila.
Stabų poreikis, kaip ir degtinės, nikotino, narkotikų poreikis, nėra natūralus, kūdikis negimsta žegnodamasis ar su senmergės Marijos paveikslėliu rankose. Stabukas jam vėliau įspraudžiamas į delną, kvailų poterių jis mokomas vėliau. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, jam išugdomas nenatūralus poreikis siekti visiškai nenaudingo ar net žalingo dalyko. Kai jaunam žmogui suformuojamas pareigos jausmas lankyti stabus ir melstis medinėms ar gipsinėms statuloms, jis gali pasijusti negerai, jeigu nenueis į stabmeldyklą ir nepasimels medžiui ar gipsui. Panašiai veikia visos priklausomybės- negavęs išgerti, parūkyti ar "kaifo" dozės, priklausomas žmogus irgi pasijunta nekaip.
Nei vienas alkoholikas neapsisprendė tapti alkoholiku, nei vienas vaikas pats nesugalvojo užaugti davatka. Tačiau subrendusi asmenybė gali apsispręsti ir nugalėti priklausomybę.Jeigu žmogui išugdytas tikėjimas religiniais paistalais, jis gali atsisakyti tikėjimo. Tai bus toks pat valios aktas, kaip ir atsisakyti degtinės, cigarečių ar hašišo. Apie tai jau rašiau savo straipsnyje "Atsisakau tikėti", todėl nebenoriu kartotis. Pasakysiu tik tiek - aš tą metodą jau išbandžiau ant savęs, jis veikia labai gerai, taip pat gerai, kaip ir kitų priklausomybių atveju.
Kai nebeliko tikėjimo alkoholio "teigiamu poveikiu", nebeliko ir abejonių dėl mano apsisprendimo negerti, išnyko praradimo jausmas, o geriantiems žmonėms jaučiu ne pavydą - užuojautą. Kai atsisakiau tikėti religinėmis fantazijomis, visai kitoje šviesoje pamačiau suktų bažnytininkų žaidimėlius rimtais pamaldžiais veidais. Suprantama, bendrauti su davatkomis nėra malonu, bet dabar ir jos nebeerzina, joms pradėjau jausti užuojautą. O tos aplinkinių "grėsmės", visuomenės, giminių, bendradarbių "spaudimas" - juk tai gryniausias juokas. Aš to jų "spaudimo" bijau tiek pat, kaip ir alkoholikų raginimo išgerti "atsipalaidavimui" arba rūkorių pasiūlymo surūkyti "bent vieną". Kai nebijai, tada ir nebegąsdina. Kai baimės nelieka viduj, jos niekas nebekelia išorėj.
Taigi nugalėti savo baimę, išvaikyti iš savo širdies vaiduoklius galima tik vienu būdu - sąmoningai apsisprendus ir atsisakius tikėti melu. Nebeliks tikėjimo - baimė išnyks savaimė. Štai tada iš tiesų būsi laisvas.
jei sugriztu ir papasakotu,niekas nepatiketu.panasiai ,kaip su lozorium ir turtuoliu buvo,yra Naujam Testamente,minima.(palyginimas).
o mane erzina tas religinių pasakorių viso ne vieno tūkstantmečio "paveldo" vis dar aktyvus lindimas į visuomeninį ir asmeninį žmogaus gyvenimą. Kaip su tuo gyventi kai tai kas dieną painiojasi mano apsisprendimuose - aplink tiek daug davatkų ir kitų "fantazuotojų"...kovoti su tuo manau beprasmiška, lieka tik ignoruoti... jau keletas metų kaip sąmoningai vaduojuosi iš religinių nesąmonių pasaulio ir bandau gyventi laisvai, pasikliaudamas blaiviu protu bendražmogiškomis moralės normomis (ne vien bažnyčios primestu doros kodeksu)...nepaprastai sunku - mano aplinkoj tiek daug likusių prie "senų gerų" pasakų pasaulio... nes taip reikia, taip patogiau... mokslo metai negali prasidėti be visuotinių mišių, vaikas turi būtinai būti pakrikštytas (o kas jo klausia?)... gyvenimas be bažnytinės santuokos ir kunigo burtų - niekingas...karjeros darymas neišvengiamas be stovėjimo per visas šventes pirmoje klauptų eilėj bažnyčioj...kariuomenei irgi reik gi šventadario (gal žino kokių password'u prieš priešą ;))..žiauru kai mano artimiausi žmonės vis dar tiki, aklai, be jokio intereso aiškintis kodėl ir kas yra kas... juokas ima dėl tų "dvisparnių pagalbos" ir graudu...
Po mirties niekas nieko nebegalės. :)
Nė vienas negrįžo ir nepapasakojo. Tai - tik fantazija. Fantazuoti, žinoma, įdomu ir malonu, tik nereikia pamiršti, kad fantazuoji. Vos tik užsimirši ir perkelsi koją tenai, tave ims nešti rubuiliai angeliukai, o skeltanagiai raguoti velniukai ims baksnoti triražėmis šakėmis.
Aš nemanau, kad patys krikščioniai rimtai žiūri į tas fantazijas. Juk negali būti, kad suaugęs sveikas žmogus taip susipainiotų tarp fantazijų ir realybės. Jie tik žaidžia rimtais veidais, nes bijo nežaisti. Esu matęs, kaip krikščioniai sektoje atjungia smegeninę ir, demonstruodami kitiems savo ryšį su "dvasiomis", ima leisti iš burnos garsus, labai panašius į žodžius. Nemanau, kad jie iš tiesų pakvaišta - vaikystėje aš taip darydavau su kaimynų vaikais ir visai nepakvaišdavau. Paprasčiausiai išjungi smegeninę ir vapi garsais, kurie primena žodžius, bet visiškai nieko nereiškia. Tada mes, vaikai, nė neįtarėme, kad "turime dovaną" ir "kalbame kalbomis". Mums nereikėjo nei nutukusių angeliukų, nei daugiavaikės senmergės Marijos, nei "šventosios" trijulės pagalbos. Bet mes buvom vaikai, paskui užaugom, ėmėm skirti žaidimus nuo gyvenimo, pasakas - nuo realybės.
Fantazuokime į sveikatą, tik žinokime, kad fantazuojame.
Mato 23:33-34
Puslapiai