Žiūriu, sustingęs nacionalistų protas paspendė sau filosofinius spąstus.
Pirmiausia visuotinę baimę, saugumo, teismų, visokių politinių tyrimų savivalę, jų kratas po namus už valdančių kritiką, bejėgiškumą darbe prieš darbdavį, parduotuvėj - prieš monopolistų apgaulę, rytojaus baimę ir netikrumą sustingęs nacių protas pavadina laisve.
Po to, kai žmonės bėga iš gyventi netinkamos vietos, tie filosofai ima stebėtis, kad žmonės bėga nuo laisvės.
Mes nepasiruošę laisvei, o mūsų vaikai - tuo labiau!
O kodėl naciai tai pavadino laisve?

Kalbasi du stereotipai. Kalba labai plačiai (juk stereotipai) ir prieina labai apibendrintą išvadą: mes nebenorime Lietuvos. Kas tie "mes"? Tai mes visi, įskaitant mane. O vakar dar nežinojau, kad Lietuvos nenoriu!

Į aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius, šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis po savatgalio vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.