kas norima pasakyti, tai dar nereiškia kad sakoma nesąmonė.
Beje, tavo pastebėjimai apie bažnyčią, religiją tau tikriausiai atrodo kaip labai plati išmintis :D Na tiems, kurie tiki rojumi ir panašiomis bažnytinėmis nesamanėmis gal ir išmintis, bet mąstantiems žmonėms savaime suprantama. Bet tu nepergyvenk, ir be tavęs bažnyčia daugelis nebetiki.
Tikrai, televizorius be televizijos - geras dalykas! :)
Su tuo visiškai sutinku.
Acetoniniai klijai irgi geras dalykas, tik nereikia jų uostyti. Ir plaktukas netinka daužyti į galvą, nors šiaip jis visai neblogas prietaisas.
Galima rasti paskirtį ir televizoriui - kodėl ne?
Na kodėl, televizorius yra visai geras daiktas. Prie jo ir žaidimų konsolę galima prijungti, ir DVD plėjerį, o ekranas visgi gerokai didesnis, nei kompo.
Tik štai televizijos televizoriui visiškai nereikia.
Sveiki, Petrai. Pasidalint norėčiau su jumis pastarųjų dienų mintimis ir tuo pačiu paklausti nuomonės.
Mūsų yra daug (ir daugėja) su įvairiais poreikiais skirtingais, bet iš esmės visi tie poreikiai sugula į keletą kategorijų, universalių daugumai žmonių: saugumas, sveikata, komfortas, laisvė būt savimi, laisvė judėt, saviraiška. Norėdami jog šie baziniai poreikiai būtų išpildyti, įpareigojome tam tikrus žmones (juos vadinam politikais arba - valstybe, o valstybės pavadinimas "Lietuva" ar koks kitas) naudojantis mūsų pinigais steigti institucijas, kurios užsiima tuo išpildymu (policija, teisė, ligoninės, švietimas ir tt).
Nuo kiekvienų išlaidų, nesvarbu perkam pieštuką ar namą, trečdalis nubyra į valstybės piniginę. Tarkim dirbu aš slaugytojo nelengvą darbą. Atlygio dydis yra 1200 Lt. 800 Lt gaunu į rankas, o likę 400 Lt keliauja valstybei. Negana to, išleisdamas tuos 800 Lt įvairiom reikmėm (mokesčiai už elektrą, mokslus, telefoną, benziną, maistą, rūbus), trečdalį (266 Lt) vėl atiduodu valstybei. Vadinasi, iš mano 1200 Lt atlyginimo realiai man lieka 534 Lt. Už tuos per mėnesį gautus 666 lt valstybė man garantuoja:
1. Susirgęs galėsiu kreiptis į ligoninę.
2. Patyręs traumą gausiu invalidumą likusį gyvenimą.
3. Sulaukęs 62.5 metų, gausiu pensiją (vidutinė vyrų gyvenimo trukmė - 64.9 metai).
4. Netekęs darbo - bedarbio pašalpą.
5. Saugo mane policija, gaisrinė, greitoji med. pagalba, tereikia paskambint 112.
6. Maisto kokybės, maitinimo įstaigų higienos priežiūros komisijos garantuoja, kad nesuvalgysiu sugedusio maisto valgykloj ar parduotuvėje.
7. Vandens, elektros, dujų tiekimą ir kainų reguliavimą.
8. Saugo mane nuo galimos kaimyninės valstybės kariuomenės užpuolimo.
9. Išlaidų vaistams kompensavimą.
10. Gatvių, parkų, kaimų ir miestų priežiūrą, valymą bei švenčių organizavimą.
11. Darželių, pradinių, vidurinių ir aukštųjų mokyklų paslaugas.
Gali būti, kad keletą punktų dar nepaminėjau, bet esminiai, mano manymu, išvardinti. Sąrašas, kad ir nepilnas, atrodo gan neblogai. O tie apmąstymai pastarųjų dienų, kuriuos minėjau pradžioje, yra apie tai, kad pusę šių punktų galėčiau įgyvendinti pats arba gyvendamas protingų ir darbščių žmonių mažoje bendruomenėje, o kita dalis atkrenta kaip neaktualūs.
* Pasistačius vėjo jėgainę, pajungus saulės energiją ar patvenkus mažą upelį atkrenta energijos poreikis.
* Pakeitus mašinos variklį į šį http://www.goldenmotor.com/ atkrenta naftos poreikis.
* Su sveikatos priežiūra kiek sunkiau, bet gyvenant sveikai ir ramia galva, džiaugiantis savo sukurta infrastruktūra lėtinių ligų tikimybė sumažėja žymiai, o nelaimingų nutikimų atveju galima kreiptis į esamas ligonines. Tikiu, kad prie tokios bendruomenės prisijungtų ir koks nuo šitos sistemos "perdegęs" traumatologas.
* Vaikų priežiūra bei švietimu užsiimt galima patiems drąsiai ir apsaugot juos nuo švietimo sistemos niveliavimo bei unifikavimo krumpliaračių, kur vaikam suleidžiami nepilnavertiškumo ir konkurencijos skiepai. O jeigu trūksta žinių, tuomet galima rasti tokių dalykų kaip www.vipt.lt, www.luni.lt ir pan.
* Pensijų sistemą, kariuomenę, policiją, gaisrinę, inspekcijas, komisijas gali pakeist elementarus sąmoningumas, gyvenimiška patirtis ir patikimi žmonės aplink.
* Statant namą iš paprastų medžiagų, bet atsižvelgiant į jo termines savybes bei panaudojant kelis gudresnius šiuolaikinių technologijų laimėjimus, galima žymiai sumažint išlaidas šildymui, o pilnai išnaudojus saulės/vėjo teikiamą energiją jų ir visai neturėti.
Mintis paprasta - tapt nepriklausomu nuo valstybės pavadinimu UAB "Lietuva" arba UAB "Europos sąjunga" ir panašių darinių. Tokių dalykų egzistavimas kaip pinigų vertė, elektros tiekimas, turto turėjimas kabo ant labai plono reliatyvaus siūlelio. Tą siūlelį gali lengvai paplonint įvairiausios manipuliacijos biržose, tarptautiniai nesutarimai ar elementarus Gruzijos pavyzdys. O pats bazinis motyvas - padaryti veiksmą, kuris būtų kaip atsakymas tam bejėgiškumui, kurį kasdien kuria medija.
Tokios tat mintys rašinėliu pavirtę. Dėkui, kad perskaitėt ir skyrėt savo laiko. Būtų įdomu pamatyti jūsų nuomonę.
Dabar panagrinėkime keletą tavo sakinių. Pirmiausia tu prisipažįsti, kad nepažįsti manęs. Sakai: "Aš nežinau ar tau rūpi kaimynas ar ne, juk nepažįstu tavęs."
Po to tvirtini: "manau tu jauti neapykantą, ar pyktį religijai ir su ja susijusiais žmonėms".
