Kodėl alkoholikas grįžta? arba Alkoholizmas ir kitos religijos

Kategorijos: 

- O, Darius!..
Galėjau sušukti: džiaugiuosi matydamas! Bet jokio džiaugsmo nebuvo.
Mes susitikome tame pačiame tarpdury, kuriame išsiskyrėme prieš keletą metų. Būna, po kurio laiko grįžti į paliktą vietą, o čia jau kitaip - nueidamas laikas nusineša viską, kas buvo tada. Tik Darius išlindo toks pat, kaip buvęs. Lyg šmėkla iš praeities.
- Tu čia tebesi? - nustebau. Ta vieta, kurią aplankiau - gydykla. Ar gali žmogus dvejus metus čia slėptis nuo alkoholio?
- Sugrįžau, - prisipažįsta Darius.
Kodėl?
Pasirodo, po to, kai čia pagyveno, metus iškentėjo negėręs. Kentėjo, kentėjo, bet kantrybė pasibaigė.
Darius - kankinio veido žmogus. Tada jis man dėstė teoriją, kad turi kentėti už nuodėmes. Už savo ir už savo tėvų. Ir už viso pasaulio tikriausiai… Nesvarbu, ar tą kvailybę sugalvojo pats, ar girdėjo bažnyčioj. Vis tiek - kankinys. Beviltiškas, nes įtikėjo, kad kančia - jo prigimtis.
Bene nuostabu, kad pašauktas kankinys ieškojo kančios ir rado?
Ta gydykla - didžiuliai kančios namai. Čia susirenka daug iškentėję žmonės. Kiti jau prarado darbą, namus, žmoną, vaikus, sveikatą, ramybę ir viltį. Na, vilties lašelis yra.
Mažytis lašelis, kad jie iškentės negėrę.
Aš tuo labai abejoju.
Ko gero, žinau - neiškentės nė vienas.
Iškentėti galima pagirias, netektį, panieką, baimę ir gėdą, kurios aplanko po išgertuvių. Bet kaip iškentėti negėrus? Juk tai, ką jie sužino čia, baisiau už pragertas dienas: jie visą likusį laiką turės KENTĖTI negėrę!
Blaivus protas - kančia. Štai kuo tiki tie žmonės.
Jie nusiteikę kentėti ir žlugti.
“Kančią noriu priimti taip, kaip ją priėmė Kristus”, - aiškino Darius tada. Jis netikėjo manim, kad nėra jokios kančios gyventi be pagirių. Jokių problemų kalbėti, jeigu liežuvis nesipina, jokių kliūčių bendrauti, jeigu nenusišneki ar negrūmoji kumščiais. Jokia bėda, jei rytą nereikia ieškoti alaus, kęsti gėdos dėl vakarykščių kvailysčių.
Bet ne, šito negali būti!
Darius tiki tvirtai: gyventi negėrus - kančia. Didžiulė kančia ir netektis visam likusiam laikui. Laimingieji gali išgerti, o jis - anei lašo! Jis įprato kentėti pagirias, netektį, panieką, baimę ir gėdą, kurios aplanko po išgertuvių. Bet kaip iškentėti be pagirių, netekties, paniekos, baimės ir gėdos, kurios aplankydavo po išgertuvių?
Tfu, kažkokia nesąmonė!
Darius tiki kitaip.
Jis tiki: girtumas - tai šventė, atsipalaidavimas, bendravimo džiaugsmas, drąsa ir stiprybė. Dabar jis kentės be šito.
Jei žada, tai ir kentės.
Ir jis, ir jo tikėjimo broliai. Visi, kurie ateina čia po gyvenimo šventės. Šventė baigėsi, laukia kančia. Dabar jie alkoholikai, todėl nebegalės švęsti, atsipalaiduoti, patirti bendravimo džiaugsmo, savo drąsos ir stiprybės. Jie tiki - tai būna tiktai išgėrus. Štai kur bėda, štai kur netektis!
Bet, ponai, švęskit toliau! Kam jums kančia?
Kam prarasti vertybes?
Vertybes?
Leiskit paklausti: ko jūs tokie prislėgti, jei ankstesnis gyvenimas buvo kaip šventė? Juk šventėt kiekvieną dieną arba beveik!
Ko jūs tokie įsitempę, jeigu žinot, kaip paprasta atsipalaiduoti?
Kaip jūs praradot darbą, kodėl jus paliko žmona, vaikai ir draugai, jeigu šitaip įvaldėt bendravimo meną? Patys sakot:  išgėrus - kitas bendravimas!
Kodėl visi drebat kaip lapai, jeigu alkoholis teikė drąsos ir stiprybės?..
Ko čia paklausus dar…
Tai ką, Dariau, tu prarandi? Bendravimą, kurio nebėra, sveikatą, kurią  jau pragėrei, gerą darbą, kurio seniai nebeturi?
Savo tikėjimą - nieko daugiau.
Tikėjimo gal neprarask. Kentėk. Būk tvirtas savo tikėjimu. Alkoholis - šventė, gyventi be pagirių - kančia. Kaip tu bendrausi negirtas? Kaip tu džiaugsies gyvenimu, jei nedrebės rankos, jei nekamuos baimė, jei nekankins gėda ir nesekios skolos? Kaip tu gyvensi be savo kančios? Kaip tu, Dariau, be savo tikėjimo?
Tikėjimas - tavo kančia.
Milijonų tikėjimas.
Nieko, Dariau, pradėsi iš naujo. Šitie keisti namai pamokys, kaip reikia kentėti. Su Kristumi, Buda ar su kažkuo - tai nesvarbu. Svarbu, kad sutiktum kentėti. Kad nesuprastumei - melas. Tai, kuo tiki, - apgaulė, tūkstančius metų trunkantis melas. Viskas yra atvirkščiai. Pagirios - skausmas, girto kalba - veblenimas. Šviesi galva - privalumas, ne trūkumas. Išsiblaivyti - patirti džiaugsmą, ne praradimą.
Nušvitimas - tai ne kančia.
Dariau, kur tu eini? Kentėti?..
Gerai, aš eisiu džiaugtis gyvenimu. Tada, kai ištrūkau iš pagirių amžino rato, atsitiko keistas dalykas. Pabundu rytą, negaliu patikėti: man neskauda galva! Neateina į galvą mintis: o siaube, dar viena baisi diena! Pateka saulė, aušta šviesi diena. Tikrai? Gerklė neišdžiūvus, o rankos nei kiek nevirpa, manęs neišpylęs prakaitas. Šiandien atvyksta vaikai, kaip nuostabu, reikia iškepti blynų!

