Senuose užrašuose radau datą. 1997 metų liepa. Vadinasi, 20 metų aš laisvas. Mėgino daugelis, bet tokių kaip aš nėra labai daug. Be to, mes ištirpę alkoholikų minioje, mūsų beveik nematyti. Kiti net sako, kad tokių nėra, kad tai neįmanoma.

Kodėl man pasisekė? Apie savo blaivėjimą nemažai rašiau, bet atėjo laikas išrinkti ir sudėti į vieną vietą esminius dalykus. Ir patirtį, ir klaidas. Kodėl man pavyko iškart, vienu sykiu, be jokių komplikacijų?

Ar galėčiau grįžti atgal, į tą liguistą būseną, kurioj kankinausi prieš 20 metų? Manęs daug kas to klausia, o alkoholikai patys duoda atsakymą: taip, aišku, galėtum. Patektų degtinės lašas į burną ir vėl - alkoholikas. Užtrauktumei dūmą - ir vėl užkietėjęs rūkorius!

Taip, aišku, galėčiau. Bet viskas ne taip paprasta.

- Nupirkti Naujiesiems šampano?

- Ne.

- Net vidurnaktį nė vienos taurės?

- Žinoma, ne!

- Bet juk nuo taurės nepasigersi...

Nuo taurės, žinoma, ne. Bet kodėl Naujųjų vidurnaktį turiu gerti C2H5OH?

Tu negeri todėl, kad negali. Galėtum - išgertum. Jeigu gali - parodyk.
Štai Petras išgertų 100 gramų, ir vėl taptų užkietėjusiu alkoholiku. Nesvarbu, kad negeria 20 metų, jis tebėra ir liks priklausomas. Pats žino, todėl bijo išgerti.