Ką galima kalbėti su žmogumi, kuris kalba, iš anksto žinodamas apie mano "neapykantą", nors pats prisipažįsta, kad nepažįsta manęs? Psichologijoje tokia elgsena vadinama išankstine nuostata. Nuostata - tai išankstinis nusiteikimas tam tikru būdu reaguoti į tam tikrą informaciją, situaciją, žmogų ir t.t. Įveikti ją nepaprastai sunku. Šiuo atveju - nė nereikia. Tikėk į sveikatą kunigo padarytais vafliuko skirtumais, psichinio ligonio "asmenine patirtimi" ir mano neapykanta žmonėms. Gal bus lengviau?
Religiniams fanatikams iš tiesų nieko labai nejaučiu, bet vengiu su jais pradėti diskusijas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: tikėjimas yra ne intelekto, bet emocijų sritis, ir argumentai nieko nepadės. Antroji priežastis: nuo svarstomo dalyko fanatikai labai greitai pereina prie oponento asmenybės (įrodinėjimo į autorių). Nepažįstamam autoritarui aiškintis, kad aš nesu dramblys arba inkvizitorius, nematau jokio reikalo.
Tu manęs nei kiek nenustebinai. Bet apie mano asmenybę pasvarstysi savam rate su panašiais į save - tai ne šito straipsnio tema. Į asmeniškumus įtraukti manęs nepavyks.
Nežinau, taip pasišvietė :)
O kas link kaimyno, manau akivaizdu jog žmogui su psichika netvarkoj ir tiek, bet juk jis dėl to nekaltas. Ir tai nekeičia fakto kad jo elgesį įtakojo jo protiniai sugebėjimai, jo emocijos, jo norai.
Aš nežinau ar tau rūpi kaimynas ar ne, juk nepažįstu tavęs.
O kas link religijos ir tiesios apie ją, męs abu turim tą pačią nuomonę, bent jau man taip pasirodė. Bet skirtingai nei aš, manau tu jauti neapykantą, ar pyktį religijai ir su ja susijusiais žmonėms, ar aš klystu?
Kodėl rašai "sufantazuoja" kabutėse? Tu iš tiesų manai, kad mano kaimynas šventu Jurgiu pavirsdavo, "remdamasis savo protiniais sugebėjimais, emocijomis, norais, trumpai sakant savo pasaulio supratimu"?
Tikrai, koks man skirtumas, kada mano kaimynui vėl užeis priepuolis? Galima sakyti ir taip. Šiuo atveju man rūpi tiktai fantazija ir realybė, skirtumas tarp sveikos nuovokos ir beprotybės. Ir joks "šventasis" kaimynas, ir joks parapijos kunigas man neuždraus matyti tiesą ir ją sakyti kitiems. Nenorite - užsimerkit,užsikiškit ausis. Tikrai - dėl manęs galite bėgti paskui šventą Jurgį ir kartu su juo laiminti gyvulius. Tikrai nedrausiu - aš tik žinosiu, kad jums kažkas atsitiko.
Aš juk ir nesakiau jog yra, šioje vietoje visiškai tau pritariu. Bet manau nereikėtų užmiršti jog žmogus "sufantazuoja" remdamasis savo protiniais sugebėjimais, emocijomis, norais, trumpai sakant savo pasaulio supratimu.
Bet koks tau asmeniškai skirtumas ar žmogus tiki, ar netiki?
Taip, jaučiame subjektyviai. Bet jei abu esame sveiko proto, tai lemputė mums užsidega, įjungus elektrą, o užgęsta, išjungus elektrą. Ir nesvarbu, kuriai priklausai sektai, į skystį panardinta kūną ir tau turėtų veikti keliamoji jėga, lygi išstumto vandens svoriui. Gamtos dėsniai yra objektyvūs, o ne subjektyvūs. Ir jokie prietaisai ir jokie pojūčiai neužfiksuos skirtumo tarp kunigo užburto kūčių vafliuko ir neužburto. Skirtumo nėra, jis tik sufantazuojamas. Šizofrenikui jis, aišku, "realus".
Tikintieji turėtų žinoti, kad jie vaikšto labai siaura briauna tarp fantazijos ir realybės. Jeigu žmogus žaidžia kažkokius mistiškumus, bet suvokia, kad šiek tiek fantazuoja - viskas gerai. Bet kai ima tikėti savo fantazija, tarkim, kunigo užburto ir neužburto vandens "realiais skirtumais", tai jis jau nuslydo nuo realaus pagrindo į "dvasingumą". Vienas šmaikštuolis dvasingumą yra pavadinęs tikėjimu visokiais niekais. Kada prarandamas relybės suvokimas (ji pakeičiama fantazavimais), tada tikrai prasideda prietarai, tikėjimas niekais ir apsireiškimais (kliedesiaius, haliucinacijomis).
Prisiminiau vieną mūsų kaimyną, kuris tam tikrais momentais pasiversdavo šventu Jurgiu ir bėgdavo per kaimą, šventindamas gyvulius. Mums, vaikams, būdavo didelė atrakcija bėgti iš paskos. Aišku, tuo momentu kaimynas labai skyrėsi nuo visų kitų ir subjektyviai "suvokė" esąs šventas Jurgis. Bet jį išveždavo į ligoninę, suleisdavo vaistų, ir tokio didelio dvasingumo skirtumo tarp jo ir visų kitų nelikdavo.
Pasikartosiu. Skirtumas yra tik mumyse, mūsų suvokime, supratime, kurį leme gyvenimiška patirtis, aplinka. Manau męs su pasauliu sąveikaujame daugiau mažiau vienodai (išskyrus tuos kurie turi negalę), bet męs nesame vienodi, nei fiziškai, nei psichologiškai, nei išore, nei vidumi.
Pasaulį suprasti iš patirties - tai jau būtų empirinis, mokslinis požiūris. Neįsivaizduoju, kad empiriškai (praktiškai) būtų galima nustatyti kokius nors skirtumus tarp kunigo užburtos ir neužburtos duonos, tarp kunigo burtažodžiais užkalbėto ("pašventinto") ir neužkalbėto vandens. Taigi jokio skirtumo praktiškoje nėra, jis yra tik įsivaizduojamas, tas skirtumas - tavo paties fantazijoje.
Taigi pasaulį galima pažinti empiriškai, kaip tu sakai, iš savo praktikos, bet galima ir savo fantazijas laikyti realiu pažinimu. Kraštutiniais atvejais pasireiškia kliedesiai - ima reikšti Marija, ufonautai, Jėzus, skraidančios lėkštės, angelai, baltos pelytės... Tai - jau sunki šizofrenijos forma. Pirkti iš burtininko paprasčiausią vafliuką ir tikėti, kad kunigas jį kažkuo pavertė - kur kas švenlnesnė, bet vis tiek beprotybė. Mėginti beprotybę racionaliai "pagrįsti" - jau gilesnis, sunkėlesnis dalykas.