Patikėk, Dariau, džiaugsmas ateina savaime, džiaugtis nereikia jokių pastangų.

Ate, mes galim nesusitikti. Tu patikėjai blaivybės kančia, aš patikėjai džiaugsmu.

Tik toks skirtumas.

 

Šia tema dar: Atsisakau tikėti

                    Kas yra tikėjimo kankinys?

Komentarai

Super

Super, be komentarų :)

Viltė

Puikus rašinys, AČIŪ :)

RSS

Padaryk kad rss visa straipsni rodytu, nes rodo kartais dali, o kartais (siam straipsnyje) isvis tik kazkoki koda..

RSS

Kokį RSS įrankį naudojant matosi "kažkoks kodas"?

Taip, RSS buvo rodomos tik antraštės ir santraukos. Nuo šiol - visas straipsnis.

RSS

Ziuriu per defaultini IE8 readeri, bet dabar jau viskas gerai :) Aciu

bbzn.lt

na taip, taip, yra tokių, kurie tame nieko blogo nemato. todėl ir kankiniai.

Tiesą sakant, jie supranta,

Tiesą sakant, jie supranta, kad kenčia, ir mato, kiek blogio jiems atneša alkoholis. Bet kartu jie tebegyvena mūsų kultūros sukurtoje iliuzijoje, kad alkoholis - labai geras dalykas. Juk alkoholis krikščionių bažnyčiose netgi garbinamas kaip "dievo kraujas", ir labai sunku tuo netikėti, labai sunku suvokti, kad tai - viso labo masinis melas. Todėl žmogui atrodo, kad jis, atsisakydamas garbinamų nuodų, netenka labai "gero" dalyko. Jis išgyvena labai sunkų, kamuojantį vidinį konfliktą, kuris paprastai pasibaigia grįžimu prie "dievo kraujo".

Štai

ko reikia šiai dienai labiausiai.