Kaltinėnai prarado labai ryškią asmenybę. Ketvirtadienį, prieš pat Naujuosius, palaidojome Vincentą Petkevičių. Miestelio istorijoje jis tikriausiai išliks kartu su savo knygomis apie krašto istoriją. Laikas visus mus ištrins iš kitų atminties, o Vincento knygos paliks, gal ir mes šiek tiek, jei buvome ten paminėti. Bet aš ne apie knygas, aš apie kitą jo palikimą, kurio nepaimsi į ranką ir nepadėsi lentynon. Jis toks neapčiuopiamas, tarsi nebūtų visai, todėl dar labiau vertas apmąstymo ir mūsų visų supratimo. Kaltinėniškiai buvę mokiniai jį esam patyrę visi, nors nelabai supratom, kad tai kažkas išskirtinio.

Istorija gali būti labai sunkus, nuobodus mokslas. Įsiminti šitiek vardų, pavardžių, datų, įvykių ir nesumaišyti eilės! Ir kartu tai gali būti baisi smegenų plovimo bei paklusnumo dresūra. Bet mes nei Petkevičiaus, nei jo pamokų nei kiek nebijojom. Būdavo net įdomu. Štai jis dėsto naują dalyką, o tu gali iš anksto užsidirbti gerą pažymį, ir nereikės nieko kalti iš vadovėlio. Svarbu nesnausti, atidžiai klausyti ir nepražiopsoti momento, kada yra proga paklausti.

- Geras klausimas, - paprastai atsakydavo jis. - Kaip tik norėjau apie tai pakalbėti.

Po to kitas vaikas įsiterpia su savo klausimu, dar antras, trečias, ir pamoka virsta gyva diskusija apie mūsų istorijos tarpsnį, kokį nors reikšmingesnį įvykį. Iš tiesų tai būdavo skaudūs klausimai apie slidžius dalykus, dėl kurių patogiau patylėti, bet jis nevadino mūsų nei liaudies priešais, nei antitarybiniais, kaip darė kiti. Už gerą klausimą galėjai gauti penketą, o penkiabalėj sistemoj tai buvo aukščiausias įvertinimas. Būdavo, jo pamoka įžygiuoja į pertrauką, tada jis aktyviausiems dalyviams surašo geriausius pažymius, o mes po to dar likę vieni ir įsiaudrinę aptarinėjam dalyką toliau.

Blogų pažymių už klausimus jis niekada nerašydavo. Tikriausiai todėl, kad nebijotume klausti.

Jis drąsino mus netgi per tėvus:

- Jūsų vaikas padykęs, bet neimkit į galvą. Labai galvojantis vaikas, bus viskas gerai!

Galvojantis - geras. Toks buvo jo supratimas.

Nežinau, kaip kiti, bet aš tikrai nenutuokiau, kad tai ne šiaip sau istoriko polinkis provokuoti diskusijas, kad tai visas metodas. Ir dėl to nesukau galvos. Man buvo proga lengvu būdu (taip man atrodė) užsidirbti penkis, o po to nereikės mintinai kalti tų idiotiškų datų. Gali būti, jis ir pats istorijos mokslo nelaikė datų rinkinių, jam užteko, kad žinojom svarbiausias. Kur kas įdomiau įvykių logika. Arba jam pačiam pasidarė nuobodu metai po metų kartoti tą patį per tą patį, ir talentingas žmogus rado būdą išjudinti mokinius, o tada nuobodžią rutiną paversti labai įdomiu dalyku. Vaikui man nė į galvą, kad tokiu būdu jis priverčia mus susidomėti istorijos mokslu - tokiu, atrodytų, pilku, neįdomiu dalyku.

Vėliau tą jo metodą aptikau Vilniaus universitete. Tokį dėstymo būdą naudojo patys garsiausi, patys kiečiausi profesoriai. Jiems labai patikdavo, jei klausinėji. Kaip supratau iš kurso draugų, tai savo mokyklose buvo patyrę toli gražu ne visi. Ne visose mokyklose tai buvo priimtina, tai dabar kiti nesuprato, kaip geriausia elgtis per paskaitas ir seminarus. O aš buvau įgudęs, pasijutau kaip namuose. Kiti sėdėjo nuleidę ausis ir nesuprato - kam? Taip, po paskaitų pažymių niekas nerašo, bet juk ateisi įskaitos ir egzamino! Ar tie kirviai tave prisimins?

- O taip, matau, tu įsigilinęs, - sako profesorius. - Jeigu domėsis giliau, yra dar šito profesoriaus įdomus lingvistikos darbas...

Ir jie visi buvo teisūs! Norint užduoti klausimą, reikia būti labai atidžiam ir bent šiek tiek įsigilinti. Vėliau aš tai šimtus kartų patyriau, jau dirbdamas žurnalistu. Eidamas pas kokio dalyko žinovą, turi gerai pasiruošti tam interviu ir bent mažumėlę suprasti. Ir tik tada atsiras klausimų! O kitaip nei pašnekovo, nei savo skaitytojų tu niekaip nesudominsi. Išeis pilka rašliava, žodžių ir faktų krūva, tarytumei datų rinkinys kokio nors nevykėlio istoriko paskaitoje.

Aš čia vis apie praktinę metodo naudą. Uždirbti pažymį, atkreipti profesorių dėmesį, laiku iškelti įdomų klausimą... Bet juk visa tai - mąstymo įgūdžiai! Įgūdžiai suprasti, surasti pačiam, bet ne iškalti iš vadovėlio, atrasti, pažinti, bet ne išgirsti per televizorių.

Tik pažiūrėkit, kaip skiriasi žmonės! Tvirti, amžinai teisūs kietakakčiai, kuriems tu galėjai būti liaudies priešas, o po to jiems patiems virtai tokiu pat tautos priešu ar vatniku. Su tais visada viskas aišku. Ir tie kiti, kurie amžinai kuo nors abejoja, kurie amžinai ieško ir ne visada randa, kuriems reikia pažinti ir amžinai kyla klausimų. Juk pažinimas - tai amžini klausimai!

Kur šitų žmonių takoskyra?

Juk mes visi - to paties molio! Nei mes geresni, nei blogesni. Bet ten, pačioje pradžioje, turėjo įvykti kažkas. Tada, ištarus patį pirmąjį kartą "Kodėl?" Arba paklausęs gavai per ausį, ir pasidarė aišku, arba sutikai savo Petkevičių, ir jis parodė dar įdomesnių klausimų.

Mano kartai pasisekė, kad kažkada Kaltinėnų vidurinėje atsidūrėme Vinco Petkevičiaus pamokoje. Jis mokė klausti, o rastas atsakymas nejučiomis virto nauju klaustuku. Ir taip be pabaigos! Štai tada mums užteko be sauso kalimo užsidirbti penkis, o tie penki juk buvo pradžia, lyg narkomanui pirmoji dozė. Tiek metų praėjo, tiek vandens į vandenynus nunešė Magdušė ir Akmena, bet potraukis klausti liko. Kaip ir tada, mus nepaliaujamai traukia paslapčių pilnas pasaulis, lygiai taip pat žavi klausimų pilnas gyvenimas.

Mes ir Tave, Vincentai, prisiminsim įdomų. Tu mums išlieki labai įdomus klausimas.