Alius

Ne viskas prarasta

Kategorijos: 

Gaisras nusiaubė Aliaus Sakinio sodybą. Kitą dieną atėjo kaimynas ir paspaudė jam ranką:

- Užjaučiu! Girdėjau, per gaisrą praradai viską…

- Ne, ne viską. Tik namą, baldus, drabužius, 20 metų santaupas. Aš praradau tai, ką turėjau, ir nieko daugiau.

Kitos galimybės

Kategorijos: 

Susitiko vaikystės draugai. Jie buvo taip pasikeitę, kad vos pažino vienas kitą.

- Dabar mano galimybės visai kitos, - pasigyrė Antanas, buvęs batsiuvio vaikas. - Dabar aš galiu leisti 100 litų kasdien.

- Ir mano galimybės - ne tos, - nenusileido Alius, buvęs direktoriaus sūnelis. - Dabar aš galiu už 100 litų išgyventi visą mėnesį.

Nebe tas eilėraštis

Kategorijos: 

Sykį Aliaus Sakinio paklausiau:

- Tu vakar rimtai sakei, kad esi poetas?

- Taip, aš vakar sakiau, kad esu poetas.

- O ar parašei nors vieną eilėraštį?

- Taip, vieną kažkada parašiau. Buvo ruduo, pusiaudienis, lijo, langu tekėjo lašas. Aš paėmiau popieriaus lapą ir užrašiau.
- Ir tu jį paskelbei?

- Ne. Aš jį padėjau kažkur, o paskui užmiršau. Vieną dieną ieškojau nuotraukų sendaikčių spintoj ir pačiame dugne atradau pageltusį lapą. Buvo ruduo, pusiaudienis, lijo, langu tekėjo lašas… Bet eilėraštis buvo ne tas. Eilėraštis buvo visai kitas.

Didžiausia dovana

Kategorijos: 

Sykį Alius Sakinis nuvažiavo pas motiną. Ėjo į darbą, bet kažkodėl užsuko į stotį ir atsidūrė autobuse.

- Vaikeli, iš kur tu? - nustebo motina, prastą dieną pamačiusi sūnų prie savo namų. – Bene kas atsitiko?

- Kad ne. Šovė į galvą, tai užsukau. Nei lauktuvių turiu, nei dovanos…

Dovanos liko

Kategorijos: 

Gavęs pirmąją algą, Alius Sakinis patraukė į krautuves pirkti namiškiams lauktuvių.

Tėvui nupirko žaliosios, juodosios ir vaisinės arbatos,  motinai - vazą su gėlėmis, broliams - apelsinų, bananų, riešutų ir maišelį šokoladinių saldainių. Iš pradžių atrodė, kad kišenėje banknotų labai daug, bet po šeštosios parduotuvės piniginė gerokai suplonėjo, ir Alius pagaliau susirūpino:

Didysis troškulys

Kategorijos: 

Eidamas didelio miesto gatve, Alius Sakinis ištroško gerti.
Nei čia šulinio, nei upelio.
- Šimtai krautuvių, - tarė sau Alius Sakinis. – Tai dar paprasčiau!
Prekybos centro salėje grojo švelni muzika, o ramus apšvietimas
neblaškė dėmesio, kurį galėjai sukaupti į pilnas lentynas. Alius
Sakinis apsiprato naujoje vietoje ir ėmė suvokti, kad visi tvarkingai
sudėti daiktai yra būtent jam.
- Tau – geriausios mūsų dešrelės, - tarsi atspėjęs Aliaus mintis, pranešė pailgas plakatas prie šaldytuvų.

Kaip tai prisiminti?

Kategorijos: 

Rytą Alius Sakinis tarė pats sau:

- Mano galvos neveria skausmas, man negelia nė vieno danties, mano sąnarių nelaužo reumatas, mano skrandyje nedega žaizdos tarsi sauja anglių… Kaip man to nepamiršti?

Tada atsikėlė ir ėmė tvarkyti palatą.

Visas sekmadienis

Kategorijos: 

- Ką ten gavai? - paklausė anūkas, kada Alius Sakinis sugrįžo nuo altoriaus.
- Kristaus kūną dalija. Aš ragavau Dievą.
- O kas tau kliuvo: ranka, koja ar kas?
Alius Sakinis pastatė akis:
- Ša. Aš jį gavau visą!
- Negali būti! Dievas vienas, o jūsų tiek daug.
- Aš nežinau, - prisipažino Alius Sakinis. Iš bažnyčios jie užsuko į krautuvę.
- Aš negaliu suprasti, - prisipažino dar sykį senelis.
Jis nupirko maišelį riestainių su aguonomis. Riestainiai, aguonos ir pienas yra jo mylimiausio anūko sekmadienio teisė.

Puslapiai

Užsiprenumeruoti Alius