Gavęs pirmąją algą, Alius Sakinis patraukė į krautuves pirkti namiškiams lauktuvių.

Tėvui nupirko žaliosios, juodosios ir vaisinės arbatos,  motinai - vazą su gėlėmis, broliams - apelsinų, bananų, riešutų ir maišelį šokoladinių saldainių. Iš pradžių atrodė, kad kišenėje banknotų labai daug, bet po šeštosios parduotuvės piniginė gerokai suplonėjo, ir Alius pagaliau susirūpino:

Eidamas didelio miesto gatve, Alius Sakinis ištroško gerti.
Nei čia šulinio, nei upelio.
- Šimtai krautuvių, - tarė sau Alius Sakinis. – Tai dar paprasčiau!
Prekybos centro salėje grojo švelni muzika, o ramus apšvietimas
neblaškė dėmesio, kurį galėjai sukaupti į pilnas lentynas. Alius
Sakinis apsiprato naujoje vietoje ir ėmė suvokti, kad visi tvarkingai
sudėti daiktai yra būtent jam.
- Tau – geriausios mūsų dešrelės, - tarsi atspėjęs Aliaus mintis, pranešė pailgas plakatas prie šaldytuvų.

- Ką ten gavai? - paklausė anūkas, kada Alius Sakinis sugrįžo nuo altoriaus.
- Kristaus kūną dalija. Aš ragavau Dievą.
- O kas tau kliuvo: ranka, koja ar kas?
Alius Sakinis pastatė akis:
- Ša. Aš jį gavau visą!
- Negali būti! Dievas vienas, o jūsų tiek daug.
- Aš nežinau, - prisipažino Alius Sakinis. Iš bažnyčios jie užsuko į krautuvę.
- Aš negaliu suprasti, - prisipažino dar sykį senelis.
Jis nupirko maišelį riestainių su aguonomis. Riestainiai, aguonos ir pienas yra jo mylimiausio anūko sekmadienio teisė.

Į Aliaus Sakinio trobelę užsuko Dievas. Alius kuitėsi apie puodus, ir troboje viskas staiga nušvito, o asloje pasirodė daugybė šiukšlių. Jis pasodino svečią virtuvėj prie stalo, o pats čiupo už šepečio.

- Sakau, užsuksiu, pažiūrėsiu, kaip tu gyveni, - pradėjo kalbą svečias.
Alius ištraukė iš stalčiaus duonos riekę, storai aptepė sviestu ir padėjo Dievui ant stalo.