Jos diena prasidėdavo anksti ryte, kai atsikėlusi eidavo melžti karvių. Dabar ten nebekelia kojos.

- Nebegaliu ten įkelti kojos. Taip graudu pasidaro, kad norisi verkti, - prisipažįsta Angelė (vardas pakeistas - aut.past.).

Tvarte - nė vienos karvės. Atrodo, kad jų gulyklos dar šiltos. Ėdžiose likę po saują šieno. Kitame tvarto gale nuleidusi galvą stovo viena telyčia. Vienam gyvuliui liūdna. Kampe po lempa cypsi būrelis viščiukų. Ir tai - visas jų likęs ūkis! O buvo 11 galvų.

Albina Gečienė naršo po giminės albumą.

- Ne, daugiau neturiu, - sako.

Yra likusios trys į vieną vietą sumontuotos istorinės nuotraukos su tokiu užrašu: "Paskutiniojo Žemaičių apygardos partizanų štabo globėjai: iš kairės Jonas Gečas, Apalionija Gečienė, Steponas Gečas". Steponas - Albinos vyras, Jonas ir Apalionija - jos uošviai. Iš tiesų tai paskutiniojo štabo paskutiniai globėjai. Tas paskutinis štabas buvo Gečų sodyboje Putvinskių kaime, jų akyse stabo bunkeris ir sunaikintas.

Vakar begeriant kavą prie manęs prisistatė Tigrius. Girdi, kas tu toks, iš kur, kodėl tavęs anksčiau nemačiau?

Alvilė GARGASAITĖ jau ragavo valdžios. Dvejus metus ji buvo Šilalės rajono tarybos narė. Dabar pati sako, kad ta patirtis jai paliko dvejopą įspūdį: būdavo gėda dėl valdančiųjų grupuotės priimamų gėdingų sprendimų, kuriuos žmonės galėjo tapatinti su visa Taryba, bet kartu tai skatino užsispyrimą laikytis savo pasižadėjimų.