Tai banalu. Šitą minutę tu skaitai šias eilutes. Jokio kito laiko nėra. Net jeigu tave kamuoja nerimas, ir tu nuolatos tarsi užbėgi į priekį, tai tu dabar, šitą minutę, kankiniesi nuo nerimo, nors gal ir nesuvoki - nėra kada. Arba  jei nenori susitaikyti su dabartimi, ir tave nostalgiškai traukia į vakarykštę dieną, tai tu dabar, šitą minutę, beviltiškai kovoji su realybe ir svajoji apie  buvusius aukso laikus. Žodžiu, mes galime gyventi tik čia ir tik dabar - visa problema, ar įstengiame tai suvokti. Kiek mes suvokiam realybę ir kiek atitrūkstam nuo jos į dausas?

Pastaruoju metu seminaruose, straipsniuose ir TV laidose gan dažnai išgirstame siūlymą gyventi čia ir dabar, kaip alternatyvą gyvenimo atidėliojimui: „kai baigsiu mokslus“, „kai padarysiu karjerą“, „kai pastatysim namą“, „kai užaugs vaikai“ ir „kai išeisiu į pensiją“. Iš esmės tai lyg ir geras pasiūlymas, tačiau skeptiko charakteris reikalauja viskuo abejoti ir viską „perkramtyti“ pačiam. Taigi, kokias būsenas patiriame gyvenimo laiko skalėje, kokia jų paskirtis ir prasmė:

Davatka paskaitė apie bažnyčios melą ir sako:

- Tai negi visur tik melas, tai negi visur apgaulė?

Ji tuo niekaip netikės.

Bažnyčia - tai viskas. Šiapus šventoriaus tvoros - visas davatkos pasaulis. Nieko daugiau nėra. Ar gali būti, kad būtų tik melas, tiktai apgaulė?

Davatka skaito apie kunigų pedofiliją ir netiki, dreba iš pykčio visa:

- Jums nieko švento nėra!

Jei gali būti kas švento, tai šiapus šventoriaus tvoros. Anapus nieko daugiau.