Na kiekvienas iš mūsų pasaulį matom ir suprantam iš savęs, iš savo gyvenimo patirties, todėl kas vienam akivaizdu, kitam gali būti visiškai nesuprantama ir nepriimtina.
Šį sykį, Theophilia, aš nieko neatmečiau, kaip tik siūliau nemesti tikrų dalykų ir nemainyti jų į savaitgalio žaidimus. Nedidelis mano žygdarbis buvo parodyti klastą,nes ji labai nevykusiai užmaskuota. Naivus melas nei manęs, nei kitų niekuo nepraturtins.
Ačiū, Petrai, už dėmesį mano apsakymui. Tačiau jūs klystate atmesdamas visas bažnyčias. Bendravimas su tikinčiaisiais bendruomenėje labai praturtina tikėjimą ir gyvenimą. Dabar žinau tai, kai esu savarankiška ir gyvenu, kaip noriu.
Taip, Kalėdų Senelis - ta pati Gerojo Dievo idėja, tik šiek tiek transformuota ir pritaikyta vaikiškam protui. Bet tikėjimas yra tikėjimas.
Pažiūrėkime į mažo vaiko ir suaugusio žmogaus tikėjimą. Štai berniukas gulasi kartu su meškiuku, vadina jį Stasiu ir prieš miegą bučiuoja. Senelė guldamasi nesiskiria su pakabuku, jį bučiuoja prieš miegą ir vadina Kristumi. Ir pliušinis meškiukas, ir alavinis pakabukas jiems yra gyvos būtybės, o ne daiktai. Ir vaiko, ir suaugusio žmogaus tikėjimas yra toks pat. Jeigu berniuko smegenis kas nors patikrintų topografu, rastų tokią pat sujaudintą smegenų sritį, kaip ir senelės galvoje.
Taip, Nuli. Vos tik kunigas prasižioja, tuoj demaskuoja save. Religingas žmogus nė nenutuokia, kad daryti gerus darbus yra reikalinga pirmiausia jam pačiam. Jeigu turi poreikį plauti kojas - plauk, jeigu turi poreikį valgyti obuolį - valgyk. Argi kas sako: aš suvalgysiu tavo saldainį, bet tu įvykdyk keletą sąlygų, pirmiausia, garantuok man ramybę... Visa problema, kad tokio poreikio nėra. Jeigu davatka sako, kad ji norėtų plauti kojas "broliams savo", nereikia į tai žiūrėti rimtai. Tai - toks pat religinis tauzalas, kaip ir jų "artimo meilė" arba "nusistatymas" kito neteisti, nežudyti, nelupikauti... Iš tiesų jie ir teisia, ir žudo, ir lupikaują, ir artimą išnaudoja. Krikščionybė - tai tik gražus išeiginis kostiumas sekmadienio pamaldoms. Ritualai - sau, gyvenimas - sau.
Stulbinanti arogancija: štai prisistato kažkoks pamokslautojas, pasisiūlo nuplauti kojas, tarsi Petras pats jų nenusiplautų, ir tuoj pat kelia visokias sąlygas, tarsi Petras labai prašytų jo paslaugos. Įdomu, ar tie pasipūtėliai patys supranta, kaip jie kvailai atrodo?
Aš suprantu, kojaplovi, kad visa tai yra tik religiniai pliauškalai: nei kas plaus, nei tarnaus. Davatkos - tuo labiau. Bet juk taip malonu pakalbėti saldžias durnystes, a ne?
petriuk pasirodo tu dar cia rasai pats viska kaip nori,nederini savo tekstų su dvasios ganytojais, tai linksmos tau kurybos,visus tavo tekstus nusižeminęs laiminu, galetum eit i diakonus dirbti,man tai kas,svarbu aisku kas tu per katalikas,ka gi pats rasyk, as tau leidziu, karstai meldžiuosi už tave prie SVC Dievo Motinos Marijos, o ne prie kokios ten daugiavaikes mergelės, kaip tu sakai, paveikslo, o prie tavęs daugiai nelįsiu, jeigu taip bijai vyrų :)
Taip, Angele, man tas ganytojas pasirodė keistas nuo pradžių, jis netgi siūlėsi mane apiprausti, taikė pasigrabalioti apie kojas, tik norėjo iš anksto užsitikrinti kažkokią ramybę - tikriausiai, kad niekas mūsų neužtiktų, ir jis galėtų geriau atsipalaiduoti. Tfu!.. Esu girdėjęs, kad jėzuitus traukia maži beglobiai berniukai, bet juk aš nesu nei mažas, nei beglobis - mane globoja Švenčiausios Mergelės Dievo Motinos Marijos paveikslas ir Šventojo Tėvo Romos Popiežiaus Beniaus, ar kaip jis ten, nuotrauka.
Skaičiau visus komentarus ir skaniai pasijuokiau, bet šito kažko nesupratau... Ar tik tas kunigėlis nesiūlo Petrui savo vyriškos meilės? Jeigu taip, tai aš jam patarčiau su savo siūlymais labai arti neprieiti, nes Petrą šiek tiek pažįstu. Dar kas atsitiks. :))
petriuk,as su smilkintuvais baznyciaoj aplink karsta vaikstau,ir tie dumai yra sventos dvasios(smilkalai), o as tau ne koks iškrypėlis, o kunigas ir panasiai,siaip nuplauciau tau kojas,bet matau kad tau mano ramybes truksta,tu nepažįsti vyriškos meilės. palinkesiu Tau ramybes,ir niekada nesakyk, kad as kaltas, nes as tai nesu kaltas, tu geriau sakyk, kad man nuodeme neturi galios nes as jai po šventinimų nevergauju ir galėčiau atleistin tau pačiam, bet kad nesupratai mano užuominų, tai pac esi kaltas, laiminu tave, sūnau mano, darau šventą kryžiaus ženklą ir įsižeidęs išeinu pasimelsti, kaip tu sakai, švč. daugiavaikės mergelės Marijos paveikslui....
Atsibodai tu man, žmogeliuk. Tiek to... Nors tu neturi nei vardo, nei savo veido, bet kaip tau - būtinai papasakosiu. Išeik į gatvę ir truputį palauk. Kad tave greičiau pamatyčiau, pasiimk smilkintuvą ir leisk apie save Šventosios Dvasios dūmus. Aš tuoj atvažiuosiu išpažinties.
petriuk o tu kieno igaliojimus cia skaldai? nejaugi sventa dvasia nusileido ant taves, ar piktasis apsedo? kaip manai kurioj tu pusej? o gal tu nei karstas nei saltas,o tik drungnas?:)) papasakok apie savo isitikinimus,pletku esam ir taip prisiklause.
