Žmogelis dešimt metų nešiojasi nuoskaudą ir negali atleisti už pusbrolio pasakytus žodžius. O pusbrolis tai jau seniai pamiršo, jis gyvena be rūpesčio. Kam žmogeliui kankintis? Ar ne geriau nutraukti savo kančias? Bet jis sako: ne, aš JAM nė už ką neatleisiu. Tarsi atleisdamas ir atsikratydamas skausmo, jis padarytų malonę JAM, o ne sau.
Dabar supratai, kodėl Mokytojas liepė atleisti?
- Koks mokytojas? - klausia žmogelis.
O taip, pamiršau, kad tu uolus krikščionis ir žinai tik apie dievažmogį, kuris negali ateiti iš pasakos.
Naujausi komentarai