Kalbamės su alkoholiko žmona. Ji kenčia jau trisdešimt metų. Per tą laiką, sudėjus vyro blaivias dienas, išeitų keli mėnesiai. Jau pavargo, nebeturi vilties, bet nežino, ką reikėtų daryti. Užtat labai nustemba, kad aš jau seniai negeriu. Penkioliką metų, o gal daugiau. Juk neskaičiuoju.

- Tai visai, visai negeri?

- O kaip galima butų negerti, bet ne visai?

- Nė lašo?

- O kam tas lašas?

- Nė per šventes?

- Kodėl turėčiau?

- Na, bet nuo taurelės juk nenumirtum!..

Tu strimgalviais bėgi į nerimą, kada leki į rytojų, o liūdesys tebelaukia vakar dienoj. Kada bus ramybė?
Jos niekad nebus. Dabar ir yra ramybė!
Dabar - toks mažas tarpelis?..
Taip, mažas tarpelis arba nuolatinė būsena.

Paprasti vienuoliai priima įprastus skaistybės įžadus, o aš savo draugams pasiūliau praplėsti skaistybės sąvoką. Anie pasižada lytiškai nesantykiauti su priešinga lytimi, o mano draugai galėtų priimti dar ir nesituštinimo bei nesišlapinimo įžadus. Jų dvasingumas būtų kur kas dvasingesnis.

- Mėgsti mėsą? - teiraujasi vegetaras.
Taip, žinoma!..
- Vadinasi, pamačius pievoj veršelį, tau kyla mintis jį papjauti, peiliu perrėžti gerklę?
Ne, žinot, aš visai stabilios psichikos!
Beje, kūrenu malkomis, bet, pamatęs gražesnį medį, nepuolu prie kirvio.
Įdomu, o kaip turėtų būti liguistų asociacijų kamuojamiems vegetarams? Nuėjus į mišką, užeina noras iškirsti?..