Taip, Rita, kartais papokštauju su viešpaties dievo įgaliotaisiais tarpininkais, kol tie išlaiko pusiausvyrą. O tavo auka tikrai nuostabi. Tu jau antroji mano pažįstama, kuri skolinosi pinigų žvakelių verslui paremti. O ir mirusieji giminaičiai turės pramogą - jiems nebus gėda prieš kitus lavonus, jeigu nupirksi žvakelių daugiau ir geresnių. Be to, tokiu būdu palaikai ir šiukšlių vežėjus, paprasčiausius vairuotojus: juk per valstybines šventes jiems daugiau moka, o darbo tomis dienomis tikrai nepritrūks. Vienas mano sūnus dirba šiukšlių vežėju ir tokiais savaitgaliais varo be išeiginių. Dar geros yra tėvo bei motinos dienos.
Man būtų gėda, jeigu gulėčiau karste, ir niekas ant mano kapo neuždegtų bent keturių žvakelių arba vienos labai didelės.
Cinikas ir tiek esi Petrai. Aš net pasiskolijau pinigų, kad galėčiau nupirkti ant savo tėvų kapo žvakių ir gėlių.
Ačiū tau, kad vėl įsileidai į savo puslapį "kunigėlius". Be jų diskusijos būdavo skystos. Man patiko ši. Žmogelis dreba dėl savo uždarbio iš rinkliavos bažnytėlėje, o tu jį taip suvarinėji... Leisk ir jiems užsidirbti, jeigu yra, kas moka, yra ir kas ima.
Taip, žinoma, tai gera idėja - variniai šaldytuvo vamzdeliai labai laidūs šilumai, be to, senas sugedęs šaldytuvas nieko nebekainuoja.:) Aš irgi audžiau mintį daryti kolektorių iš šaldytuvo vamzdelių, bet mane atbaidė tai, kad jie labai ploni, gali greitai užakti. Bet sudėjus machaninius ir vandens minkštinimo filtrus... Gal neužkalkės ir neužsikiš.
Jeigu pasidarei vieną tokį kolektorių, manau, reikia ir antro. Didesniam šilumos kiekiui išgauti reikėtų didesnio šaulės apšviečiamo ploto. Dviejų tokių kolektorių dviejų - keturių asmenų šeimai turėtų užtekti. Beje, man atrodo, yra viena konstrukcijos klaida. Jeigu po vamdzdeliais su vandeniu yra šviesą atspindinti folija, tai virš vamzdelių turėtų būti juoda skarda ir liestis su tais vamzdeliais. Juoda skarda daug geriau nei oras sugeria šilumą, ir kuo didesnis tokios skardos plotas, tuo daugiau ji surenka šilumos. Moksliškai ji vadintųsi absorberiu. Pramoniniuose saulės kolektoriuose paprastai dedama varinė, bet ji labai brangi - užtenka ir cinkuotos, tik reikia nudažyti juodai.
Visos sistemos yra geros, kurios veikia ir yra daug pigesnės už jų duodamą naudą. Labai gerai, detaliai aprašei gamybos technologiją - galės pasinaudoti bet kas. Pastebėjau, kad išradingi žmonės nebūna pavydūs.
Taip, žmogeliuk, ir naujoji romėnų bažnyčia išėjo dar galingesnė, nei buvo, o naujoji religija - dar baisesnė, nei visos kitos anksčiau. Iki krikščionybės žmonės iš meilės žmonių bent nekankindavo ir nekurdavo tokių efektingų kankinimo technologijų. Nesuprantu, kodėl žmonės po to nenori tikėti krikščionišku gailestingumu? Mūsų Motina Bažnyčia per daug jiems nuolaidžiavo, per mažai išnaikino krikščionybės priešų?
Vienam kitam šiandien kryžiais praskeltume galvą, ir vėl grįžtų krikščioniška meilė bei atlaidumas. O ir Jahvė ant debesų pasilinksmintų - nereikėtų nei televizoriaus. O dabar karštai pasimelskime už nusidėjėlius.
Tai jau sugalvota - yra išrasti šilumos siurbliai. Turiu pasidaręs ir aš. Vieno kilovato galingumo šaldytuvo kompresosius varinėja freoną ir šaldo tvenkinio vandenį, šilumą atiduodamas trobai. Vienas kilovatas elektros duoda tris kilovatus šilumos. Tačiau, brangstant elektrai, tai jau darosi ne taip ir idealu... Viena šilumos kilovatvalandė dabar jau kainuoja (šilumos siurbliui "atpiginus" ją tris kartus) 15 centų. Tai daug brangiau už malkas ir abejoju, ar pigiau už dujas... Dabar šilumos siurblį įjungiu, tik kur nors išvažiuodamas.
butent Petriuk,svarbiauisia ir baznycia nugriove, uz ka ir buvo nukriziuotas, beja ji perskilo pusiau per pati nukryziavima,bet zydai su romenu pagalba ja greit atstate ir dar galingesne, ir kad nepamirstu savo prieso,jo atvaizda izdroze ant kryziaus ir viduryje sales pakabino...
Taip, žinoma, viduramžiais buvo septynios kalendorinės dienos, dabar viena Biblijos Dievo valanda - milijardai metų. Ir neaišku, ką jis sugalvos rytoj... Man baisiausia, kad žmonės nebetiki Dievo Motinos Švenčiausios Mergelės Marijos nekaltu pradėjimu. Jeigu visi dievai - tiek indų, tiek graikų, tiek romėnų, tiek egiptiečių - gulinėjo su žemės moterimis ir įtaisydavo joms vaikų, tai kodėl Jahvė negalėjo sugulti su išrinktosios tautos žyde? Kuo jis blogesnis už kitus dievus? Ar jis koks impotentas?
Taip, žinoma, vis mažiau žmonių tiki, kad Dievas visatą pradėjo nuo žemės, paskui ant jos uždėjo gaubtą su visata ir skylėmis dangaus šviesai praeiti, kad viską padarė per šešias dienas, o septintą ilsėjosi, o mums sykį savaitėje liepė eiti į bažnytėlę... Baisu, kas darosi.
kas norima pasakyti, tai dar nereiškia kad sakoma nesąmonė.
Beje, tavo pastebėjimai apie bažnyčią, religiją tau tikriausiai atrodo kaip labai plati išmintis :D Na tiems, kurie tiki rojumi ir panašiomis bažnytinėmis nesamanėmis gal ir išmintis, bet mąstantiems žmonėms savaime suprantama. Bet tu nepergyvenk, ir be tavęs bažnyčia daugelis nebetiki.
Taip, nesąmones reikia suprasti kažkaip netiesiogiai, ir banalūs beprasmiški plepalai atrodys kaip labai plati išmintis. :))))
ir taip siaurai.
Joa, turiu ir aš alergija tokioms beprasmybėms....
Tikrai, televizorius be televizijos - geras dalykas! :)
Su tuo visiškai sutinku.
Acetoniniai klijai irgi geras dalykas, tik nereikia jų uostyti. Ir plaktukas netinka daužyti į galvą, nors šiaip jis visai neblogas prietaisas.
