Jeigu jaučiatės vienišas, visų pamirštas ir niekam nereikalingas, neskubėkit prarasti vilties. Net jei tikrai jūsų lenkiasi buvę draugai ir giminės, jeigu tikrai pasaulyje esate niekam nereikalingas, jūsų dar gali prireikti. Po mirties jūs dar galite sulaukti netgi užuojautos. Truputį šiurpoka, panašu į juodąjį jumorą, bet iš tiesų tai reali vieno žmogaus istorija.

Dokumentis filmas apie Visatos Centrą, kurį autorius Rimantas Petrikas senu liaudišku papratimu pavadino Dargio Dauba. Labai gražiai jis čia pafilmavo, bet jeigu būtų dėjęs mažiau visokių gražių vaizdų, būtų tilpę daugiau visokių veikiančių agregatų.

Rytą, pakilęs iš lovos, jis paspaudžia kompiuterio klavišą. Kol nusiprausia, programos pradeda veikti, įsijungia ir internetas. Atsisėdus priešais monitorių, atsiveria truputį kitoks pasaulis. Be baimių, be rūpesčių, be realių pavojų. Nepajunti, kaip praėjo diena. Kiek metų jau taip? Petras skaičiuoja. Gal septyni?..

Tokio išgąsčio Birutė Žukienė dar neturėjo. Vos tik vyrai išvažiavo į dirbtuves taisyti traktoriaus, troboje pasigirdo stiprus pyškesys. Birutė yra mačiusi gaisrą ir tą garsą pažįsta. Taip šaudo įkaitęs šiferis. Skaudančia nugara šiaip taip išėjo į kiemą, žiūri - tikrai!.. Šaudo vasarnamio stogas. Nuo jo iki daržinės - pusantro metro, ne daugiau. Šalia jų daržinės - kaimynų vasarnamis ir daržinė, o vėjas ugnį neša kaip tik į tą pusę. Kai apima baimė, atrodo - minutė kita, ir visas Gineikių kaimas nurūks dūmais.