- Girdėjau, bus daug šampano, - pasakė vairuotojas ir familiariai pamerkė akį.

- Kur? - nustebau. - Traukinių stoty?

Jis garsiai nusijuokė, rodydamas savo bedantę burną:

- Gerai pasakyta! Laikraščio balius - traukinių stoty. Tu visada turėjai bajerio!

Pagalvojau, kad ir man reikėtų susidėti kai kuriuos dantis. Bet iš kur taksistas mane pažįsta?

- Tave visi pažįstam, - pasakė vairuotojas, tarsi išgirdęs mintis, bet pravažiavo stotį. Ką jis sau leidžia? Aš turiu važiuoti namo, man reiokia į stotį, o jis veža velniai žino kur!

- Visi miesto taksistai žino, kur tave naktį vežti, - plepėjo vairuotojas. - Stotyje seniai nebegausi. Nei baltos, nei pilstuko traukinių stotyje seniai nebėra.

- Man reikia namo! - sušukau ir norėjau išlipti, bet durys buvo be rankenos. - Aš nenoriu tavo baltos ir pilstuko!

- Jis nenori baltos! - vairuotojas ėmė kvatotis. - Kai pasakysiu, visi taksistai kris iš koto.

Dar sykį apieškojau rankenos, bet jos iš tiesų nebuvo. Tada įsiutęs ėmiau trankyti duris.

- Blaivyklos durys irgi be rankenos, - pareiškė taksistas. - Pameni?

- Aš nebuvau blaivykloj.

- Jis nebuvo blaivykloj! Parų irgi nesėdėjai?

- Ne.

- Mirsiu iš juoko! - taksistas nubraukė ašarą. - Pasakai tokiu veidu, tarsi nebūtum užmušęs nė vieno žmogaus!

Mane nukrėtė šiurpas. Bet aš juk neužmušiau… Jie spėjo pabėgti.

- Nebijok, niekas šito nežino, - pasilenkęs artyn, pasakė vairuotojas, ir aš supratau, kad jis laiko mane kažkuo kitu.

Staiga jis pasidarė pabrėžtinai mandagus, iššokęs lauk, atidarė duris. Tai buvo nebe įžūlus taksistas, bet juodu fraku apsivilkęs liokajus. Jis lankstėsi iki žemės ir tempė mane į kažkokį nepažįstamą rūmą.

- Laikraščio balius bus čia, nes bažnyčioj nebuvo vietos!

Salė tikrai buvo šiek tiek panaši į bažnyčią. Kai įėjau, jie visi ėmė ploti, ir negalėjau suprasti, kas vyksta. Man reikia skubėti į stotį, turiu grįžti namo, o tas idiotas nugabeno į kažkokį banketą, kur nė vieno pažįstamo.

- Išgersi šampano? - pasiūlė ponia dideliu dekolte. - Aš - miesto mis prostitutė, o vakarais dėstau tikybą. Tu tebedirbi vyskupu?

Ką ji čia plepa?

- Nemėgstu šampano, - papurčiau galvą ir apsidairiau aplink, ieškodamas durų.

- Nemėgsti šampano? - sukrizeno mis prostitutė, glostinėdama taurės kotelį. - Labai subtilu, vyskupe, labai subtilu…

Koks aš jai vykupas?

Ėjau per salę, o mane vis kvietė kas nors prie staliukų ir siūlė išgerti.

- Aš negeriu, - sakiau visiems, o jiems tai atrodė juokinga.

- Jis negeria! Tik pamanykit, mūsų policijos šefas negeria!..

Dabar jie mane laikė policininku. Jie visi laikė mane kažkuo kitu. Ir kodėl jie netiki, kad aš seniai negeriu?

- Girdėjau, pakeitei vardą? - paklausė aukštas vyras juodu švarku.

Aš vardo niekada nekeičiau! Vyras žiūrėjo tiesiai  į mane, bet kalbėjo su kažkuo kitu.

Minioje pamačiau kelis kaimynus ir kabineto draugus, prie vieno stalelio tarp ponų sėdėjo žmona, bet ji irgi manęs nepažino.

Kliūdamas už staliukų, apėjau visą salę ir tada pamačiau, kad durų nėra.

- O kur tu norėtum eiti? - prisistatęs paklausė liokajus. Man atrodo, tai buvo tas pats taksistas, tik persirengęs.

- Aš nežinau… Man čia negerai. Vežk į namus.

Liokajus paėmė mane už rankos ir tempė ilgu koridoriumi.

- Kur tavo namai? - paklausė jis vėl, kai jau sėdėjom mašinoj.

- Aš nežinau… - pasakiau tyliai. Norėjau prisiminti, bet galva nedirbo visai.

- Tai kur tave vežti?

Norėjau pasakyti adresą, bet žodžiai išdilo iš atminties. Paėmiau telefonų knyga, bet mano adreso ten nebuvo, kažkas išplėšė reikalingą lapą, o knyga buvo stora kaip Biblija. Ko gero, tą lapą išplėšiau pats, ir mano pavardės seniai nėra juodu kryžiu pažymėtoj knygoj. Pavarčiau knygą ir padėjau į vietą.

- Tada pamiegok šiek tiek, - pasakė taksistas švelniai. - Tu juk esi girtas…

- Bet aš negėriau! - surikau piktai, nes dabar trūko kantrybė.

- Negėriau, negėriau! - suriko dar kažkas kitas, ir nuo jo balso pašokau iš lovos.

Iš tiesų niekas nešaukė. Žmona miegojo ir nieko nejuto. Aš apgraibom suradau šlepetes ir nušlepsėjau į virtuvę.

Burnoje buvo sausa, tarsi tikrai vakar būčiau gėręs šampano. Kiek mane dar sekios šitos pagirios?

Įsipyliau obuolių sulčių, ąsotis ir sulčių skonis buvo pažįstami. Sena spintelė, dujinė be rankenos, dirbtinis parketas - viskas lindo iš atminties, tarsi būčiau atėjęs į užmirštą butą. Aha, pagaliau pabudau.

Išgėriau pusę stiklinės, bet sėdėjau ant taburetės ir nenorėjau grįžti į svetimą lovą.

- Ir iš tiesų, kur mano namai? - klausiau savęs.

Dar niekada nebuvau toks svetimas.