Galima rasti paskirtį ir televizoriui - kodėl ne?
Na kodėl, televizorius yra visai geras daiktas. Prie jo ir žaidimų konsolę galima prijungti, ir DVD plėjerį, o ekranas visgi gerokai didesnis, nei kompo.
Tik štai televizijos televizoriui visiškai nereikia.
Labai įdomi vizija. Reikia gerai apmąstyti.
Sveiki, Petrai. Pasidalint norėčiau su jumis pastarųjų dienų mintimis ir tuo pačiu paklausti nuomonės.
Mūsų yra daug (ir daugėja) su įvairiais poreikiais skirtingais, bet iš esmės visi tie poreikiai sugula į keletą kategorijų, universalių daugumai žmonių: saugumas, sveikata, komfortas, laisvė būt savimi, laisvė judėt, saviraiška. Norėdami jog šie baziniai poreikiai būtų išpildyti, įpareigojome tam tikrus žmones (juos vadinam politikais arba - valstybe, o valstybės pavadinimas "Lietuva" ar koks kitas) naudojantis mūsų pinigais steigti institucijas, kurios užsiima tuo išpildymu (policija, teisė, ligoninės, švietimas ir tt).
Nuo kiekvienų išlaidų, nesvarbu perkam pieštuką ar namą, trečdalis nubyra į valstybės piniginę. Tarkim dirbu aš slaugytojo nelengvą darbą. Atlygio dydis yra 1200 Lt. 800 Lt gaunu į rankas, o likę 400 Lt keliauja valstybei. Negana to, išleisdamas tuos 800 Lt įvairiom reikmėm (mokesčiai už elektrą, mokslus, telefoną, benziną, maistą, rūbus), trečdalį (266 Lt) vėl atiduodu valstybei. Vadinasi, iš mano 1200 Lt atlyginimo realiai man lieka 534 Lt. Už tuos per mėnesį gautus 666 lt valstybė man garantuoja:
1. Susirgęs galėsiu kreiptis į ligoninę.
2. Patyręs traumą gausiu invalidumą likusį gyvenimą.
3. Sulaukęs 62.5 metų, gausiu pensiją (vidutinė vyrų gyvenimo trukmė - 64.9 metai).
4. Netekęs darbo - bedarbio pašalpą.
5. Saugo mane policija, gaisrinė, greitoji med. pagalba, tereikia paskambint 112.
6. Maisto kokybės, maitinimo įstaigų higienos priežiūros komisijos garantuoja, kad nesuvalgysiu sugedusio maisto valgykloj ar parduotuvėje.
7. Vandens, elektros, dujų tiekimą ir kainų reguliavimą.
8. Saugo mane nuo galimos kaimyninės valstybės kariuomenės užpuolimo.
9. Išlaidų vaistams kompensavimą.
10. Gatvių, parkų, kaimų ir miestų priežiūrą, valymą bei švenčių organizavimą.
11. Darželių, pradinių, vidurinių ir aukštųjų mokyklų paslaugas.
Gali būti, kad keletą punktų dar nepaminėjau, bet esminiai, mano manymu, išvardinti. Sąrašas, kad ir nepilnas, atrodo gan neblogai. O tie apmąstymai pastarųjų dienų, kuriuos minėjau pradžioje, yra apie tai, kad pusę šių punktų galėčiau įgyvendinti pats arba gyvendamas protingų ir darbščių žmonių mažoje bendruomenėje, o kita dalis atkrenta kaip neaktualūs.
* Pasistačius vėjo jėgainę, pajungus saulės energiją ar patvenkus mažą upelį atkrenta energijos poreikis.
* Pakeitus mašinos variklį į šį http://www.goldenmotor.com/ atkrenta naftos poreikis.
* Su sveikatos priežiūra kiek sunkiau, bet gyvenant sveikai ir ramia galva, džiaugiantis savo sukurta infrastruktūra lėtinių ligų tikimybė sumažėja žymiai, o nelaimingų nutikimų atveju galima kreiptis į esamas ligonines. Tikiu, kad prie tokios bendruomenės prisijungtų ir koks nuo šitos sistemos "perdegęs" traumatologas.
* Vaikų priežiūra bei švietimu užsiimt galima patiems drąsiai ir apsaugot juos nuo švietimo sistemos niveliavimo bei unifikavimo krumpliaračių, kur vaikam suleidžiami nepilnavertiškumo ir konkurencijos skiepai. O jeigu trūksta žinių, tuomet galima rasti tokių dalykų kaip www.vipt.lt, www.luni.lt ir pan.
* Pensijų sistemą, kariuomenę, policiją, gaisrinę, inspekcijas, komisijas gali pakeist elementarus sąmoningumas, gyvenimiška patirtis ir patikimi žmonės aplink.
* Statant namą iš paprastų medžiagų, bet atsižvelgiant į jo termines savybes bei panaudojant kelis gudresnius šiuolaikinių technologijų laimėjimus, galima žymiai sumažint išlaidas šildymui, o pilnai išnaudojus saulės/vėjo teikiamą energiją jų ir visai neturėti.
Mintis paprasta - tapt nepriklausomu nuo valstybės pavadinimu UAB "Lietuva" arba UAB "Europos sąjunga" ir panašių darinių. Tokių dalykų egzistavimas kaip pinigų vertė, elektros tiekimas, turto turėjimas kabo ant labai plono reliatyvaus siūlelio. Tą siūlelį gali lengvai paplonint įvairiausios manipuliacijos biržose, tarptautiniai nesutarimai ar elementarus Gruzijos pavyzdys. O pats bazinis motyvas - padaryti veiksmą, kuris būtų kaip atsakymas tam bejėgiškumui, kurį kasdien kuria medija.
Tokios tat mintys rašinėliu pavirtę. Dėkui, kad perskaitėt ir skyrėt savo laiko. Būtų įdomu pamatyti jūsų nuomonę.
Dabar panagrinėkime keletą tavo sakinių. Pirmiausia tu prisipažįsti, kad nepažįsti manęs. Sakai: "Aš nežinau ar tau rūpi kaimynas ar ne, juk nepažįstu tavęs."
Po to tvirtini: "manau tu jauti neapykantą, ar pyktį religijai ir su ja susijusiais žmonėms".
Ką galima kalbėti su žmogumi, kuris kalba, iš anksto žinodamas apie mano "neapykantą", nors pats prisipažįsta, kad nepažįsta manęs? Psichologijoje tokia elgsena vadinama išankstine nuostata. Nuostata - tai išankstinis nusiteikimas tam tikru būdu reaguoti į tam tikrą informaciją, situaciją, žmogų ir t.t. Įveikti ją nepaprastai sunku. Šiuo atveju - nė nereikia. Tikėk į sveikatą kunigo padarytais vafliuko skirtumais, psichinio ligonio "asmenine patirtimi" ir mano neapykanta žmonėms. Gal bus lengviau?
