Šiandien pabudau oficialus pensininkas. Man pinigų dar nemoka, bet skaitliukas jau sukasi. Kaip diena, taip 10 eurų. Mažiausiai!
Savaitgalį atšvenčiau išleistuves, nuvažiavau į Palangą, pasėdėjau ant pensininkų suoliuko.
Koks jausmas?
- Dieve, Dieve, kaip man graudu žiūrėti į tas trobas! - sako Stefanija Čepauskienė. - Juk dar būtų visai gyvenamos!
Kitų dar ir langai neišdaužyti, durys kaip paliktos, taip ir tebėra užrakintos. Bet žolė jau praaugo palanges, takų seniai nė žymės. Vienoje troboje dar stovi pravira spintelė, mėtosi senas puodas, kuriame jau nevirs pietūs visai šeimynai, prie sienos liko stovėti televizorius, kurio niekas jau nežiūrės.
Ne, tai ne Černobylis. Tai Pavėrių kaimas tarp Bijotų ir Ančios.
Žiliai - senas kaimas Kaltinėnų seniūnijoje, labiausiai išaugęs kolūkio laikais. Po karo žmonės buvo suvaryti į Žilių tarybinį ūkį, kuris vėliau tapo "Artojo" kolūkiu, o galiausiai buvo sujungtas su Bilionių kolūkiu, žmonių vadinamu "Karoliu". Dabar Žilių gyventojai dirba savo atsiimtas ar privatizuotas žemes, kiti išvažiavo duonos ieškoti svetur. Per paskutinį gyventojų surašymą 2001 metais čia dar rasta 40 gyventojų. O kaip tie likusieji gyvena?
Šilalės rajone Kaltinėnuose gyvenantis Petras Dargis save kartais vadina kukliu išradėju, tačiau jau seniai nebevadina alkoholiku. Kodėl jis išradėjas, atskleis vėliau. O dabar – kodėl ne alkoholikas. Statistiniai anoniminiai alkoholikai tokį jo pasirinkimą vadina pasikėlimu į puikybę. Sako, tu, Petrai, su tokia mąstysena grįši į alkoholio liūną.
Štai ir aš prisidėjau prie žemaičių kalbos išsaugojimo. Išreikalavau, kad būtų įteisintas Ežeralio pavadinimas. Paties ežeralio nebėra, jis išleistas mano vaikystėje, vietoje jo belikęs durpynas. Užtat atsirado gatvės pavadinimas. Dabar aš gyvenu Ežeralio gatvėje.
Chruščiovo laikais valdžia norėjo iš Ežeralio daryti durpių pramonę, bet paaiškėjo, kad durpės kimininės, kurui netinka. Zimagodai susikrovė kastuvos ir išvažiavo. Išvažiavo ir ekskavatorius, kuris išleido vandenį, dar ir užliedamas Kaltinėnus.
Motinos dieną būtinai ją prisimenu. Ne, ji ne mano mama. Visada, kai prisimenu mamą, kažkur netoli ir ji. Jeigu per rugius tiesiai - tai tik penkios minutės kelio. Deja, negaliu sakyti jos pavardės. Juk pažadėjau, kad niekada. Niekam už jokius pinigus!
Anūkai kaime. Tada ir jų močiutė, mano mama, dar buvo gyva. Dabar tie vaizdai atrodo kaip sapnas. Netgi obels nebėra.
Antra diena tvarkau sovietinį palikimą ir imu įtarti, kad esu Kremliaus papirktas Putino vatnikas. Kodėl? Man tas palikimas toks visai nieko...
Buvę emigrantai Asta ir Sigitas Petrikai, norėdami grįžti į Lietuvą ir čia pradėti orų laisvų žmonių gyvenimą, sumokėjo beveik 200 tūkstančių litų. Bet tai, pasirodo, tik pradžia!
Toks keistas jausmas, kai praeinu ar pravažiuoju Jono trobą. Atrodo, reiktų sustoti, užeiti, pabaigti mudviejų kalbą. Tikriausiai Jonas sėdėtų prie televizoriaus ir tyliai keiktų dėl neteisybės. Kaip ir kiti, jis daug ko negalėjo suprasti. Štai Liepų gatvėje atsirado trys tuščios trobos. Kada taip buvo mūsų senuosiuose Kaltinėnuose, kad gatvėms pritrūktų žmonių? Nei prie ruso, nei prie Smetonos... Trūko vietos, bet ne žmonių!
Naujausi komentarai