Religiniams fanatikams iš tiesų nieko labai nejaučiu, bet vengiu su jais pradėti diskusijas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: tikėjimas yra ne intelekto, bet emocijų sritis, ir argumentai nieko nepadės. Antroji priežastis: nuo svarstomo dalyko fanatikai labai greitai pereina prie oponento asmenybės (įrodinėjimo į autorių). Nepažįstamam autoritarui aiškintis, kad aš nesu dramblys arba inkvizitorius, nematau jokio reikalo.
Tu manęs nei kiek nenustebinai. Bet apie mano asmenybę pasvarstysi savam rate su panašiais į save - tai ne šito straipsnio tema. Į asmeniškumus įtraukti manęs nepavyks.
Nežinau, taip pasišvietė :)
O kas link kaimyno, manau akivaizdu jog žmogui su psichika netvarkoj ir tiek, bet juk jis dėl to nekaltas. Ir tai nekeičia fakto kad jo elgesį įtakojo jo protiniai sugebėjimai, jo emocijos, jo norai.
Aš nežinau ar tau rūpi kaimynas ar ne, juk nepažįstu tavęs.
O kas link religijos ir tiesios apie ją, męs abu turim tą pačią nuomonę, bent jau man taip pasirodė. Bet skirtingai nei aš, manau tu jauti neapykantą, ar pyktį religijai ir su ja susijusiais žmonėms, ar aš klystu?
Kodėl rašai "sufantazuoja" kabutėse? Tu iš tiesų manai, kad mano kaimynas šventu Jurgiu pavirsdavo, "remdamasis savo protiniais sugebėjimais, emocijomis, norais, trumpai sakant savo pasaulio supratimu"?
Tikrai, koks man skirtumas, kada mano kaimynui vėl užeis priepuolis? Galima sakyti ir taip. Šiuo atveju man rūpi tiktai fantazija ir realybė, skirtumas tarp sveikos nuovokos ir beprotybės. Ir joks "šventasis" kaimynas, ir joks parapijos kunigas man neuždraus matyti tiesą ir ją sakyti kitiems. Nenorite - užsimerkit,užsikiškit ausis. Tikrai - dėl manęs galite bėgti paskui šventą Jurgį ir kartu su juo laiminti gyvulius. Tikrai nedrausiu - aš tik žinosiu, kad jums kažkas atsitiko.
Aš juk ir nesakiau jog yra, šioje vietoje visiškai tau pritariu. Bet manau nereikėtų užmiršti jog žmogus "sufantazuoja" remdamasis savo protiniais sugebėjimais, emocijomis, norais, trumpai sakant savo pasaulio supratimu.
Bet koks tau asmeniškai skirtumas ar žmogus tiki, ar netiki?
Taip, jaučiame subjektyviai. Bet jei abu esame sveiko proto, tai lemputė mums užsidega, įjungus elektrą, o užgęsta, išjungus elektrą. Ir nesvarbu, kuriai priklausai sektai, į skystį panardinta kūną ir tau turėtų veikti keliamoji jėga, lygi išstumto vandens svoriui. Gamtos dėsniai yra objektyvūs, o ne subjektyvūs. Ir jokie prietaisai ir jokie pojūčiai neužfiksuos skirtumo tarp kunigo užburto kūčių vafliuko ir neužburto. Skirtumo nėra, jis tik sufantazuojamas. Šizofrenikui jis, aišku, "realus".
Tikintieji turėtų žinoti, kad jie vaikšto labai siaura briauna tarp fantazijos ir realybės. Jeigu žmogus žaidžia kažkokius mistiškumus, bet suvokia, kad šiek tiek fantazuoja - viskas gerai. Bet kai ima tikėti savo fantazija, tarkim, kunigo užburto ir neužburto vandens "realiais skirtumais", tai jis jau nuslydo nuo realaus pagrindo į "dvasingumą". Vienas šmaikštuolis dvasingumą yra pavadinęs tikėjimu visokiais niekais. Kada prarandamas relybės suvokimas (ji pakeičiama fantazavimais), tada tikrai prasideda prietarai, tikėjimas niekais ir apsireiškimais (kliedesiaius, haliucinacijomis).
Prisiminiau vieną mūsų kaimyną, kuris tam tikrais momentais pasiversdavo šventu Jurgiu ir bėgdavo per kaimą, šventindamas gyvulius. Mums, vaikams, būdavo didelė atrakcija bėgti iš paskos. Aišku, tuo momentu kaimynas labai skyrėsi nuo visų kitų ir subjektyviai "suvokė" esąs šventas Jurgis. Bet jį išveždavo į ligoninę, suleisdavo vaistų, ir tokio didelio dvasingumo skirtumo tarp jo ir visų kitų nelikdavo.
Pasikartosiu. Skirtumas yra tik mumyse, mūsų suvokime, supratime, kurį leme gyvenimiška patirtis, aplinka. Manau męs su pasauliu sąveikaujame daugiau mažiau vienodai (išskyrus tuos kurie turi negalę), bet męs nesame vienodi, nei fiziškai, nei psichologiškai, nei išore, nei vidumi.
Pasaulį suprasti iš patirties - tai jau būtų empirinis, mokslinis požiūris. Neįsivaizduoju, kad empiriškai (praktiškai) būtų galima nustatyti kokius nors skirtumus tarp kunigo užburtos ir neužburtos duonos, tarp kunigo burtažodžiais užkalbėto ("pašventinto") ir neužkalbėto vandens. Taigi jokio skirtumo praktiškoje nėra, jis yra tik įsivaizduojamas, tas skirtumas - tavo paties fantazijoje.
Taigi pasaulį galima pažinti empiriškai, kaip tu sakai, iš savo praktikos, bet galima ir savo fantazijas laikyti realiu pažinimu. Kraštutiniais atvejais pasireiškia kliedesiai - ima reikšti Marija, ufonautai, Jėzus, skraidančios lėkštės, angelai, baltos pelytės... Tai - jau sunki šizofrenijos forma. Pirkti iš burtininko paprasčiausią vafliuką ir tikėti, kad kunigas jį kažkuo pavertė - kur kas švenlnesnė, bet vis tiek beprotybė. Mėginti beprotybę racionaliai "pagrįsti" - jau gilesnis, sunkėlesnis dalykas.
Na kiekvienas iš mūsų pasaulį matom ir suprantam iš savęs, iš savo gyvenimo patirties, todėl kas vienam akivaizdu, kitam gali būti visiškai nesuprantama ir nepriimtina.
Taip, įprasta... Bet man beprotybė visada truputį keista.
Nieko čia keisto.
Šį sykį, Theophilia, aš nieko neatmečiau, kaip tik siūliau nemesti tikrų dalykų ir nemainyti jų į savaitgalio žaidimus. Nedidelis mano žygdarbis buvo parodyti klastą,nes ji labai nevykusiai užmaskuota. Naivus melas nei manęs, nei kitų niekuo nepraturtins.
Ačiū, Petrai, už dėmesį mano apsakymui. Tačiau jūs klystate atmesdamas visas bažnyčias. Bendravimas su tikinčiaisiais bendruomenėje labai praturtina tikėjimą ir gyvenimą. Dabar žinau tai, kai esu savarankiška ir gyvenu, kaip noriu.
Pac plaukti nemoki. Jeigu būtų varžybos, aš nuspjaučiau toliau.
tau jau visi varžteliai senai atsisuke.
na tu tikrai kvailas,jei nenori pasiimti milijono.
:D
nesuprantu tokių ,kaip tu... Laimi žmogus milijoną ir nepaima...:)...O jei kitas paims?
Pagarba p. Petrui, nepatingėjusiam pasidalinti savo idėjomis ir patirtimi.
Jei kam įdomu, kaip pasigaminti saulės baterijas elektros gamybai, tai ir aš pasidalinsiu savo patirtimi.
http://www.saulesenergija.verinukas.lt/
Sėkmės kurybiniame darbe.
Petrai, rašyk, gal tikrai duos tą milijoną. Pagyvensi kaip žmogus. Negi sunku parašyti?
Taip, Kalėdų Senelis - ta pati Gerojo Dievo idėja, tik šiek tiek transformuota ir pritaikyta vaikiškam protui. Bet tikėjimas yra tikėjimas.
Pažiūrėkime į mažo vaiko ir suaugusio žmogaus tikėjimą. Štai berniukas gulasi kartu su meškiuku, vadina jį Stasiu ir prieš miegą bučiuoja. Senelė guldamasi nesiskiria su pakabuku, jį bučiuoja prieš miegą ir vadina Kristumi. Ir pliušinis meškiukas, ir alavinis pakabukas jiems yra gyvos būtybės, o ne daiktai. Ir vaiko, ir suaugusio žmogaus tikėjimas yra toks pat. Jeigu berniuko smegenis kas nors patikrintų topografu, rastų tokią pat sujaudintą smegenų sritį, kaip ir senelės galvoje.
Nustebau sužinojęs, kad Kalėdų Senelio jie nelaiko tikru dalyku. Kas tada atneša dovanėlių?
Petras suabsoliutina. jeigu nėra tokios šalies, kur žmonės gyventų pagal Kristaus Evangeliją, tai dar nereiškia, kad nėra krikščionybės.
Taip, Nuli. Vos tik kunigas prasižioja, tuoj demaskuoja save. Religingas žmogus nė nenutuokia, kad daryti gerus darbus yra reikalinga pirmiausia jam pačiam. Jeigu turi poreikį plauti kojas - plauk, jeigu turi poreikį valgyti obuolį - valgyk. Argi kas sako: aš suvalgysiu tavo saldainį, bet tu įvykdyk keletą sąlygų, pirmiausia, garantuok man ramybę... Visa problema, kad tokio poreikio nėra. Jeigu davatka sako, kad ji norėtų plauti kojas "broliams savo", nereikia į tai žiūrėti rimtai. Tai - toks pat religinis tauzalas, kaip ir jų "artimo meilė" arba "nusistatymas" kito neteisti, nežudyti, nelupikauti... Iš tiesų jie ir teisia, ir žudo, ir lupikaują, ir artimą išnaudoja. Krikščionybė - tai tik gražus išeiginis kostiumas sekmadienio pamaldoms. Ritualai - sau, gyvenimas - sau.
Stulbinanti arogancija: štai prisistato kažkoks pamokslautojas, pasisiūlo nuplauti kojas, tarsi Petras pats jų nenusiplautų, ir tuoj pat kelia visokias sąlygas, tarsi Petras labai prašytų jo paslaugos. Įdomu, ar tie pasipūtėliai patys supranta, kaip jie kvailai atrodo?
Aš suprantu, kojaplovi, kad visa tai yra tik religiniai pliauškalai: nei kas plaus, nei tarnaus. Davatkos - tuo labiau. Bet juk taip malonu pakalbėti saldžias durnystes, a ne?
petriuk pasirodo tu dar cia rasai pats viska kaip nori,nederini savo tekstų su dvasios ganytojais, tai linksmos tau kurybos,visus tavo tekstus nusižeminęs laiminu, galetum eit i diakonus dirbti,man tai kas,svarbu aisku kas tu per katalikas,ka gi pats rasyk, as tau leidziu, karstai meldžiuosi už tave prie SVC Dievo Motinos Marijos, o ne prie kokios ten daugiavaikes mergelės, kaip tu sakai, paveikslo, o prie tavęs daugiai nelįsiu, jeigu taip bijai vyrų :)
Taip, Angele, man tas ganytojas pasirodė keistas nuo pradžių, jis netgi siūlėsi mane apiprausti, taikė pasigrabalioti apie kojas, tik norėjo iš anksto užsitikrinti kažkokią ramybę - tikriausiai, kad niekas mūsų neužtiktų, ir jis galėtų geriau atsipalaiduoti. Tfu!.. Esu girdėjęs, kad jėzuitus traukia maži beglobiai berniukai, bet juk aš nesu nei mažas, nei beglobis - mane globoja Švenčiausios Mergelės Dievo Motinos Marijos paveikslas ir Šventojo Tėvo Romos Popiežiaus Beniaus, ar kaip jis ten, nuotrauka.
Skaičiau visus komentarus ir skaniai pasijuokiau, bet šito kažko nesupratau... Ar tik tas kunigėlis nesiūlo Petrui savo vyriškos meilės? Jeigu taip, tai aš jam patarčiau su savo siūlymais labai arti neprieiti, nes Petrą šiek tiek pažįstu. Dar kas atsitiks. :))
petriuk,as su smilkintuvais baznyciaoj aplink karsta vaikstau,ir tie dumai yra sventos dvasios(smilkalai), o as tau ne koks iškrypėlis, o kunigas ir panasiai,siaip nuplauciau tau kojas,bet matau kad tau mano ramybes truksta,tu nepažįsti vyriškos meilės. palinkesiu Tau ramybes,ir niekada nesakyk, kad as kaltas, nes as tai nesu kaltas, tu geriau sakyk, kad man nuodeme neturi galios nes as jai po šventinimų nevergauju ir galėčiau atleistin tau pačiam, bet kad nesupratai mano užuominų, tai pac esi kaltas, laiminu tave, sūnau mano, darau šventą kryžiaus ženklą ir įsižeidęs išeinu pasimelsti, kaip tu sakai, švč. daugiavaikės mergelės Marijos paveikslui....
Atsibodai tu man, žmogeliuk. Tiek to... Nors tu neturi nei vardo, nei savo veido, bet kaip tau - būtinai papasakosiu. Išeik į gatvę ir truputį palauk. Kad tave greičiau pamatyčiau, pasiimk smilkintuvą ir leisk apie save Šventosios Dvasios dūmus. Aš tuoj atvažiuosiu išpažinties.
petriuk o tu kieno igaliojimus cia skaldai? nejaugi sventa dvasia nusileido ant taves, ar piktasis apsedo? kaip manai kurioj tu pusej? o gal tu nei karstas nei saltas,o tik drungnas?:)) papasakok apie savo isitikinimus,pletku esam ir taip prisiklause.
Taip, Rita, kartais papokštauju su viešpaties dievo įgaliotaisiais tarpininkais, kol tie išlaiko pusiausvyrą. O tavo auka tikrai nuostabi. Tu jau antroji mano pažįstama, kuri skolinosi pinigų žvakelių verslui paremti. O ir mirusieji giminaičiai turės pramogą - jiems nebus gėda prieš kitus lavonus, jeigu nupirksi žvakelių daugiau ir geresnių. Be to, tokiu būdu palaikai ir šiukšlių vežėjus, paprasčiausius vairuotojus: juk per valstybines šventes jiems daugiau moka, o darbo tomis dienomis tikrai nepritrūks. Vienas mano sūnus dirba šiukšlių vežėju ir tokiais savaitgaliais varo be išeiginių. Dar geros yra tėvo bei motinos dienos.
Man būtų gėda, jeigu gulėčiau karste, ir niekas ant mano kapo neuždegtų bent keturių žvakelių arba vienos labai didelės.
Cinikas ir tiek esi Petrai. Aš net pasiskolijau pinigų, kad galėčiau nupirkti ant savo tėvų kapo žvakių ir gėlių.
Ačiū tau, kad vėl įsileidai į savo puslapį "kunigėlius". Be jų diskusijos būdavo skystos. Man patiko ši. Žmogelis dreba dėl savo uždarbio iš rinkliavos bažnytėlėje, o tu jį taip suvarinėji... Leisk ir jiems užsidirbti, jeigu yra, kas moka, yra ir kas ima.
Taip, žinoma, tai gera idėja - variniai šaldytuvo vamzdeliai labai laidūs šilumai, be to, senas sugedęs šaldytuvas nieko nebekainuoja.:) Aš irgi audžiau mintį daryti kolektorių iš šaldytuvo vamzdelių, bet mane atbaidė tai, kad jie labai ploni, gali greitai užakti. Bet sudėjus machaninius ir vandens minkštinimo filtrus... Gal neužkalkės ir neužsikiš.
Jeigu pasidarei vieną tokį kolektorių, manau, reikia ir antro. Didesniam šilumos kiekiui išgauti reikėtų didesnio šaulės apšviečiamo ploto. Dviejų tokių kolektorių dviejų - keturių asmenų šeimai turėtų užtekti. Beje, man atrodo, yra viena konstrukcijos klaida. Jeigu po vamdzdeliais su vandeniu yra šviesą atspindinti folija, tai virš vamzdelių turėtų būti juoda skarda ir liestis su tais vamzdeliais. Juoda skarda daug geriau nei oras sugeria šilumą, ir kuo didesnis tokios skardos plotas, tuo daugiau ji surenka šilumos. Moksliškai ji vadintųsi absorberiu. Pramoniniuose saulės kolektoriuose paprastai dedama varinė, bet ji labai brangi - užtenka ir cinkuotos, tik reikia nudažyti juodai.
Visos sistemos yra geros, kurios veikia ir yra daug pigesnės už jų duodamą naudą. Labai gerai, detaliai aprašei gamybos technologiją - galės pasinaudoti bet kas. Pastebėjau, kad išradingi žmonės nebūna pavydūs.
Ka Petras pasakytu apie si kolektoriu
http://namusildymas.lt/saules-kolektorius-savo-rankomis.html
Laukiam aprasymo, kadangi sildomes tik elektra, tai butu nuostabus dalykas
Taip, žmogeliuk, ir naujoji romėnų bažnyčia išėjo dar galingesnė, nei buvo, o naujoji religija - dar baisesnė, nei visos kitos anksčiau. Iki krikščionybės žmonės iš meilės žmonių bent nekankindavo ir nekurdavo tokių efektingų kankinimo technologijų. Nesuprantu, kodėl žmonės po to nenori tikėti krikščionišku gailestingumu? Mūsų Motina Bažnyčia per daug jiems nuolaidžiavo, per mažai išnaikino krikščionybės priešų?
Vienam kitam šiandien kryžiais praskeltume galvą, ir vėl grįžtų krikščioniška meilė bei atlaidumas. O ir Jahvė ant debesų pasilinksmintų - nereikėtų nei televizoriaus. O dabar karštai pasimelskime už nusidėjėlius.
Tai jau sugalvota - yra išrasti šilumos siurbliai. Turiu pasidaręs ir aš. Vieno kilovato galingumo šaldytuvo kompresosius varinėja freoną ir šaldo tvenkinio vandenį, šilumą atiduodamas trobai. Vienas kilovatas elektros duoda tris kilovatus šilumos. Tačiau, brangstant elektrai, tai jau darosi ne taip ir idealu... Viena šilumos kilovatvalandė dabar jau kainuoja (šilumos siurbliui "atpiginus" ją tris kartus) 15 centų. Tai daug brangiau už malkas ir abejoju, ar pigiau už dujas... Dabar šilumos siurblį įjungiu, tik kur nors išvažiuodamas.
butent Petriuk,svarbiauisia ir baznycia nugriove, uz ka ir buvo nukriziuotas, beja ji perskilo pusiau per pati nukryziavima,bet zydai su romenu pagalba ja greit atstate ir dar galingesne, ir kad nepamirstu savo prieso,jo atvaizda izdroze ant kryziaus ir viduryje sales pakabino...
Taip, žinoma, viduramžiais buvo septynios kalendorinės dienos, dabar viena Biblijos Dievo valanda - milijardai metų. Ir neaišku, ką jis sugalvos rytoj... Man baisiausia, kad žmonės nebetiki Dievo Motinos Švenčiausios Mergelės Marijos nekaltu pradėjimu. Jeigu visi dievai - tiek indų, tiek graikų, tiek romėnų, tiek egiptiečių - gulinėjo su žemės moterimis ir įtaisydavo joms vaikų, tai kodėl Jahvė negalėjo sugulti su išrinktosios tautos žyde? Kuo jis blogesnis už kitus dievus? Ar jis koks impotentas?
Dar sugalvojus kaip tvenkinio siluma panaudoti sildimui, butu idealu
jo Petrai,Jam viena diena,kaip mums su tavim milijardas dienu,bet mes tiek nepatemsim.
Taip, žinoma, vis mažiau žmonių tiki, kad Dievas visatą pradėjo nuo žemės, paskui ant jos uždėjo gaubtą su visata ir skylėmis dangaus šviesai praeiti, kad viską padarė per šešias dienas, o septintą ilsėjosi, o mums sykį savaitėje liepė eiti į bažnytėlę... Baisu, kas darosi.
Puslapiai